Джоди Пиколт: Kuprotojo banginio dainos

Aslos viduryje tūno mažas šviesos kvadratėlis. Jis krinta pro vienintelį rūsio, užrakinto pakabinama spyna visą laiką, kol čia esame, langelį.

— Tuo tarpu prie šarvojimo salės ant šaligatvio sėdi giminaičiai ir lanksto iš popieriaus pilis, automobilius ir prabangius drabužius. Lanksto papuošalus ir monetas.

— Origamis, — sakau aš.

— Turbūt. Jie lanksto krūvas daiktų, kurių numirėlis neturėjo, kai buvo gyvas, paskui, deginant lavoną, į ugnį sumetamas ir visas šis popierinis turtas. Manoma, kad žmogus turės visus šiuos daiktus kitame gyvenime.

Lauke kažkas užveda traktorių. Stebiuosi, kad obelyne dirbami įprasti darbai, nepaisant to, kas įvyko.

— Kodėl man tai pasakoji? — klausiu.

— Nes negaliu pasakoti tavo motinai.

Svarstau, ar jis tikisi, kad jai papasakosiu aš. Svarstau, ar prisiminsiu, kokiais žodžiais jis man pasakojo. Jai tikslumas būtų labai svarbus.

Samas staiga atsistoja, ir aš, netekusi pusiausvyros, žnekteliu nuo pieno bidono. Jis žiūri į mane ant grindų, bet nebando pakelti. Paduoda man flanelinius marškinius — Hedlio, — kuriuos valandėlę leidau jam palaikyti.

— Aš jį irgi mylėjau. Jis buvo mano geriausias draugas, — sako Samas. — O Viešpatie. Atleisk.

Sulig tais žodžiais aš pravirkstu.

Rūsio lango kvadrate pasirodo dėdės Džolio veidas. Jis taip smarkiai barbena į stiklą, kad pamanau — išmuš langą. Nusišluostau snarglį į gražius mėlynus Hedlio marškinius.

Dėdė Džolis buvo lauke su mano tėvais. Turbūt jis įkalbėjo motiną grįžti į Kaliforniją. Daugiau niekas nedaro jai tokios įtakos, nebent Samas, o jis nelieptų jai išvažiuoti.

Samas paima mane ant rankų. Aš išsekusi. Atremiu galvą į jo peties linkį ir bandau susivokti. Lauke per šviesu. Prisidengiu akis, iš dalies nuo saulės, iš dalies todėl, kad visi obelyno darbininkai atėjo iš laukų pažiūrėti spektaklio, pamatyti manęs.

Šypsosi tik mano tėvas. Jis paliečia man plaukus ir atidaro žvilgaus prabangaus linkolno dureles. Apdairiai nesiartina prie Samo; šiaip ar taip, nėra kvailys. Dirsteliu į tėvą.

— Sveika, mažute, — tyliai pasisveikina jis. Nieko nejaučiu.

Samas paguldo mane ant užpakalinės sėdynės, apklotos senomis gūniomis; atpažįstu, kad jos iš daržinės, ir prisimenu Hedlį. Jis nė kiek nebuvo panašus į Samą — Hedlis turėjo banguotus šviesius plaukus ir šviesiai rudas it šlapi Karolinos smėlynai akis. Jo lūpa ties viduriu buvo truputį per giliai įlinkusi.

— Dabar jos tavo, — sako Samas ir paliečia ranka man kaktą. — Nekarščiuoji, — ištaria, tiesą sakant, abejingai. Paskui pabučiuoja mane į kaktą, kaip matydavo darant mano motiną, aš žinau. Apsimeta, kad žiūri, ar turiu karščio.

Jis uždaro automobilio duris, ir visi lauko garsai išnyksta. Girdžiu tik savo gergždžianti kvėpavimą. Pakreipiu galvą, kad matyčiau, kas darosi už lango.

Panašu į gražią pantomimą. Samas ir mano tėvas stovi priešingose scenos pusėse. Fone auga gluosniai ir stovi žalias „John Deere“ traktorius. Motina suėmusi dėdę Džolį už rankų. Ji verkia. Dėdė Džolis pirštu kilsteli jai smakrą, o ji apkabina jam kaklą. Motina stengiasi šypsotis, iš paskutiniųjų stengiasi. Paskui dėdė Džolis kažką parodo, nematau ką, ir pliaukšteli mano tėvui per nugarą. Išstumia jį iš mano regėjimo lauko. Tėvas atsuka galvą. Jis bando pamatyti motiną, kuri pasiliko.

Samas ir mano motina stovi per kelis colius vienas nuo kito. Jie nesiliečia. Man susidaro įspūdis, kad, jei susiliestų, žybtelėtų mėlyna kibirkštis. Samas kažką pasako, ir motina pasižiūri į limuziną. Net iš taip toli jos akyse matau save.

Nusisuku, kad jie liktų vieni. Paskui prie lango prieina dėdė Džolis ir pabarbena, kad atidaryčiau. Ilgomis rankomis čiumpa mane nuo užpakalinės sėdynės ir už marškinių apykaklės prisitraukia.

— Rūpinkis ja, — sako jis.

Po šių žodžių man pasidaro aišku, kokia esu sutrikusi.

— Nežinau, ką daryti, — prisipažįstu jam. Tikrai nežinau. Nenutuokiu, kaip išsaugoti šeimą, ypač panašią į senovinę vazą, sudaužytą, bet vėl suklijuotą dėl nepaprasto grožio, ir niekas neužsimena, kad įtrūkimai krinta į akis.

— Žinau daugiau, negu tau atrodo, — nesutinka dėdė Džolis. — Antraip kam Hedliui pamilti vaiką? — Jis šypsosi, žinau, kad erzina. Vis dėlto jis pripažįsta, kad Hedlis pamilo, kad aš pamilau. Dėl šio paprasto dalyko aš vėl susmunku ant sėdynės. Dabar esu tikra, kad pagaliau miegosiu kiaurą naktį.

Trakštelėdamos it laužiama metalinė naujos dėžės su teniso kamuoliukais plomba atsidaro priekinės durelės. Mano tėvas ir motina drauge nušliuožia ant sėdynių. Tėvo pusėje dėdė Džolis duoda nurodymus.

— Visą laiką važiuok 117 keliu ir pasieksi greitkelį, — sako jis.

Bet kurį greitkelį, mąstau aš. Visi jie nuves į tą pačią vietą, juk taip?

Samas stovi už atdaro mano motinos lango. Jo akys išbluko iki vaiskaus mėlynumo ir atrodo kaip skylės galvoje, pro kurias matyti dangus. Klaiku žiūrėti, bet jame atsispindi mano motina.

Tėvas užveda linkolną ir pasitaiso atramą galvai.

— Važiuosime ilgai, — perspėja jis. Kalba atsainiai kaip paprastai. Stengiasi, bet jau per vėlu. Jis lėtai važiuoja į priekį, ties ratais sūkuriuoja dulkės. Mano motina ir Samas vis dar stebeilija į vienas kitą. — Manau, viskas bus gerai, — sako jis ir užkiša ranką už sėdynės patapšnoti man per koją.

Kol tėvas važiuoja keliuku, motina atsisukusi žiūri Samui į akis.

— Judvi iš tikrųjų sukorėte ilgą kelią, — sako tėvas. — Visiškai buvau galvą pametęs. — Jis toliau rėžia monologą, bet aš nebesiklausau. Motina užsimerkusi sėdi šonu.

Prisimenu tą metą, kai žiūrėjau, kaip Hedlis skiepija akute. Jis išpjovė žydinčios obels pumpurą ir įskiepijo į seno nebevedančio vaisių medžio šaką. Aštriu peiliu senojo medžio žievėje padarė T formos įpjovą. Pasakė, kad labai svarbu įpjauti tik medžio žievę, nepažeidžiant medienos. Paskui kaip drožėjas atlupo žievę. Jaunesnio medžio šakelę turėjo plastikiniame maišelyje. Jis išpjovė vidurinį pumpurą su nedideliu skydeliu. Nustebau, kad viduje yra lapas — niekada nesusimąstydavau, kur būna neišsprogę lapai. Hedlis nupjovė lapą, padavė man, paskui pakišo skydelį po atlupta senojo medžio žieve. Tvirtai apvyniojo žalsva plėvele it išnarintą kulkšnį.

Paklausiau, kada pradės augti, ir jis atsakė, jog po kokių dviejų savaičių paaiškės, ar akutė prigijo. Jei taip, lapkočio galiukas bus žalias. Jei ne, ir pumpuras, ir lapas nudžius. Net jei akutė prigis, pumpuras išsprogs tik kitą pavasarį. Jis man pasakė, kad skiepijimas — puikus dalykas, nes seną medį, negyvą medį galima atjauninti. Ant šakos augs tokios veislės obuoliai, kokios veislės ūglis įskiepijamas. Todėl teoriškai vienas medis gali vesti keturių ar penkių veislių obuolius, visus skirtingus negu tie, kuriuos vesdavo kadaise.

Aš nutraukiu gūnią nuo grindų prie užpakalinės sėdynės. Gilumoje kažkas — Samas? — pridėjo bušelius obuolių: „Cortland“, „Jonathan“, „Bellflower“, „Macoun“, „Bottle Greening“. Apstulbstu, kad galiu atskirti juos iš išvaizdos. Nujaučiu, kad jų dar yra bagažinėje, sidro irgi. Visa tai vežamės į Kaliforniją.

Paimu „Cortland“ ir garsiai atsikandu didelį kąsnį. Pertraukiu tėvą, kuris vis dar kalba.

— O, — sako jis, — šiek tiek vežiesi, tiesa? — Jis lygino Masačūsetso orą su Los Andželo. Dabar šneka toliau, bet nei motina, nei aš nesiklausome. Ji godžiai ryja akimis mane su obuoliu.