Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Rosas susiraukęs atsisuko. Bet nespėjus paklausti Kerčio, kodėl apsimeta kvaileliu, jo viršininkas vėl pradėjo kalbėti:

– Dvasios gali būti paslaptingos. Pavyzdžiui, ypač vaiko dvasia.

Rosas pajuto, kaip įsielektrina oras, kai Eva O’Donel šimtu procentų patikėjo Kerčiu.

– Turiu jums pasakyti, – toliau kalbėjo Kertis, – kad čia labai smarkiai kažką jaučiu. Čia yra antgamtinė būtybė – kažkas, ką jūs pažįstate, ir kažkas, kas pažįsta jus. – Kertis palenkė galvą į vieną pusę ir suraukė antakį. – Tai mergaitė... Jaučiu, kad tai mergaitė. Taip pat jaučiu... skaičių septyni. Gal kartais turėjote jaunesnę seserį, kuri pasimirė?

Rosas sustingo. Jį mokė turėti omeny, kad 85 procentai visų tiriamų istorijų yra prasimanymai, kurių autoriai norėjo juos sugaišinti arba patekti į nacionalinę televiziją, arba įrodyti, kad paranormalių reiškinių tyrinėjimas tikrai nėra mokslas. Neįmanoma net suskaičiuoti, kiek kartų rado garsiakalbį, paslėptą dejuojančioje sienoje; žvejybos lyną, apsuktą aplink girgždantį šviestuvą. Bet jis niekada nepagalvojo, kad Varburtonai taip pat gali surengti šou.

– Žinoma, tai kainuotų papildomai, – sakė Kertis, – bet aš neatmesčiau galimybės surengti spiritizmo seansą.

Roso galvoje ėmė tvinkčioti.

– Kerti, gal galėtume pasikalbėti asmeniškai?

Jie apsivilko paltus, išėjo į lauką ir dabar stovėjo po garažo užlaidu, nes smarkiai lijo.

– Geriau jau būtų rimta priežastis, – pasakė Kertis. – Tu mane pertraukei, kai ją kabinau.

– Tu netiki, kad čia yra vaiduoklis. Apie jos seserį žinai tik todėl, kad aš pasakiau.

Kertis prisidegė cigaretę; galiukas švietė tarsi primerkta akis.

– Taigi?

– Taigi... negali meluoti tai moteriai, norėdamas išpešti keletą dolerių ir nufilmuoti jos reakciją.

– Aš tik pasakoju O’Doneliams tai, ką jie nori girdėti. Šie žmonės tiki, kad šiame name gyvena vaiduoklis. Jie nori tikėti, kad šiame name gyvena vaiduoklis. Net jei šį vakarą nesulaukiame veiklos, gal tai reiškia, kad dvasia slapstosi, nes yra lankytojų.

– Tai ne šiaip sau vaiduoklis, – ištarė Rosas drebančiu balsu. – Jai tai buvo kažkas.

– Nelaikiau tavęs tokiu puristu. Maniau, kad per tiek mėnesių susipažinai su nusistovėjusia tvarka.

Rosas nemanė esąs itin patiklus. Gyvenime daug matė ir nuveikė, kad ieškotų to, kas yra tikra, nes dažnai jausdavosi taip, tarsi jis pats būtų netikras.

– Žinau tvarką. Tik nežinojau, kad ji suklastota.

Kertis užgesino cigaretę į žemę.

– Aš nesu apgavikas. Man pasirodė mano senelio dvasia, Rosai. Aš ją nufotografavau stovinčią mano lovos kojūgaly. Pats pasidaryk išvadas. Po velnių, ar prisimeni iš ežero kylančio veido nuotrauką? Gal manai, kad visa tai suklastojau? Juk tuo metu net nebuvau toje valstijoje. – Kertis giliai įkvėpė norėdamas nusiraminti. – Neketinu mulkinti O’Donelių. Aš verslininkas, Rosai, ir pažįstu savo klientus.

Rosas nieko negalėjo atsakyti. Gali būti, kad Kertis pakišo tą monetą, kurią jis rado po trikoju. Galbūt devyni jo gyvenimo mėnesiai praėjo veltui. Jis ne ką geresnis už O’Donelius – mato tik tai, kuo nori tikėti.

Gal Meilina išties aiškiaregė, nes ji išėjo į lauką.

– Kerti? Kas vyksta?

– Rosas neapsisprendžia, kuriuo keliu grįžti namo – I-81 ar Aukštosios Moralės.

Rosas žengė į pliaupiantį lietų ir nuėjo. Tegu jie galvoja, ką nori; jie paskatino Rosą darytį tą patį. Jis nesivargino grįžti pasiimti skaitmeninės kameros ar kuprinės; tuos daiktus galima pakeisti, kitaip nei savitvardą, kurią jau buvo beprarandąs. Automobilyje įjungė šildymą visu pajėgumu, stengdamasis atsikratyti jo nepaliekančio drebulio. Nuvažiavo pusantro kilometro ir tik tada suvokė neįsijungęs žibintų. Pasuko į šalikelę ir sustojęs pradėjo giliai ir godžiai kvėpuoti, stengdamasis priversti širdį vėl plakti.

Rosas žinojo, kaip moksliškai įrašyti paranormalius reiškinius ir interpretuoti rezultatus. Jis buvo nufilmavęs virš kapinių tvyksinčius žaibus; įrašęs balsus tuščiuose rūsiuose; jam teko jausti šaltį tose vietose, kur negalėjo būti jokio skersvėjo. Devynis mėnesius Rosas manė radęs įėjimą į pasaulį, kur gyveno Eimė... O pasirodė, kad tai tik ant sienos nupieštos durys.

Prakeikimas, jo idėjos seko.

Azas Tompsonas pabudo su pilna burna akmenų, mažų ir lygių kaip alyvuogių kauliukai. Jis išspjovė penkiolika į savo susiraukšlėjusį delną ir tik tada įkvėpė, nebijodamas paspringti. Nukabino kojas iš sulankstomos lovos. Tada pamėgino atsikratyti minties, kad užkasus šiuos akmenis į susigulėjusią po jo basomis kojomis žemę iš jų išaugtų juoda blogio tankmė, kaip ta, kuri dengė pilį Baltojo Žmogaus pasakoje apie mergaitę, negalinčią pabusti, kol jos nepabučiuos.

Jam patiko stovyklauti; kiek tik save prisiminė, viena jo koja visuomet buvo gamtoje, o kita – jankių pasaulyje. Azas iškišo galvą per palapinės plyšį į lauką, kur kiti jau buvo susirinkę pusryčių. Jų ženklai – ant kaklo kabinami plakatai ir ant lentų prikalti piketo šūkiai – gulėjo sumesti į krūvą tarsi pilvakalbio lėlės, nekalti ir bedvasiai. „Hau“, – suniurnėjo jis ir nuėjo prie nedidelio laužo, žinodamas, kad jam bus padaryta vietos.

Kiti elgėsi su juo taip, tarsi Abraomas Linkolnas būtų prisikėlęs ir išėjęs iš palapinės – su nusižeminimu ir pagarbia baime, po tiek laiko sužinojus, kad jis yra gyvas. Azas nebuvo toks senas kaip Abraomas, bet nedaug ir jaunesnis. Jam šimtas dveji ar šimtas treji – nelabai seniai liovėsi skaičiuoti. Kadangi mokėjo mirštančią savo žmonių kalbą, buvo gerbiamas kaip mokytojas. Jau vien dėl amžiaus jis buvo genties seniūnas, o tai jau šį tą reikštų, jei federacinė valdžia pripažintų abenakių gentį.

Įsitaisydamas ant sulankstomos kėdės Azas girdėjo, kaip girgžda kiekvienas jo stuburo slankstelis. Pačiupęs prie laužavietės gulinčius žiūronus, jis žvelgė tolyn – į žemę prie Montgomerio kelio ir Ūdrų Upės Perėjos sankirtos šiaurės vakaruose. Ten ant kalvos stovėjo didelis baltas namas, dabar jau rėžiantis akį. Azas žinojo, kad jį nugriaus pirmiausia, – jis žinojo viską apie šį žemės sklypą, pradedant matininko išmatavimais ir baigiant nuosavybės akto registracijos numeriu. Jis žinojo, kuriose vietose žiemą gruntas įšąla anksčiausia ir kur niekada neauga daržovės. Jis žinojo, kurį apleisto namo langą išmušė šėlstantys vaikai, kuri priebučio pusė sugriuvo pirmiau, kurios laiptų lentos išpuvusios.

Jis taip pat žinojo kiekvieną „Redhuko grupės“ automobilių, statomų toje teritorijoje, numerį. Sklido gandai, kad Niutonas Redhukas nori pasistatyti pirmąjį Komtosuko prekybos centrą. Jų laidojimo vietoje.

– Sakau tau, – tarė Storasis Čarlis, – tai El Ninjo.

Vinksas papurtė galvą.

– Nesąmonės. Juk nenormalu, kai lyja rožėmis. Tai tas pat, tarsi laikrodžio rodyklės suktųsi atgal arba vanduo pavirstų krauju.

Storasis Čarlis nusijuokė.

– Vinksai, pradėk vėl žiūrėti Letermano šou. Siaubo filmai tave veikia neigiamai.

Azas apsižvalgė ir pastebėjo aplink pribarstyta gėlių žiedlapių. Jis pavartė burnoje liežuvį, vėl jausdamas akmenų skonį.

– Ką tu manai, Azai? – paklausė Vinksas.

Jo manymu, aiškinti iš dangaus krentančius rožių žiedlapius beprasmiška ir kvaila, nes tai, kas turėjo įvykti, jau pradėta. Jo manymu, rožių žiedlapiai bus pati mažiausia jų bėda. Azas nukreipė žiūronus į iš lėto keliu pukšintį buldozerį ir garsiai tarė: