Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Marija net sau bijo prisipažinti, kad galbūt pati kalta dėl Vilties haliucinacijų. Galų gale Grinheiveno gydytojai perspėjo negalintys garantuoti, kad prozakas nepakenks vaisiui jos įsčiose. O jei pakenks, nepajėgiantys nuspėti kiek.

Marija prisiverčia pažvelgti į gydytoją Keler.

– Man kiek neramu dėl tos nematomos draugės.

– Be reikalo. Visiškai įprasta. Netgi sveika.

Marija kilsteli antakius.

– Normalu ir sveika kalbėti su kažkuo, ko visai nėra?

– Sveikų sveikiausia. Viltis susikūrė asmenį, globojantį ją visą parą. – Iš mergaitės piešinių krūvelės gydytoja ištraukia lapą. – Ji tą asmenį vadina savo gynėja ir tai tik patvirtina mano žodžius – dabar ją nuolatos saugo, taigi nieko baisaus nenutiks.

Marija paima popierių ir nusišypso, pamačiusi šviesiaplaukės mergaitės atvaizdą. Tai pati Viltis – atpažįsta iš purpurinės suknelės su geltonomis gėlėmis, kurią, jeigu tiktai galėtų, kasdien nešiotų. Plaukai supinti į kaseles, atrodančias lyg linksmos gyvatėlės, o ranką padavusi paslaptingai būtybei.

– Tai jos draugė, – paaiškina gydytoja.

Marija spokso į figūrą.

– Panaši į vaiduokliuką Kasparą.

– Visko gali būti. Ko gero, Viltis įsivaizduoja asmenį, kurio prototipą jau yra kur nors mačiusi.

– Kasparas su plaukais, – pasitaiso Marija, pirštu braukdama per baltą sklandantį kūną su rudu šalmu ant galvos. – Tai bent gynėja!

– Svarbu, kad Vilčiai tai padeda.

Marija giliai įkvepia ir šoka bedugnėn.

– O iš kur jūs žinote? – tyliai klausia. – Iš kur žinote, kad čia ne koks balsas galvoj?

Gydytoja Keler trumpam nutyla. Marija svarsto, ar psichiatrė ką žino apie jos pačios bėdas, kiek jai atskleidė gydytojas Johansenas.

– Pirmiausia nevadinčiau to haliucinacija. Kitaip įtarčiau, kad jūsų dukrai kyla psichikos sutrikimų, betgi jūs neužsiminėte apie jokius elgesio pokyčius, kurie leistų tai įtarti.

– Kokius pokyčius? – klausia Marija, nors pati puikiausiai žino.

– Drastiškus. Neramus miegas. Spoksojimas į vieną tašką. Agresija. Valgymo įpročių pakitimas. Tarkim, pastebėtumėte ją sukant ratu aplink medį ankstų rytą ir ji paaiškintų, kad toji draugė liepė užlipti ant namo stogo.

Marija prisimena, kaip Viltis vidurnaktį užsikabarojo ant sūpynių skersinio.

– Ne, – meluoja ji, – nieko panašaus nepastebėjau.

Gydytoja gūžteli pečiais.

– Tai ir jaudintis nėra ko.

– O jeigu ji užsimanytų pasiguldyti draugę į lovą? Arba pasisodinti prie stalo?

– Sutikit. Elkitės kuo paprasčiau, netrukus Viltis pasijus saugi ir tos draugės jai nebereikės.

Atsikratysim gynėjos , galvoja Marija ir beveik šypsosi.

– Aš dar pasikalbėsiu su ja apie tą draugę, ponia Vait. Tiesą pasakius, esu mačiusi šimtus tokių atvejų. Devyniasdešimt devyni vaikai iš šimto vėliau nebeturėdavo jokių bėdų.

Marija linkteli, bet pati svarsto, kas gi nutikdavo tam vienam.

Kolinas šypsosi slaugos ligoninių tinklo ūkio dalies administratoriui.

– Luktelėkit valandėlę, – sako jis ir atsainiai išeina iš kabineto krėsti savo automobilio bagažinės.

Nelengva liaupsinti nelemtąsias durų švieslentes, rodančias, pro kur išeiti, kai įjungta į tinklą viena jų pažėrė žiežirbas. Visa laimė, bagažinėje turi atsarginę detalę, o kaltę dėl švieslentės bus galima suversti Taivano gamykloje prastai sujungtiems laidams.

Pavyzdys giliai dėžėje. Grieždamas dantimis Kolinas įkiša ranką prie pat krašto ir rausiasi gilyn ieškodamas nelemto laidelio, o aptikęs suima ir ištraukia, bet paaiškėja, kad tai mažas plaukų segtukas.

Visiškai neaišku, kaip jis atsidūrė pavyzdžių dėžėje. Kolinas pamena, kad aną kartą matė jį Vilties plaukuose, žybsintį sidabru tarp kriokliu krintančių šviesių garbanų. Savo plaukų segtukus ir gumytes ji laiko senoje cigarų dėžutėje, kurią kadaise Kolinui padovanojo senelis.

Pamiršęs slaugos ligoninės administratorių, pamiršęs durų ženklą, dabar kabaliuojantį pro dėžės kraštą lyg sulaužyto roboto ranka, Kolinas nykščiu brauko segtuką.

Juodu su Džesika buvo nuėję pas akušerę. Klausėsi kūdikio širdies plakimo. Bet labai sunku apsimesti ir džiūgauti dėl šio negimusio vaikelio, kai jis taip sukniso reikalus tam, kurį jau turi.

Jis mėgino skambinti, kartą netgi sekiojo ją akimis iš tolo, žaidžiančią mokyklos aikštelėje, bet taip ir nuėjo neužkalbinęs. Nes nė nenumano, ką pasakytų. Kiekvieną kartą, jau surepetavęs atsiprašymo žodžius, vis prisimena Vilties žvilgsnį, kai buvo nuėjęs jos aplankyti ligoninėje po įvykio cirke, – tylų ir smerkiantį, lyg turėdama tokią menką patirtį jau galėtų suvokti, kad jis susimovė. Kolinas supranta, kad būti tėvu – tai ne gražūs vaizdeliai iš sumautos reklamos, negana išradingai mestelėti kamuoliuką per žalią pievelę ar supinti kasytę. Reikia atmintinai mokėti visą eiliuotą knygelę „Labanakt, Mėnuliuk“. Turi prabusti vidury nakties akimirka anksčiau prieš jai iškrintant iš lovos. Turi žiūrėti, kaip ji sukasi pasidabinus balerinos sijonėliu, ir mintyse peršokus daugybę metų paspėlioti, koks apims jausmas per jos vestuves.

Tai nuolat palaikyti iliuziją, kad tavo žodis svarbiausias, nors tą pat akimirką, kai ji tau nusišypso ir jaukiai įsitaiso glėbyje, tampi bejėgis.

Šiomis dienomis Kolinas tiek daug galvoja apie Viltį, kad jau nebesupranta, kaip galėjo visai ją pamiršęs padaryti didžiausią klaidą – mylėtis su Džesika savo paties namuose.

Kolinas giliai atsidūsta. Jis myli Džesiką ir ji teisi – metas viską pradėti iš naujo. Taigi tylomis prisižada šįkart būti geresniu tėvu ir Vilčiai taip pat rasti vietos tame naujame gyvenimo puslapyje, kurį ką tik atvertė. Jis pasižada – kai tik viskas susigulės, grįš Vilties. Jis viską pasistengs atitaisyti.

– Pone Vaitai, – nekantriai šūkteli iš tarpdurio slaugos ligoninės administratorius. – Gal baigiam darbą?

Kolinas atsisuka ir įsikiša segtuką į kišenę. Pasiima naują pavyzdį ir sklandžiai aiškindamas, kiek pinigų ir laiko jis padėsiąs sutaupyti, vis nesiliauja galvojęs, kodėl žmogus, pragyvenantis iš to, kad padeda kitiems saugiai išnešti kudašių, pats, nors užmušk, neranda išeities iš susiklosčiusios padėties.

1999 metų rugsėjo 6-oji

Pasiėmusi dietinės kolos Milė Epštein įsitaiso svetainėje ant sofos šalia dukters.

– Na, pažvelk į gerąją pusę. Ji galėjo įsivaizduoti britų kareivį su milžiniška kailine kepure ir paskui skųstis, kad jis netelpa užpakalinėje automobilio sėdynėje.

Marija mineralinio vandens skardine vėsinasi kaktą.

– Kitą savaitę prasidės pamokos. O jeigu kiti vaikai iš jos tyčiosis?

– Tai dėl šito jaudiniesi? Na jau, Marija. Jai tik septyneri. Kitą savaitę ji nieko nebeprisimins.

Marija brauko lūpomis aštrų skardinės kraštą.

– Aš prisiminsiu, – tyliai sako ji.

Motina palinksta arčiau.

– Nieko tau nėra. Tai Kolinas prikalbėjo, kad esi išprotėjusi, nors tik šiek tiek negalavai.

– Tai buvo klinikinė depresija, mama.

– O tai ne tas pat, kaip įtikėti, kad ateiviai tau į smegenis siunčia žinias.

Marija atsisuka.

– Niekada ir netvirtinau, kad aš šizofrenikė.

– Mieloji. – Milė paliečia dukrai petį. – Ir tu, kai buvai penkerių, turėjai nematomą draugą, berniuką, vardu Volfas. Sakydavai, kad jis miega tavo lovos kojūgalyje ir liepia nieku gyvu nevalgyti daržovių.

– Ar taip mane guodi? – Marijai ima tvinksėti smilkiniuose.