Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

– Ponia O’Donel, jūs tikrai nesikraustote iš proto, – Kertis palietė jai ranką su išmokta reikšti užuojauta. – Rytoj ryte galėsime geriau paaiškinti, kas dedasi jūsų namuose.

Jis žvilgtelėjo per petį, norėdamas įsitikinti, kad Rosas filmuoja. Priklausomai nuo to, kas nutiks vėliau, O’Doneliai gali patekti į laidą „Naktys su vaiduokliais“ , tuomet ši filmuota medžiaga būtų labai vertinga. Varburtonai kasdien gauna per tris šimtus elektroninių laiškų iš žmonių, manančių, kad jų namuose vaidenasi. Aštuoniasdešimt penki procentai visų tvirtinimų pasirodė esą apgaulės arba pelės po gegnėmis. Kiti – na, Rosas gana ilgai su jais dirba, taigi žino, kad ne viską galima paaiškinti.

– Ar teko matyti vaiduoklių? – paklausė Kertis. – Justi temperatūros svyravimų?

– Vieną akimirką miegamajame būna velnioniškai karšta, kitą – krečia drebulys, – atsakė Harlanas.

– Ar name yra konkrečių vietų, kur jaučiatės nepatogiai?

– Mansardoje, be jokių abejonių. Viršutiniame vonios kambaryje.

Kerčio žvilgsnis perbėgo nuo rankomis rišto rytietiško kilimo iki senovinės vazos ant židinio.

– Turiu jus perspėti, kad surasti vaiduoklį gali būti brangu.

Kadangi Rosas renka Varburtonams informaciją, jis buvo pasiųstas į bibliotekas ir laikraščių archyvus ieškoti nuosavybės dokumentų, tikintis surasti papildomų faktų apie čia galbūt įvykdytą žmogžudystę ar savižudybę. Šie paklausimai nedavė nieko, bet tai Kerčio nesustabdė. Pagaliau juk vaiduoklis gali persekioti žmogų ar tam tikrą vietą. Istorija gali pleventi kaip silpnas kvepalų dvelksmas ar prisiminimas, įspaustas vidinėje akies voko pusėje.

– Nesvarbu, – tarė Eva O’Donel. – Ne pinigai čia svarbiausia.

– Žinoma, ne, – Kertis nusišypsojo ir pliaukštelėjo delnais per kelius. – Tuomet mūsų laukia darbas.

Tai buvo ženklas Rosui. Tyrimo metu jis buvo atsakingas už elektromagnetinių prietaisų, skaitmeninių vaizdo kamerų ir infraraudonųjų spindulių termometrų išdėstymą ir stebėjimą. Jis dirbo už minimalią algą, nepriklausomai nuo lėšų, kurias surinkdavo televizijos laida ir tokie atvejai kaip šis. Prieš devynis mėnesius sužinojęs apie Varburtonus iš „Los Angeles Times“ straipsnio apie Heloviną, jis meldė jų darbo. Priešingai nei Kertis ir Meilina, jis niekada nebuvo matęs dvasios, bet labai norėjo ją pamatyti. Jis tikėjosi, kad jautrumas dvasioms yra užkrečiamas kaip vėjaraupiai, artimai kontaktuojant, ir kaip vėjaraupiai palieka amžiną žymę.

– Manau, patikrinsiu mansardą, – tarė Rosas.

Kurį laiką pastovėjo tarpduryje, laukdamas, kol Eva O’Donel parodys kelią į viršų.

– Jaučiuosi kvailai, – prisipažino ji, nors Rosas nieko neklausė. – Tokio amžiaus sulaukusi, matau Kasparą.

Rosas nusišypsojo.

– Vaiduoklis gali jus sukrėsti ir priversti manyti, kad išsikraustėte iš proto, bet jis jūsų nenuskriaus.

– Nemanau, kad ji mane nuskriaustų.

– Ji?

Eva sudvejojo.

– Harlanas sakė, kad neturėčiau neprašoma teikti jokios informacijos. Tuomet, jei jūs matytumėte tai, ką matome mes, žinotume. – Ji suvirpėjo ir žvilgtelėjo į siaurų laiptų viršų. – Kai buvau septynerių, mirė mano maža sesutė. Kartais pasvarstau, ar dvasia panorėjusi gali tave susirasti?

Rosas nusuko akis.

– Nežinau, – pasakė jis, gailėdamasis, kad negali jai pasiūlyti daugiau – konkretaus atsakymo, asmeninės patirties. Jis įsmeigė akis į dureles laiptų viršuje. – Čia?

Ji linktelėjo ir praleido jį pirma savęs, kad atsklęstų skląstį. Roso lauke pritaisyta vaizdo kamera stebėjo juos per langą kaip kiklopas. Eva stipriai apglėbė save rankomis.

– Būnant čia, mane krečia šaltis.

Rosas patraukė dėžes, kad nebūtų nufilmuoti šešėliai, kurie galėtų ką nors paaiškinti.

– Pasak Kerčio, taip ir galima sužinoti, kur jų ieškoti. Tiesiog eini vadovaudamasis jausmais. – Tada jis pastebėjo, kad kažkas ant grindų sumirksėjo; atsiklaupęs surinko saują monetų. – Šeši centai, – nusišypsojo. – Ironiška.

– Ji kartais taip elgiasi. – Eva traukėsi prie durų, rankomis apglėbusi save. – Palieka mums smulkių.

– Dvasia? – pasisukdamas paklausė Rosas, bet Eva jau buvo nubėgusi laiptais žemyn.

Giliai įkvėpęs, jis uždarė mansardos duris ir išjungė šviesą, paskandindamas kambarėlį tamsoje. Tada pasitraukė į šoną, toliau vaizdo kameros regėjimo lauko, ir įjungė ją nuotolinio valdymo pulteliu. Sutelkęs dėmesį į aplink tvyrančią tamsą, jis leido jai prisišlieti prie krūtinės ir pakinklių taip, kaip jį mokė Kertis Varburtonas. Rosas tiek atvėrė savo jausmus, kad netikėjimo riba suplonėjo ir aplink jį esanti erdvė pražydo. Gal taip ir yra, – pagalvojo jis. – Gal dvasių atėjimas yra tarsi gerklėje užgniaužta rauda.

Kažkur kairėje girdėjosi žingsnių garsas ir neabejotinas ant grindų krentančių monetų žvangesys. Įjungęs žibintuvėlį, Rosas kreipė spindulį, kol apšvietė savo batą ir šalia gulinčias tris monetas.

– Eime? – sušnabždėjo jis į tuštumą. – Ar čia tu?

Komtosuko miestelis Vermonte turėjo aiškias ribas: slėnį iki Šampleino ežero, uolas, juosiančias granito karjerą, kuriame dirbo pusė miestelio gyventojų, ir nematomą ribą, kur kalvotos Vermonto apylinkės dar už žingsnio perėjo į Berlingtoną. Ant parapijos bažnyčios, stovinčios miestelio centre, kabojo 1994 metų „Vermont Life“ žurnalo lentelė. Tais metais Komtosukas buvo pagirtas kaip vaizdingiausias valstijos miestelis. Ir tai buvo tiesa – kai kuriomis dienomis Elio Ročerto akyse medžių lapai virsdavo rubinais, gintarais ir smaragdais, ir jam tekdavo stabtelėti atgauti kvapo.

Vis dėlto, kad ir kaip Komtosuką vertintų turistai, čia buvo Elio namai. Visą gyvenimą. Ir jis net neįsivaizdavo, kad galėtų būti kitaip. Žinoma, būdamas vienas iš dvejų etatinių miestelio policijos pareigūnų, jis suprato, kad tai, ką mato turistai, tėra iliuzija. Elis jau seniai sužinojo, kad galima įdėmiai į ką nors žiūrėti ir nematyti, kas slypi giliau.

Jis važiavo Kapinių keliu, savo įprastiniu patruliavimo maršrutu tokiomis naktimis kaip ši, kai mėnulis apvalus ir geltonas it vanago akis. Nors langai buvo atidaryti, vėjelio nesijautė; trumpi juodi Elio plaukai ant sprando buvo sudrėkę. Netgi Vatsonas, jo šv. Huberto skalikas, šnopavo ant sėdynės šalimais.

Seni antkapiai stovėjo išsirikiavę tarsi pavargę pėstininkai. Kairiame kapinių kampe, po beržu, buvo seniausias Komtosuko antkapis. Ant jo buvo parašyta VINI SPARKS. GIMĖ 1835. MIRĖ 1901. MIRĖ 1911. Pasak legendos, laidojant šią irzlią seną moterį, arkliai atsistojo piestu, ir karstas iškrito iš vežėčių. Jam atsidarius, Vini atsisėdo ir įpykusi išlipo lauk. Po dešimties metų, kai ji mirė antrą kartą, jos ilgai kentęs vyras į karstą sukalė šimtą penkiasdešimt vinių – dėl visa pikta, kad dangtis neatsidarytų.

Eliui nerūpėjo, ar tai buvo tiesa, ar ne. Bet vietiniai paaugliai manė, kad Vini nesugebėjimas likti mirusia yra puiki priežastis atsinešti į kapines alaus ir marihuanos. Aukštaūgis Elis išsirangė iš automobilio. „Eini?“ – paklausė šuns, o šis atsakydamas šleptelėjo ant sėdynės. Kraipydamas galvą, Elis slinko kapinėmis link Vini kapo, kur keturi vaikigaliai, pernelyg apsvaigę, kad išgirstų jo žingsnius, buvo susispietę aplink melsvą liepsną, sklindančią iš skardinės su degia medžiaga.

– Uh! – šūktelėjo Elis.

– Farai!

– Prakeikimas!

Sučežėjo sportbačiai, sužvangėjo vienas į kitą atsimušę buteliai, ir paaugliai paspruko. Elis būtų lengvai juos sučiupęs, bet šį kartą nusprendė paleisti. Jis nukreipė žibintuvėlio šviesą į paskutinįjį, o tada į netvarką. Jie paliko lengvą dūmų debesį ir du neatidarytus „Rolling Rock“ butelius, jie Eliui pravers baigus darbą.