Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Atėjusi senelė žaidžia su ja kortomis, nekreipia dėmesio, kad Viltis mūvi vien šortus. Mama sėdi ant sofos spoksodama jai į nugarą, matyt, nutarusi, kad Viltis nejunta šio sunkaus žvilgsnio. Kai po vakarienės senelė išeina, kartais užsimezga pokalbis su milžiniškais, sunkiais, baltais tarpais ir, rodos, praeina valandų valandos, kol Viltis ar jos mama pasako kitą sakinį.

Šįvakar, kai suskamba durų skambutis, Viltis knaibo lėkštėje žirnius. Senelė kilsteli antakius, mama gūžteli pečiais. Jau tokios jos, gali kalbėtis netardamos nė žodžio, nes labai gerai viena kitą pažįsta. Vilties ir mamos tyla visai kitokia – jiedvi visiškai nepažįsta viena kitos. Viltis šnairuoja į einančią prie durų mamą, o kai jos jau nematyti, pasemia šakute žirnių, kiek pakabina, ir slepia po sėdyne.

– Ak! – mamos balsas džiugus ir lengvas. – Kaip tik pataikei vakarienei.

– Negaliu likti, – pasigirsta tėvo atsakymas.

Viltis sustingsta, po šlaunimi vienas po kito susiploja žirniai. Po Tos Dienos ji tik kartą matė tėvą. Jis atėjo į ligoninę nešinas dideliu kimštu meškinu, bjauriu kaip reta, ir visą laiką, kol laikė jai už rankos ir kalbėjo, ji vis matė aną moterį išeinant iš vonios kambario, lyg čia būtų jos namai. Nesuprato nei ko toji moteris maudosi vidury dienos, nei kodėl pravirko mama. Tik jautė, kad visas tas įvykis neaiškus, lyg įnirtingai kreidelėmis priterliotas popieriaus lapas – ta pačia niūria mėlyna spalva, kurią vaizduodavosi, kai gulėdama lovoje girdėdavo riejantis tėvus anapus sienos.

Tėvas įeina į virtuvę ir pabučiuoja jai į viršugalvį.

– Labas, sausainiuk! – Stengiasi apsimesti, kad nežiūri jai į nugarą, visai kaip mama. – Kaip laikosi mano bandelė?

Viltis spokso į jį ir stebisi, kodėl jis nuolat pravardžiuoja ją visokiais saldumynais.

– Marija, dėl Dievo meilės! – pašoka senelė. – Kaip galėjai jį įsileisti?

– Reikėjo – dėl Vilties.

Senelė prunkšteli.

– Dėl Vilties. Teisingai. – Ji prieina arčiau prie Vilties tėvo ir akimirką jai pasivaidena, kad senelė ketina jam gerokai užvažiuoti kumščiu. Bet toji tik įbeda pirštą jam į šoną. – Viso gero, Kolinai. Tavęs čia niekas nelaukia.

– Gal liausies, Mile?

Vėl pasirodo motina, nešina lėkšte.

– Štai, – čiulba ji. – Nieko tokio.

– Negaliu likti, Marija. Jau sakiau.

– Tiktai vakarienės…

– Turiu kitų planų.

– Gali atsisakyti. Viltis labai džiau…

– Automobilyje laukia Džesika, – griežtai sako tėvas. – Suprask!

Viltis traukiasi nuo tėvo balso ir slepiasi senelei po pažastimi. Mama susmunka ant kėdės, lėkštė krinta ant stalo ir žirniai per staltiesę ritasi į visas puses. Tėvo žandikaulis keistai juda, bet žodžių negirdėti. Galop jis sako:

– Tik norėjau pamatyti dukrą. Atleisk.

Paskui paliečia Vilčiai petį ir išeina.

– Kad tave, mam! Negi būtinai reikėjo sakyti?

– Taip! Nes pati nepasakytum! – atšauna senelė.

– Tavo pagalbos man nereikia. – Mama susiima galvą. – Išeik.

Viltį užlieja panika. Ji nenori, kad ateitų tėvas, nes paskui visada prasideda tokios štai scenos. Kartą mokykloje mokytoja pripylė į dubenį vandens ir įbėrė pipirų. Paskui viename krašte įlašino indų ploviklio ir pipirai išsilakstė į šonus. Kai Viltis galvoja apie tėvą su mama, prieš akis visada iškyla šis vaizdas.

– Viltie, – sako jai senelė, – gal šiąnakt norėsi nakvoti pas mane?

– Nė už ką. Ji liks čia. – Mama purto galvą.

– Nuostabu!

Viltis mėgina suprasti, kas čia nuostabaus. Jai norisi pas senelę. Mama tik slampinės nusiminusi po kambarius, jai pakišusi žiūrėti filmuką. O pas senelę galėtų miegoti svečių kambaryje, jame kampe kėpso siaubingai juoda siuvimo mašina ir yra dėžutė sagų, ant naktinio stalelio stovi nedidelė saldaininė, pilna cukraus gabaliukų.

Bet senelė jau atsisveikina, o mama burba apie atvirkštinę psichologiją, ir štai jos jau dviese su visais tais patiekalais ant stalo. Viltis ilgai žiūri į motiną. Ši sėdi veidą užsidengusi rankomis taip tyliai, kad Viltis jau pamano ją užmigus. Nežinodama, ką daryti, Viltis ją stumteli.

– Nori pažaisti?

Kai mama pakelia galvą, Vilčiai pasivaidena, kad dar niekada nėra mačiusi nieko liūdnesnio. Nebent tas vėžlys iš San Diego zoologijos sodo, lankėsi jame prieš dvejus metus; padaras pakėlė didžiulę savo galvą ir įsispoksojo į Viltį, maldaudamas grąžinti jį į gimtąsias vietas.

Mamos balsas tylus ir gergždžiantis.

– Negaliu.

Ji išeina iš kambario ir palieka Viltį, o ši ir vėl suka galvą, koks stebuklingas žodis sulaikytų mamą šalia.

Marija visada manė, kad besikamuojančioms sudaužytoms mylimųjų širdims irgi turėtų būti kokia pagalbos programa, panašiai kaip anoniminiams alkoholikams. Tikriausiai mūsų yra nemažai, galvoja ji, žmonių, kuriems praverstų išsikalbėti, kai sugauni savo brangiausiąjį apkabinusį kitą moterį arba kai jis paskambina, bet kalbėtis nenori, arba kai iš jo akių supranti, kad jau pradeda tave užmiršti. Ji bando vaizduotis, kad pažįsta kokį nors Gerąjį Samarietį, su kuriuo būtų galima plepėti telefonu lyg su drauge iš septintos klasės laikų, kuris ištrauktų tau mieliausiojo veido pavidalo strėliukių taikinį ir padėtų pamiršti skausmą.

Bet ji teturi nedidelę vizitinę su psichiatro pranešimų gaviklio numeriu. Skambinti jam galima tik ypatingais atvejais, o jai, ko gero, tai turėtų reikšti nenugalimą norą persipjauti riešus ar pasikarti ant kabyklos sandėliuke. Norėtų su kuo nors pasikalbėti, tik nežino su kuo. Artimiausia draugė yra mama, bet Milę ji ką tik išvarė. Kitų jos pažįstamų moterų vyrai dirba kartu su Kolinu, tos poros tikriausiai jau kviečiasi jį vakarienės kartu su Džesika. Pajunta, kaip gerkle kyla kartėlis. Atrodo, taip neteisinga, kad toji moteris gaus jos vyrą, draugus, visą ankstesnį jos gyvenimą.

Marijai dar tiek daug reikia padaryti. Reikia nueiti pas Viltį, paduoti jai antibiotikų ir prieš miegą perrišti žaizdas. Reikia paskambinti motinai ir atsiprašyti. Ir mažų mažiausiai bent stalą nukraustyti.

O ji nejučia įsispokso į lovą. Visą naktį vaidenasi, kad čiužinys išgulėtas ir nepatogus, lyg Kolinas su Džesika būtų palikę jame neišdildomus pėdsakus. Galop nusitempia antklodę ir guolį susisuka ant grindų. Užsikloja ir mėgina išvysti Kolino veidą, kaip kartą stengėsi gulėdama siauroje koledžo bendrabučio lovoje. Nė nekrusteli, nekreipdama dėmesio į nevalingai pasipylusias ašaras, tą geizerį, tas karštas versmes, turinčias galią gydyti.

Viltis girdi, kaip graudžiai mama rauda, net kvapą gniaužia. Pagalve garsų nuslopinti nepavyksta, kaip anksčiau nenuslopindavo tėvų rietenų. Tad jai ir pačiai norisi pravirkti. Viltis svarsto, ar nepaskambinus senelei, bet prisimena, kad ši apie septintą valandą nukelia ragelį norėdama atsiginti prekiautojų telefonu. Tada susirango virš antklodės be naktinių ir apsikabina senąjį meškiuką, kvepiantį šampūnu Johnson’s Baby .

Taip ji guli ilgai, o paskui susapnuoja pavidalą ilgais baltais naktiniais marškiniais, sėdintį šalia. Ji tučtuojau atsitraukia – buvo ne kartą perspėta nekalbėti su nepažįstamaisiais.

– Viltie, – sako viešnia, – nereikia bijoti.

Ilgi tamsūs plaukai, tamsios liūdnos akys.

– Ar aš tave pažįstu?

– O ar norėtum?

– Nežinau. – Vilčiai taip norisi paliesti nepažįstamosios naktinius. Dar nebuvo mačiusi nieko panašaus. Regis, tokie minkšti, kad galėtum įkristi ir niekada iš jų nebeišsikapstyti. – Ar tu mamos draugė?