Джоди Пиколт - Neprarask vilties

– Norite pasakyti, kad ji įsivaizduoja Dievą, panašų į mane? – klausiu galų gale.

Rabinas Veismanas gūžteli pečiais.

– Nenoriu. Bet kiti pasakytų.

Nepaprastai santūrus vaikų šizofrenijos specialistas daktaras Gredis de Vraisas su dailiu itališku kostiumu ir tvarkingai sušukuotais plaukais visai nepanašus į žmogų, kuris galėtų beveik tris valandas žaisti ant grindų su Viltimi ir plikagalve Barbe. O aš štai sėdžiu prie slapto lango ir matau jį kaip tik taip ir elgiantis. Po kurio laiko juodu su gydytoja Keler įžengia į psichiatro kabinetą.

– Ponia Vait, – sako gydytoja Keler, – ponas de Vraisas norėtų su jumis pasikalbėti.

Jis sėdasi ant kėdės priešais mane.

– Norite pirma geros naujienos ar blogos?

– Geros.

– Vilčiai nereikės gerti risperidono. Jūsų dukra ne ligonė. Tiriu vaikų psichozes jau daugiau kaip dvidešimt metų. Rašau apie tai knygas, dirbu ekspertu teismuose ir… na, jūs mane supratot. Viltis visais atžvilgiais, išskyrus vieną, yra psichiškai sveika ir gana laiminga septynmetė mergaitė.

– O blogoji naujiena?

Daktaras de Vraisas nykščiu ir smiliumi pasitrina akis.

– Tai, kad Viltis kai ką girdi ir su kai kuo kalbasi. Ji pernelyg išmani, tai nedera nei su jos amžiumi, nei su padėtimi, todėl šito niekaip nepriskirsi paprasčiausiam vaizduotės žaismui. Bet tai nėra liga – nei fizinė, nei psichinė. – Jis žvilgteli į gydytoją Keler. – Jeigu leistumėt, paprašyčiau panelės Keler pateikti šį atvejį psichiatrų simpoziume, gal mūsų kolegos pasiūlys kokią nors išeitį.

Pro slaptą langą žiūriu, kaip Viltis truktelėjusi virvelę paleidžia skristi sparnuotą lėlę. Kai ši atsitrenkia į dienos šviesos lempas, dukra juokiasi ir mėgina pataikyti vėl.

– Nežinau… nenoriu, kad į ją žiūrėtų kaip parodoje.

– Jai nereikės ten būti, ponia Vait. Ir pavardės neskelbtume.

– Jeigu sutiksiu, ar išsiaiškinsite, kas jai?

Daktaras de Vraisas susižvelgia su psichiatre Keler.

– Tikėkimės, ponia Vait, – sako jis. – Bet gali paaiškėti, kad pagydyti neįmanoma.

KETVIRTAS SKYRIUS

Vertesnė abejonė nuoširdi,

Negu aklai kartojamas Tikiu .

Lordas Alfredas Tenisonas

1999 metų rugsėjo 27-oji

Kai Alenui Makmanusui paskiria nušviesti simpoziumą, jis nė neabejoja, kad tas šešias valandas teks prasnausti. Kartais „Bostono uosto“ viešbutyje prisirenka tiek daug akiniuočių, kad į jį siunčiamas neetatinis The Boston Globe korespondentas. Ir nesvarbu, kad Alenas Makmanusas dažniausiai rašo nekrologus. Vyriausiasis redaktorius tikriausiai mato sąsają – dauguma siaubingų konferencijų žmogų nuoboduliu irgi gali numarinti.

Alenas velkasi į patį salės galą. Simpoziumo pavadinimą jau užsirašė ir to turėtų visiškai pakakti dviem eilutėms spausdinto teksto, kurio toks renginys ir nusipelno. Jis jau ruošiasi užsidengti skrybėle veidą ir nusnausti. Bet netikėtai ant pakylos užlipa patraukli moteris. Alenas susidomi. Kad ir kokia jo profesija, jis pats dar ne numirėlis. Dauguma pranešėjų tokiuose simpoziumuose paprastai būna seni surūgėliai, primenantys jam tai tėvą, tai aną kunigą iš Pietų Bostono, kuris vaikystėje pliekdavo jam per pirštus, kad išdykauja patarnaudamas per Mišias. Pirmą kartą per visą dieną susidomėjęs, jis atsisėda tiesiau.

Moteris liekna ir smulkaus sudėjimo, plaukai dalykiškai sušukuoti. Išsidėlioja pastabas ant pulto.

– Labas rytas, aš – daktarė Mari Keler. – Jos akys neryžtingai panaršo po užrašus. – Ponai ir ponios, – sako, – norėčiau pristatyti jums netradicinę temą, todėl neskaitysiu paruošto pranešimo. Norėčiau papasakoti apie du tiriamus atvejus. Pirmas – mano dabartinė pacientė, motinos atvesta gydyti. Mergaitė susikūrė nematomą draugą ir vadina jį Dievu. O antrasis nutiko daugiau kaip prieš trisdešimt metų. – Gydytoja Keler pasakoja apie mergaitę iš parapijos mokyklos, kurią už atgailą versdavo labai ilgai klūpėti. Pasakoja apie dieną, kai toji penkiametė pajuto šalia kažką judant – tvirtą ir šiltą, bet atsisukusi ničnieko nepamatė.

– Šiandien jūsų norėčiau paklausti štai ko, – kalba daktarė Keler. – Jeigu nėra jokių fizinių manijos požymių, jeigu neįmanoma pritaikyti nė vienos diagnozės, kuriomis paprastai nusakomas psichinės ligos paveiktas elgesys, tai ką belieka galvoti?

Alenas mato, kad priešais sėdintys daktarai ima vos pastebimai erzėti. Po šimts pypkių, galvoja jis, jau atspėjęs, kur link ji kreipia. Tai tikrų tikriausia profesinė savižudybė.

– Jeigu nenustatoma nei fizinė, nei psichinė liga, ar psichiatras turi teisę sakyti, kokia tada tokio elgesio priežastis? Ar jis gali teigti, kad kalba sukasi ne apie haliucinaciją, o apie viziją? – Ji lėtai apžvelgia visą netikinčią auditoriją. – Klausiu jūsų, nes žinau, kad bent viena iš tų mergaičių, jeigu ne abidvi, sako tiesą. O žinau tai, nes toji mažylė, klūpėjusi koplyčioje ir pajutusi… kai ką nenusakoma… buvau aš. Ir dar todėl, kad po trisdešimties metų, kalbėdama su kita mergaite, savo paciente, ir vėl tai pajutau.

Alenas Makmanusas atplėšia žvilgsnį nuo gydytojos Keler, patyliukais išeina iš salės ir skambina redaktoriui.

Prie išvykimo vartų Kolinas mato, kaip Džesika jau šimtąjį kartą tikrina bilietus. Ji atrodo lyg keliaujanti verslininkė – pagal užsakymą siūtas kostiumėlis ir dėklas su nešiojamuoju kompiuteriu – visai kaip Kolinas. Ją pamatęs niekas nepasakytų, kad po dešimties dienų komivojažierių kursų Las Vegase ji ketina ištekėti užvažiuojamoje bažnyčioje ir visą savaitę truksiantį medaus mėnesį lošti lyg galvą pametusi.

– Ar jaudiniesi? – murkia ji prisiglaudusi. – Nes aš – labai.

– Man, eee, reikia į gerą vietą.

Kolinas jai nusišypso ir apsimestinai lengvai žingsniuoja vyrų tualeto link. Jis nežino, ar džiaugiasi dėl tų vedybų Las Vegase. Visai kitokios vestuvės negu jų su Marija – šiose tebus samdytas taikos teisėjas, Elvio Preslio antrininkas, dainuojantis serenadas, ir pigi gėlių puokštė už penkis dolerius.

Ši mintis šovė Džesikai. Šiaip ar taip, abu važiuoja į tuos kursus Las Vegase.

– Tik įsivaizduok, ką jam galėsim papasakoti, – juokėsi ji, glostydama pilvą.

Dabar jis svarsto, ar būtų jo santuoka su Marija buvusi tvirtesnė, jei būtų ją vedęs „Mėnulio šviesos“ koplyčioje Las Vegase, o ne Šventojo Tomo bažnyčioje Virdžinijoje, kur pompastikos ir ceremonijų buvo daugiau nei per karališkąsias vestuves. Jeigu jis būtų sutikęs sušokti… kaip ten tas šokis vadinasi? Hora! Arba sudaužyti prie kojų taurę; jeigu nebūtų nuolat galvojęs, kad tik jis vienas žino, kaip reikia elgtis, galbūt jų skirtumai nebūtų taip išryškėję. O dabar Kolinas kaltina save už tai, kas nutiko jo buvusiai žmonai. Reikalavo, kad ji visada lenktųsi jo valiai, ir ji lenkėsi, kol palūžo.

Užuot ėjęs į vyrų tualetą, Kolinas prisėda ankštoje telefono būdelėje ir paskambina į buvusius namus.

– Marija, – sako, kai ji pakelia ragelį.

Akimirką stoja tyla.

– Kolinai.

Nors ir stengiasi nekreipti dėmesio, vis tiek girdi jos balse virptelint palaimą. Jis pasijunta nejaukiai, visada taip jausdavosi. Kuriam gi sveiko proto žmogui patiktų būti kito išganytoju?

Kolinas atsiremia kakta į metalinę būdelės sieną ir mėgina rasti tinkamų žodžių. Bet tik paklausia:

– Kaip Vilties nugara?

– Daug geriau. Jau velkasi palaidinukes.

– Puiku.

Kai vėl stoja tyla, Kolinas netikėtai prisimena, kaip Marija kalbantis nemėgdavo pauzių. Užuot palūkėjusi, puldavo pliurpti bet ką, plepėti niekus. O štai dabar tyli, tarsi ką slėptų, visai kaip jis.