Джоди Пиколт: Kuprotojo banginio dainos

Neįsivaizdavau, kad gali būti blogiau negu tada, kai Oliveris man sudavė; tada, kai palikau jį, pasiėmusi kūdikį; kalbu apie įvykį, priartinusį Rebekos lėktuvo sudužimą. Maniau, kad Dievas yra ir jis neleidžia žmogui du kartus patirti tokio žiaurumo. Bet šį kartą buvau nepasiruošusi: padariau, ko nesitikėjau galinti padaryti; tapau savo košmaru.

Pastūmiu Oliverį ir bėgu laiptais žemyn. Bijau atsisukti ar ištarti bent žodį. Nebesitvardau.

Iš nešvarių skalbinių krūvos čiumpu senus Oliverio marškinius ir šortus. Susirandu automobilio raktelius. Nuplėšiu nuo laikiklio kortelę su Džolio adresu ir išeinu pro šonines duris. Nesidairau atgal, užtrenkiu duris ir įsiropščiu į vėsų savo seno universalo prieglobstį viena liemenėle ir kelnaitėmis.

Nuo Oliverio pabėgti lengva, mąstau aš. Bet kaip pabėgti nuo savęs?

Perbraukiu pirštais per sėdynės odą, rausdamasi nagais įdubimuose ir įplėšimuose, atsiradusiuose per šitiek metų. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje išvystu savo veidą ir sunkiai jį atpažįstu. Po valandėlės suvokiu, kad kažkas antrina mano kvėpavimui.

Ant kelių mažą lagaminėlį pasidėjusi mano duktė. Ji verkia.

— Viską paėmiau, — sako Rebeka ir paliečia man ranką; ranką, kuri šėrė jos tėvui, kuri šėrė mano vyrui, kuri prikėlė mirusius ir palaidotus laikus.

4 Džeinė

Dešimties metų jau buvau pakankamai didelė medžioti su tėvu. Kasmet prasidėjus žąsų medžioklės sezonui, kai pagelsdavo lapai, tėvas tapdavo kitu žmogumi. Iš užrakintos spintos jis paimdavo šautuvą ir viską, net vamzdžių vidų, išvalydavo. Nueidavo į rotušę leidimo medžioti, ženkliukas būdavo su tokiu gražiu paukščiu, kad aš susigraudindavau. Kalbėdavo apie keptą žąsį vakarienei; o ankstų šeštadienio rytą grįždavo su pūkuotu pilku paukščiu ir rodydavo man su Džoliu vietą, kur jį nušovė.

Ketvirtą ryto į mano kambarį įėjo mama ir pasakė, kad turiu keltis, jei noriu pamatyti žąsų medžioklę. Buvo tamsu nors į akį durk, kai abu su tėčiu išėjome iš namų. Fordu nuvažiavome į jo draugo lauką, kuriame vasarą augo kukurūzai, o žąsys juos nepaprastai mėgsta, paaiškino tėtis. Laukas, kuriame vos prieš kelias savaites puikavosi už mane aukštesni kukurūzų stiebai, buvo plikas; tarp kukurūzų stambų pūpsojo dulkių gumulai, likę nuo vasaros.

Tėvas atidarė bagažinę ir išėmė odinį dėklą, kuriame buvo šautuvas ir jaukas — juokingos dirbtinės žąsys; aš ir Džolis, bėgdami kliūtinių lenktynių, jomis žymėdavome kliūtis. Jis išbarstė jauką lauke, paskui iš nudžiūvusių stiebų padarė vieną pašiūrę man ir kitą sau.

— Tu sėsk ten, — pasakė. — Nekvėpuok; net negalvok atsistoti.

Atsitūpiau kaip jis ir žiūrėjau, kaip saulė dažo dangų, lėtai virstantį šeštadieniu. Skaičiavau pirštus, kvėpavau tyliai ir negiliai, kaip buvo liepta. Kartkartėmis dirstelėdavau į tėvą, kuris lingavo ant kulnų ir išsiblaškęs glostė šautuvo vamzdį.

Po valandos man įskaudo kojas. Norėjau atsikelti ir pabėgioti, atsikratyti kvaitulio akyse, apimančio neišsimiegojus. Bet supratau, kad negalima. Tupėjau kaip sušalusi, net kai užsimaniau savo reikalo.

Kai žąsys pagaliau atskrido (pasak mano tėvo, niekada nereikėdavo taip ilgai laukti), man atrodė, kad šlapimo pūslė nuo tupėjimo tuoj plyš. Kantriai laukiau, kol žąsys lesė kukurūzų lauke, paskui surikau: „Tėti! Noriu sisiuko!“

Žąsys kurtinamai pakilo į orą, šimtas sparnų plakė kaip viena širdis. Kaip gyva nebuvau mačiusi tokio vaizdo, pilkų sparnų debesies, užtemdančio saulę; pamaniau, kad tėvas dėl to ir pasiėmė mane į medžioklę.

Bet tėvas, sutrikdytas mano riksmo, pražiopsojo progą nusitaikyti. Jis du kartus iššovė, abu pro šalį. Atsisuko į mane, netardamas nė žodžio, ir aš supratau prisišaukusi bėdą.

Tėvas leido man eiti šlapintis į mišką lauko pakraštyje, ir, apstulbusi, kad jis man nedavė ko nors vietoj tualetinio popieriaus, užsimoviau kelnaites ir susisegiau kombinezoną, jausdamasi nešvari. Tyliai įsitaisiau savo kukurūzų stiebų pašiūrėje. Buvo daug geriau, kol tėvas po nosimi sumurmėjo: „Galėčiau tave užmušti.“

Mes laukėme dar dvi valandas, klausydami griausmingų šūvių už daugelio mylių, bet daugiau žąsų nebepamatėme. „Tu viską sugadinai, — nepaprastai ramiai pasakė tėvas. — Tu nenutuoki, ką reiškia medžioklė.“ Mes jau ruošėmės traukti namo, kai virš galvos praskrido varnų pulkas. Tėvas pakėlė šautuvą ir iššovė. Vienas juodas paukštis žnektelėjo ant žemės. Jis šokinėjo ratu: tėvas sužalojo jam sparną.

— Kodėl tu taip padarei, tėti? — sušnibždėjau, žiūrėdama į varną. Maniau, kad medžioklės tikslas — valgyti laimikį. Varnos nevalgomos. Tėvas paėmė paukštį ir nusinešė atokiau. Pašiurpusi žiūrėjau, kaip jis nusuko varnai galvą ir numetė ant žemės. Grįžo šypsodamasis.

— Jei pasakysi mamai, gausi į kailį, aišku? Broliui irgi nesakyk. Tai žinosiu tik aš ir mano didžioji dukrytė, gerai? — Ir jis atsargiai įdėjo teberūkstantį šautuvą į odinį dėklą.

5 Džeinė

— Gerai, — sakau Rebekai. — Aš žinau, ką darome. — Pakreipusi šoninio vaizdo veidrodėlį, išvažiuoju iš mūsų rajono į greitkelį, vedantį į paplūdimį Chojoje. Rebeka, nujausdama, kad važiuosime ilgai, atsidaro langą ir iškiša kojas į lauką, šimtą kartų sakiau jai, kad taip daryti pavojinga, antra vertus, net nežinau, ar jai nepavojinga būti su manimi, todėl apsimetu nieko nepastebėjusi. Rebeka išjungia radiją, ir mes klausomės senojo automobilio gausmo ir brakšėjimo simfonijos, o per priekinę sėdynę ūždamas švilpia sūrus oras.

Kai privažiuojame viešą paplūdimį, raudona saulė jau skverbiasi į debesies apačią, ištempdama jį kaip hamaką. Sustabdau automobilį prie šaligatvio palei paplūdimį, įstrižai vėlyvos popietės tinklinio žaidėjams. Septyni vaikinai — nė vienam neduočiau daugiau kaip dvidešimties — lankstosi ir blaškosi vandenyno fone. Rebeka šypsodamasi žiūri į juos.

— Aš grįšiu, — sakau ir atmetu Rebekos pasiūlymą eiti kartu. Einu paplūdimiu į priešingą pusę nuo žaidėjų, jausdama, kaip į teniso batelius pro varsčių skylutes byra smėlis. Jis girgžda tarpupirščiuose ir sudaro antrą padą po mano pėda. Atsistoju, atsitiesiu, prisidengiu akis ir imu spėlioti, iš kurios vietos būtų matyti Havajai. Ar bent jau kiek reikia nutolti nuo Kalifornijos pakrantės, kol išvysi žemę.

Kartą Oliveris sakė, kad tam tikrose vietose į pietus nuo San Diego banginius galima pamatyti nuo kranto be žiūronų. Kai paklausiau, kur jie plaukia, jis nusijuokė. O kur tu vyktum? Paklausė, bet aš bijojau pasakyti. Ilgainiui sužinojau. Paaiškėjo, kad iš Aliaskos į Havajus ir iš Naujosios Škotijos į Bermudų salas tęsiasi lygiagretūs dviejų kuprotųjų banginių rūšių keliai. Sužinojau, kad Vakarų pakrantės banginių ir Rytų pakrantės banginių keliai nesusikerta.

Kur tu vyktum?

Man trisdešimt penkeri, o Masačūsetsą vis dar laikau namais. Visada laikiau namais. Sakau bendradarbiams, kad esu iš Masačūsetso, nors gyvenu Kalifornijoje penkiolika metų. Per valstybės žinias klausausi orų prognozės Šiaurės rytams. Pavydžiu broliui, kuris apkeliavo visą pasaulį, bet Dievo apvaizda leido jam vėl įsikurti gimtinėje.

Antra vertus, Džoliui visada viskas sekdavosi.

Man virš galvos kliegdamas pakimba kiras. Plasnodamas sparnais atrodo didžiulis, nenatūralus. Paskui jis neria į vandenį, sugraibęs maitą iškyla ir nuskrenda. Kaip keista, mąstau, kad jis lyg niekur nieko gali judėti ore, vandenyje ir ant žemės.