Джоди Пиколт - Neprarask vilties

– O kas tada gali? – klausia motina, o paskui išpučia akis. – Na jau, Marija. Negi ketini vestis ją pas kunigus?

– O kodėl ne? Jie turi patirties – susidūrę su apreiškimais.

– Jie norės įrodymų. Ašarojančios statulos ar kokio nors paralyžiuoto žmogaus, kuris atsistojo ir pradėjo vaikščioti.

– Netiesa. Kartais užtenka vaiko liudijimo.

Motina kvailai išsišiepia.

– Kada spėjai tapti tokia gojų žinove?

– Čia kalbama ne apie religiją.

– Ne? O apie ką?

– Apie mano dukterį, – kimiai ištariu, akys pritvinksta ašarų. – Jai kažkas darosi, mam. Netrukus visi ims šnabždėtis ir badyti pirštais. Tai ne koks nors apgamas, kurį galima paslėpti po drabužiais ir elgtis taip, lyg jo nebūtų.

– O kas iš to, kad nuvesi ją pasikalbėti su kunigu?

Nežinau. Pati nesuprantu, ko tikiuosi – gal ko panašaus į egzorcizmą? O gal patvirtinimo? Staiga taip aiškiai prisimenu, kaip prieš daugelį metų stovėjau prie gatvės degant raudonai šviesai ir jaučiau, lyg visi kiaurai rankoves matytų randus ant mano riešų. Lyg visi suprastų mane esant kitokią – tik truputėlį, bet nebeatšaukiamai. Nenoriu, kad taip jaustųsi dukra.

– Noriu, kad Viltis būtų tokia kaip visada.

Motina pažvelgia man į akis.

– Gerai. Daryk, kaip išmanai. Bet gal pradėti reikėtų ne nuo bažnyčios. – Pavarčiusi seną, aplamdytą, besisukantį vizitinių dėklą, ištraukia iš jo kortelę. Ji pageltusi ir apspurusiais kraštais – pernelyg dažnai čiupinėta arba pernelyg ilgai pamiršta. – Čia miestelio rabino pavardė. Nori tai pripažinti ar ne, bet tavo dukra žydė.

Rabinas Marvinas Veismanas.

– Nežinojau, kad vaikštai į sinagogą.

– Ir nevaikštau. – Ji gūžteli pečiais. – Šiaip kadaise pateko į rankas.

Įsidedu kortelę į kišenę.

– Puiku, pirmiau jam paskambinsiu. Greičiausiai manim nepatikės. Nė vienoje knygoje, kurias šiandien varčiau, nebuvo rašoma apie žydus, kurie matė regėjimus.

Mama nykščio nagu krapšto stalviršio briauną.

– Na, ir kokią darai iš to išvadą?

Nors pro Niu Kanaano sinagogą esu ėjusi ne kartą, viduje nesu buvusi. Čia tamsu ir atsiduoda pelėsiais. Sienas puošia ilgi, siauri vitražiniai langai vienodais atstumais, o hebrajiškos mokyklos skelbimų lenta išdabinta ryškiaspalviais mokinių vardais. Viltis sudreba ir prisiglaudžia.

– Man čia nepatinka. Baisoka.

Širdyje sutinku su ja, bet tik tvirčiau suspaudžiu rankelę.

– Nieko baisaus. Pažiūrėk, kokie gražūs langai.

Viltis apžiūri vitražus ir vėl atsigręžia į mane.

– Vis tiek baisoka.

Koridoriuje pasigirsta artėjantys žingsniai. Į vestibiulį įžengia besiginčijanti pora.

– Negi nebegali pasakyti nieko gero? – šaukia moteris. – O gal tyčia visomis jėgomis stengiesi palikti mane kvailės vietoj?

– Negi manai, kad tyčia tave nervinu? – griaudėja vyras. – Tikrai manai?

Nekreipdami dėmesio į mane su Viltimi, jie griebia nuo pakabų drabužius. Viltis negali atplėšti nuo poros akių.

– Nusisuk, – šnabždu. – Nemandagu spoksoti.

Bet ji tebežiūri, akys didžiulės ir liūdnos, išraiška keistoka. Gal prisimena mudu su Kolinu, gal mums, kad ir kaip stengėmės, nepavyko paslėpti barnių už uždarų miegamojo durų. Pora išeina pro duris, pyktis juos ir vienija, tarsi tai būtų vienintelis vaikas, kurį abu tvirtai laikytų už rankų.

Staiga pasirodo rabinas Veismanas, jis su džinsais ir languotais marškiniais. Nė kiek ne vyresnis už mane.

– Ponia Vait. Viltie. Atleiskit, kad vėluoju. Turėjau susitikimą.

Su piktąja pora. Gal ir jie čia buvo atėję prašyti patarimo? Gal taip žmonės elgiasi, kai ima klibėti jų santuoka?

Kai nieko neatsakau, jis atlaidžiai nusišypso.

– Ar kas nors negerai?

– Ne. – Purtau galvą, lyg už rankos sugauta. – Tik man visada atrodė, kad rabinai nešioja ilgas žilas barzdas.

Jis pasiglosto neseniai nuskustą smakrą.

– Aha, per dažnai žiūrit „Smuikininką ant stogo“. O ką matai, to ir tikiesi. – Jis įspraudžia Vilčiai į delną karamelę ir mirkteli. – Siūlau visiems užeiti į šventovę.

Į šventovę. Su malonumu.

Sinagogoje lubos aukštos, briaunotais skliautais, klauptai sustatyti tvarkingai, lyg dantys, bima išklota kvadratiniu mėlyno aksomo kilimu. Rabinas iš kišenės išsitraukia nedidelę dėžutę pieštukų ir duoda Vilčiai, paskui dar kelis lapus popieriaus.

– Noriu tavo mamai kai ką parodyti. Neprieštarausi?

Viltis linkteli jau traukdama pieštukus. Rabinas vedasi mane į gilumą, galime stebėti Viltį ir kalbėtis jai negirdint.

– Taigi jūsų dukra bendrauja su Dievu.

Taip tiesmukai užklupta išraustu.

– Tikriausiai.

– O kodėl norėjote pakalbėti su manim?

Negi dar neaišku?

– Na, esu žydų kilmės. Tai yra buvau taip išauklėta.

– Tai jūs atsivertėte.

– Ne. Tiesiog lyg ir nukrypau, o paskui ištekėjau už episkopalo.

– Bet vis tiek esate žydė, – atsako rabinas. – Galite būti netikinti žydė, nepraktikuojanti žydė, bet vis tiek liekate žydė. Tai lyg būti šeimos nare. Reikėtų nedovanotinai prisidirbti, kad tave išspirtų.

– Mano mama sako, kad Viltis taip pat žydė. Formaliai. Štai kodėl atėjau.

– Ir Viltis bendrauja su Dievu. – Vos vos pastebimai, bet galvą vis dėlto linkteliu. – Ponia Vait, – sako rabinas, – didelio čia daikto.

– Kaip tai?

– Daugelis žydų bendrauja su Dievu. Judaizmas – tiesioginis bendravimas su Juo. Esmė ne tai, kad Viltis bendrauja su Dievu… bet ar Dievas bendrauja su ja.

Papasakoju apie Biblijos eilutę, kurią Viltis dainavo lyg vaikišką dainelę, apie biblioteką. Papasakoju, kaip paskandinau savo katytę, istoriją, kurios niekam nesu pasakojusi. Kai baigiu, rabinas Veismanas klausia:

– Ar Dievas liepė jūsų dukrai perduoti kokią nors žinią? Patarė, kaip išnaikinti blogį pasaulyje?

– Ne, ji nedavė.

Rabinas patyli.

– Ji?

– Viltis taip sako.

– Noriu su ja pasikalbėti, – pareiškia rabinas Veismanas.

Palieku rabiną Veismaną su Viltimi šventykloje, po pusvalandžio jis ateina į prieangį.

– Maimonidas, – sako, lyg tęstų pradėtą pokalbį, – mėgina paaiškinti, kaip reikėtų suprasti posakį „Dievo veidas“. Tai nėra paprasčiausias veidas, antraip Dievas ne kažin kuo tesiskirtų nuo žmogaus. Tai Dievo apvaizda, suvokimas, kad jis į mus žvelgia. Kaip Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą ir panašumą, taip ir mes kuriame Jį pagal savąjį – kad Jis būtų mums suprantamesnis. Pasak midrašų , yra buvę keletas atvejų, kai Dievas pasirodė ryškiu pavidalu. Vieną kartą – pereinant Raudonąją jūrą, tada Dievas pasirodė kaip jaunas karys, galiūnas. O ant Sinajaus kalno jis pasirodė kaip senyvas teisėjas. Kodėl Dievas pasirodė kaip teisėjas ant Sinajaus, o ne prie Raudonosios jūros? Nes prie Raudonosios jūros žmonėms reikėjo galiūno. Senukas nebūtų pritikęs. – Jis pasisuka į mane. – Savaime suprantama, jūs apie tai žinote.

– Ne. Niekada nesu girdėjusi.

– Tikrai? – Rabinas Veismanas atidžiai žiūri į mane. – Paprašiau Vilties, kad nupieštų Dievą, kurį ji mato. – Ir ištiesia man lapą popieriaus su piešiniu.

Nesitikiu nieko ypatingo – juk jau ne kartą esu mačiusi Vilties nematomos draugės atvaizdus. Bet šitas kitoks. Baltai apsirengusi moteris sėdi krėsle ir laiko rankose dešimt kūdikių – juodos, baltos, raudonos ir geltonos spalvos. Ir nors piešinukas gana negrabus, moters veidas šiek tiek panašus į mano.