Джоди Пиколт - Kuprotojo banginio dainos

Žinau jos praeitį, beveik niekada apie ją nekalbame, bet nuo tiesos niekur nedingsi. Koks tėvas, tokia ir duktė — pats nustebau, skamba pagiežingai. Kiekvienas veiksmas kelia tolygų priešingą atoveiksmį. Ji trenkia man, aš trenkiu jai. Ar įmanoma fiziškai išstumti žmogų žodžiais?

Preliminari trijų 1988 metų rudens dienų įrašų analizė rodo, kad visuose trijuose skamba baigtinės kuprotųjų banginių dainos. Palyginus su kovo mėnesio, žiemos sezono pabaigos, dainomis, matyti, kad lapkričio mėnesio dainos labai panašios į ankstesnio žiemos sezono pabaigos dainą, vadinasi, patvirtina hipotezę (Džonsas, 1983), kad dainos pirmiausia kinta dainuojamos, o ne tylią vasarą.

Įsivaizduokite: Oliveris Džonsas sėdi ant savo prabangių namų San Diege laiptų, bandydamas parašyti straipsnį specializuotam žurnalui, o pravažiuojančių automobilių priešakinės šviesos trukdo jam susikaupti. Oliveris Džonsas, paliktas šeimos dėl jam nesuvokiamų priežasčių. Oliveris Džonsas, besiginantis nuo išprotėjusios žmonos kalbos galia. Vieninteliu nepilnu sakiniu. Oliveris Džonsas. Mokslininkas. Tyrinėtojas. Išdavikas. Koks buvo jos gyvenimas. Ar Džeinė galėtų priversti mane išvažiuoti žodžiais?

Kadangi turime nemažai duomenų apie Meino įlankos srityje sezoniškai gyvenančius individus ir kuprotųjų banginių dainų rinkinį iš Šiaurės Atlanto vakarinės dalies žiemojimo vietų nuo 1952 metų, šie tyrimai turėtų nušviesti arktinės juostos maitinimosi zonos dainų funkciją ir jų ryšį su žiemojimo vietų dainomis. Tikimės tolesniais tyrimais nustatyti, ar dažnai maitinimosi vietose dainuojama, kas yra dainininkai ir kokiomis aplinkybėmis jie dainuoja.

Šį kartų ji turi grįžti. Privalo, kad galėčiau jai pasakyti, jog suprantu, kodėl išvyko. Kad galbūt kaltas aš. O jei ji negrįš, važiuosiu ieškoti. Mano mokslininko vardas remiasi gebėjimu aptikti pėdsakus.

9 Džeinė

Užuot pešęsi, vaikystėje aš ir Džolis pakaitomis gelbėjome vienas kitą. Aš melavau dėl jo, kai jis pirmą kartą pabėgo iš namų ir išniro Aliaskoje kaip naftos gręžimo platformos darbininkas. Aš sumokėjau užstatą, kai jis už eismo policininko užpuolimą pateko į Santa Fė kalėjimą. Kai moksliniai tyrimai koledže įtikino Džolį, kad Šventasis Gralis užkastas Meksikoje, nuvežiau jį į Gvadalacharą. Aš atkalbėjau jį nuo bandymo perplaukti Lamanšą; aš atsakinėjau į visus jo skambučius, į jo laiškus. Kol Džolis ieškojo šio pasaulio kampelio, kuriame jaustųsi patogiai, aš viena nepamečiau jo pėdsakų.

O mainais jis buvo mano didžiausias garbintojas. Tikėjo manimi taip karštai, kad kartais aš irgi pradėdavau savimi tikėti.

Rebeka parduotuvėje, perka valgyti. Liepiau jai būti taupiai, nes pinigų turime nedaug, o Oliverio kredito kortelėmis ilgai nesinaudosime, jis jas netrukus paskelbs negaliojančiomis. Operatorė sujungia mane su abonentu iš Stou, Masačūsetsas, jis už pokalbį ir apmokės. Ragelį pakelia kažkoks vyriškis, vardu Hedlis, jo balsas saldus kaip sirupas.

— Džeinė, — sako jis. — Džolis tave minėjo.

— A, — atsiliepiu, nežinodama, ką sakyti. — Puiku.

Jis išeina ieškoti Džolio, šis laukuose. Atitraukiu ragelį nuo ausies ir skaičiuoju mikrofono skylutes.

— Džeine! — sveikinimas, garsus „alio“. Prisispaudžiu ragelį.

— Labas, Džoli, — sakau, ir stoja mirtina tyla. Aš puolu į paniką ir paspaudžiu mygtukus — vienas, devyni, šeši — būgštaudama, ar ryšys nenutrūko.

— Pasakok, kas atsitiko, — taria brolis, ir jei tai būtų pasakęs ne Džolis, būčiau paklaususi, iš kur žino.

— Oliveris, — pradedu, paskui papurtau galvą. — Ne, aš. Aš palikau Oliverį. Pasiėmiau Rebeką ir išvažiavau, o dabar esu parduotuvėje Chojoje ir neišmanau nei ką daryti, nei kur dėtis.

Džolis už trijų tūkstančių mylių atsidūsta.

— Kodėl išvažiavai?

Bandau sugalvoti sąmojį, paaiškinti kaip nors šmaikščiai. Kulminacija juokinga, pamanau ir nusišypsau, nors ir nelinksma.

— Džoli, aš jam trenkiau. Aš trenkiau Oliveriui.

— Tu trenkei Oliveriui...

— Taip! — šnibždu, tildydama jį, lyg mudu girdėtų visa tarp mūsų plytinti šalis.

— Turbūt nusipelnė, — juokiasi Džolis.

— Ne tai svarbu. — Matau, kad Rebeka priėjo prie prekystalio, nešina pyragaičiais su kremu.

— Tai nuo ko bėgi?

Man pradeda drebėti rankos, todėl įspraudžiu ragelį į kaklo linkį. Neatsakau nieko, tikėdamasi, kad jis supras.

— Reikia su tavim susitikti, — rimtai sako Džolis. — Turiu tave pamatyti, kad tau padėčiau. Gali atvažiuoti į Masačūsetsą?

— Nemanau. — Aš nejuokauju. Džolis apkeliavęs visą pasaulį, išlandžiojęs urvus, perplaukęs vandenynus, jam nėra ribų, o aš niekada nevažiavau toliau negu Rytų ar Vakarų pakrantės priemiesčiai. Gyvenau dviejose vietose, atskirtose nuo visumos. Neišmanau, kur yra Vajomingas, Ajova, ar pervažiuoti šaliai reikia kelių savaičių, ar kelių dienų. Tokiuose dalykuose visiškai nesiorientuoju.

— Paklausyk. Važiuok 8-uoju greitkeliu į rytus, į Hilą Bendą Arizonoje. Rebeka padės, ji sumani mergaitė. Rytą nueik į miestelio paštą ir pasiteirauk laiško savo vardu. Aš parašysiu ir nusakysiu, kur važiuoti toliau, daugiau kaip vieno etapo neaprašinėsiu, be to, Džeine?

— Ko?

— Tik norėjau įsitikinti, kad klausaisi. Viskas gerai, — sako jis, o balsas kaip glamonė. — Aš čia, ir aš tau atsiųsiu laišką į kitą šalies galą.

Rebeka prieina prie telefono būdelės ir pasiūlo man pyragaitį.

— Nežinau, Džoli. Nepasitikiu Jungtinių Valstijų paštu.

— Ar aš tave kada nors nuvyliau?

Ne, ir, kadangi niekada nenuvylė, pravirkstu.

— Pakalbėk su manimi, — prašau.

Ir brolis pradeda kalbėti, be galo, žaviai siedamas mintis.

— Rebekai čia patiks. Šimtas akrų sodų. Samas neprieštaraus, kad atvykstate — jam priklauso ši vieta, — baisiai jaunas valdyti ūkiui, bet jo tėvai išsikėlė į Floridą. Aš daug iš Samo išmokau. — Pamoju Rebekai prieiti arčiau ir ragelį laikau taip, kad ji girdėtų. — Mes auginame „Prairie Spy“, „Cortland“, „Imperial“, „Lobo“, „Mclntosh“, „Regent“, „Delicious“, „Empire“, „Northern Spy“, „Prima“, „Priscilla“, „Yellow Delicious“, „Winesap“. Naktį atsigulęs girdžiu avių bliovimą. Rytą, išsilenkęs pro langą, užuodžiu sidrą ir gaivią žolę.

Rebeka užsimerkia ir atsišlieja į kramtomąja guma apklijuotą telefono būdelę.

— Skamba nuostabiai, — sakau ir nustembu, nes balsas nebevirpa. — Nekantrauju tave kuo greičiau pamatyti.

— Neskubėk. Neketinu sudaryti maršruto trumpiausiais keliais. Pasiųsiu tave į vietas, kurias, mano nuomone, turėtum aplankyti.

— O jei...

— Oliveris tavęs neras. Patikėk manimi.

Klausausi Džolio kvėpavimo kitame laido gale. Atmosfera Chojoje pasikeičia. Druska ore virsta molekuline; vėjas ima pūsti į kitą pusę. Du berniukai ant užpakalinės džipo sėdynės ima uosti nakties dangų it pėdsekiai.

— Žinau, kad bijai, — sako Džolis. Jis supranta. O kai jis tai pripažįsta, aš jaučiu, kad suglebusi susmunku ant rūpestingų brolio rankų.

— Tai, kai nuvažiuosime į Hilą Bendą, dėdė Džolis mus pasitiks? — klausia Rebeka. Ji bando išsiaiškinti smulkmenas, tokia jau yra. Kas penkiasdešimt mylių, per radiją girdėdama tik atmosferinius trukdžius, ji manęs vėl paklausia ko nors esmingo.

— Ne, jis atsiųs mums laišką. Turbūt pakeliui į Masačūsetsą teks grožėtis šalies žymenybėmis.