Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

– Manau, negali kasinėti ir nieko neatkasti.

Štai taip Rosas susipažino su Eime: ant Brodvėjaus ir Šimtas dvyliktosios kampo, Kolumbijos universiteto šešėlyje, jis atsitrenkė į ją tiesiogine prasme, įmesdamas jos knygas į drumzliną balą. Ji buvo medicinos studentė, ruošėsi baigiamajam anatomijos egzaminui ir, pamačius suniokotą savo darbą, jai kone prasidėjo hiperventiliacija. Sėdėdama Niujorko gatvės viduryje, ji buvo gražiausia moteris, kokią Rosui kada nors buvo tekę matyti.

– Aš jums padėsiu, – pažadėjo Rosas, nors nemokėjo atskirti šeivikaulio nuo pirštakaulio. – Tik suteikit man antrą šansą.

Štai taip Rosas pasipiršo Eimei: po metų jis sumokėjo taksi vairuotojui, kad važiuojant vakarieniauti į restoraną pravežtų juos pro Brodvėjaus ir Šimtas dvyliktosios kampą. Kaip buvo nurodyta, vairuotojas stabtelėjo prie šaligatvio krašto, ir Rosas, atidaręs dureles, priklaupė ant vieno kelio ant purvino grindinio. Jis atvožė dėžutę su žiedu ir pažvelgė į jaudinančias jos akis.

– Tekėk už manęs, – ištarė ir prarado pusiausvyrą, o deimantas įkrito pro kanalizacijos groteles.

Eimė iš netikėtumo prasižiojo.

– Pasakyk, – pagaliau išspaudė, – kad tai neįvyko.

Rosas pasižiūrėjo pro juodas groteles gilyn ir į tuščią dėžutę. Ją taip pat įmetė į kanalizaciją. Tada iš kišenės išsitraukė kitą, tikrąjį žiedą.

– Suteik man antrą šansą, – ištarė.

Dabar tuščioje automobilių aikštelėje jis ištroškęs užsivertė butelį. Kartais Rosui norėjosi išsinerti iš odos ir pažiūrėti, kas yra kitoje jos pusėje. Jam norėjosi šokti nuo tilto į betono jūrą. Jam norėjosi šaukti, kol gerklė pradės kraujuoti; bėgti, kol batų padai atplyš. Tokiais kartais kaip šis, kai nesėkmės ritosi tarsi didžiulė banga, jo gyvenimas tapo baigtine tiese, kurios galas dėl kažkokio kosmoso pokšto buvo nepasiekiamas.

Rosas mąstė apie savižudybę taip, kaip kai kurie žmonės sudarinėja pirkinių sąrašus, – metodiškai, kruopščiai apgalvodamas detales. Buvo dienų, kai jis jausdavosi gerai. Tačiau buvo ir kitokių dienų, kai jis domėdavosi, kiek pagal surašymą yra laimingų žmonių ir kiek kenčia skausmą. Buvo dienų, kai atrodė visiškai logiška gerti verdantį vandenį arba uždusti šaldytuve, arba vaikščioti nuogam po sniegą ir galiausiai atsigulti ten miegoti.

Rosas skaitė apie savižudybes ir žavėjosi išradingumu – moterys apsukdavo savo ilgus plaukus aplink kaklą, padarydamos virvę, vyrai į veną susileisdavo majonezo, paaugliai prarydavo petardas. Bet kaskart, susiruošęs patikrinti, kokį svorį išlaikys sija, ar išspaudęs lašelį kraujo su peiliu aštriais ašmenimis, jis pagalvodavo apie netvarką, kurią paliktų po savęs.

Jis nežinojo, ką mirtis jam paruošusi. Bet žinojo, kad tai nebus gyvenimas, ir jam to užteko. Po tos dienos, kai mirė Eimė, jis nejuto nieko. Po tos dienos, kai jis kaip kvailys nusprendė žaisti didvyrį – pirmiausia iš sumaitoto automobilio ištraukęs savo sužadėtinę, o tada grįžęs gelbėti vairuotojo iš kito automobilio kelios akimirkos iki jam užsiliepsnojant. Kai grįžo prie Eimės, ji jau buvo mirusi. Ji mirė viena, o jis tuo tarpu vaidino Supermeną.

Nieko sau didvyris, išgelbėjęs ne tą žmogų.

Jis numetė tuščią butelį ant džipo grindų, įjungė pavarą ir išlėkė iš automobilių aikštelės kaip paauglys. Policininkų netoliese nebuvo – kai reikia, jų niekad nėra, – ir Rosas spaudė, kol vienos juostos abipusio eismo kelyje pasiekė šimto trisdešimt kilometrų per valandą greitį.

Jis sustojo prie geležinkelio tilto, kur lėtai kaip balerinai leidžiantis užkardui sumirksėjo perspėjimo signalas. Išmetė iš galvos visas mintis, išskyrus vieną – judėti pirmyn, kol džipas pralauš užkardą ir tvirtai stos ant bėgių kaip auka.

Traukinys dundėjo. Bėgiai pradėjo dainuoti plieno simfoniją. Rosas pasidavė mirčiai, ir lūpose liko paskutinis žodis prieš smūgį – pagaliau.

Garsas buvo siaubingas, kurtinantis. Bet jis praėjo pro šalį, toldamas pagal Doplerio efektą, kol Rosas, sutelkęs drąsą, atsimerkė.

Iš po automobilio dangčio rūko dūmai, bet variklis tebeveikė. Džipas nelygiai siūbavo, tarsi vienoje padangoje trūktų oro. Ir jis buvo apsuktas į priešingą pusę – į ten, iš kur buvo atvažiavęs.

Niekas nepadeda: su ašaromis akyse Rosas pradėjo važiuoti.

Rodas van Vlitas be pasirašyto kontrakto namo negrįš. Pirma, Niutonas Redhukas paliko jį atsakingą užtikrinti, kad maždaug aštuoni Paikų žemės gabalą sudarantys hektarai priklausys jiems. Antra, kelionė į neaiškioje vietoje esančius globos namus Vermonte truko ilgau nei šešias valandas, ir Rodas neketino greitai čia sugrįžti.

– Pone Paikai, – tarė jis, šypsodamasis senam žmogui, kuris buvo toks bjaurus, kad Rodas savaitę sapnuos košmarus. Po velnių, jei Rodas taip atrodys sulaukęs devyniasdešimt penkerių, tegu kas nors sugirdo jam morfijaus ir palaidoja. Spenserio Paiko plika galva buvo dėmėta kaip kantalupa, rankos susuktos į mazgus, o kūnas sulinkęs į kablelį. – Kaip matote, „Redhuko grupė“ yra pasirengusi deponuoti jums penkiasdešimties tūkstančių dolerių čekį, išrašytą jūsų vardu, kaip ištikimybės ženklą, ieškant nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų.

Senis primerkė drumstą akį.

– Kuriam velniui man pinigai?

– Na, galėtumėte išvažiuoti atostogų. Judu su sesele.

Rodas nusišypsojo moteriai, stovinčiai už Paiko sukryžiuotomis rankomis.

– Negaliu keliauti. Daktaro nurodymai. Kepenys gali... atsisakyti.

Rodas nejaukiai nusišypsojo, galvodamas, kad beveik šimto metų sulaukęs alkoholikas turėtų sėsti į lėktuvą, skrendantį į Fidžį, ir nekreipti dėmesio į pasekmes.

– Na...

– Jau sakėt tai. Jums senatvinė silpnaprotystė?

– Ne, pone. – Rodas atsikrenkštė. – Kaip suprantu, ši žemė kelias kartas priklausė jūsų žmonos šeimai?

– Taip.

– Mes manome, pone Paikai, kad „Redhuko grupė“ gali prisidėti prie Komtosuko augimo, panaudodama jūsų žemę statyboms, pakelsiančioms miestelio ekonomiką.

– Jūs ten norite statyti parduotuves.

– Taip, pone, norime.

– Ar pastatysite riestainių parduotuvę?

Rodas sumirksėjo suglumęs.

– Nemanau, kad ponas Redhukas jau nusprendė.

– Pastatykit. Mėgstu riestainius.

Rodas dar kartą pastūmėjo ant stalo gulintį čekį, šį kartą su kontraktu.

– Nieko negalėsiu pastatyti, pone Paikai, kol neturėsiu jūsų parašo.

Paikas ilgai į jį žiūrėjo, tada ištiesė ranką prie parkerio. Rodas pagaliau atsikvėpė.

– Ar žemė yra jūsų žmonos vardu? Sesilijos Paik?

– Ji priklausė Sisei.

– O šis ieškinys, už kurį kovoja abenakiai... Ar jis teisėtas?

Paiko sąnariai pabalo nuo spaudimo.

– Toje žemėje nėra indėnų kapavietės. – Jis pažvelgė į Rodą. – Jūs man nepatinkat.

– Jaučiu, pone.

– Pasirašysiu tik todėl, kad mieliau atsisakyčiau tos žemės, nei stebėčiau, kaip ji pereina valstybei.

Rodas susuko pasirašytą kontraktą ir pastukseno juo į stalą.

– Na, – vėl pakartojo jis, ir Paikas kilstelėjo vieną antakį. – Mes dirbsime uoliai, tad tikėkimės, kad šis sandoris bus greitai sudarytas.

– Turite galvoje, kol dar nenumiriau, – sausai ištarė Paikas, o apsivilkęs paltu Rodas patraukė pečiais. – Ar nenorite pasilikti pažaisti šaradų? Arba papietauti... Girdėjau, šiandien duos apelsinų drebučių. – Jo juokas buvo tarsi pjūklas Rodo nugaroje. – Pone van Vlitai... ką darysite su namu?