Джоди Пиколт: Kuprotojo banginio dainos

Liekame tik Samas ir aš. Žengiame vienas prie kito, bet nesiliečiame. Tai būtų pavojinga.

— Aš tau kai ką įdėjau, — gurkteli jis. — Ant užpakalinės sėdynės.

Linkteliu. Prabilusi nieko gero nepasakyčiau. Kaip jis gali į mane žiūrėti? Aš nužudžiau jo geriausią draugą. Aš netesėjau nė vieno pažado. Aš išvažiuoju. Jaučiu, kaip kažkas auga giliai gerklėje. Samas šypsosi man; bando šypsotis.

— Žinau, kad sakiau, jog šito nedarysim. Žinau, kad bus tik dar blogiau. Bet nebeįstengiu. — Jis palinksta prie manęs, stipriai apkabina per nugarą ir pabučiuoja.

Neįsivaizduojate, ką reiškia jį šitaip liesti, glaudžiantis šlaunimis, pečiais, skruostais. Šiurpulys krečia visur, kur prisispaudęs Samas. Kai jis mane atstumia, gaudau orą.

— O ne, — sakau. Jis laiko mane atstu, ir tai privalo būti pabaiga.

Turiu liautis drebėti, kol neužmiršau, kur esu. Mažasis MG, pirktas Montanoje, stovi šalia mėlyno pikapo. Mes paliksime jį Džoliui. Džolis, įkišęs galvą pro Oliverio linkolno langą, šnekasi su Rebeka. Nežinau, ar ji jau gali keliauti. Norėčiau, kad dar dieną pagulėtų. Bet Oliveriui atrodo, kad ji turi būti namie. Kad ji turi sveikti ten, kur kiekvienas daiktas jai neprimins Hedlio, ir šį kartą jis teisus.

Valandėlę neabejoju, kad nualpsiu. Nebejaučiu kelių, dangus pradeda suktis. Staiga šalia atsiranda Oliveris.

— Kas tau? — klausia jis, lyg galėčiau vienu sakiniu atsakyti. — Gerai, tada važiuojam.

— Važiuojam, — pakartoju. Savo žodžių sugalvoti nepajėgiu. Kai susmunku ant keleivio sėdynės, Džolis aiškina Oliveriui, kaip nuvažiuoti į 95-ąjį kelią. Atidarau langą.

Oliveris paleidžia variklį ir įjungia pavarą. Samas atsistoja netoliese, kad galėčiau jį matyti pro langą. Nemirksiu. Įdėmiai žiūriu jam į akis. Mes įspaudžiame vienas kitą į atmintį, išraižome vaizdą, kad negalėtume neprisiminti, kai vėl susitiksime — po dešimties mėnesių, po dešimties metų. Automobilis pajuda. Aš tiesiu kaklą, nenorėdama nusigręžti pirmoji.

Turiu atsisukti, žiūrėti Rebekai virš galvos pro stiklo valiklio juostelę, bet vis dar matau jį. Matau, kol važiuojame pro skydą su sodo pavadinimu, pro pašto dėžutę.

Tada suprantu, kaip bus. It metalas, suplotas į foliją, plonas, bet nepraradęs tvirtumo. Tiesiog pasikeis pavidalas, pasikeis forma.

Oliveris kalba, bet aš beveik negirdžiu, ką jis sako. Jis labai stengiasi; privalau tai įvertinti. Atsimerkiu ir pamatau dukterį. Rebeka žiūri į mane, o gal kiaurai mane, nežinau. Ji atitraukia antklodę nuo automobilio grindų. Obuoliai. Keli bušeliai obuolių. Štai ką man norėjo duoti Samas. Pajuntu vien lūpomis kartojanti įvairių veislių pavadinimus: „Bellflower“, „Macoun“, „Jonathan“, Cortland“, „Bottle Greening“. Rebeka paima „Cortland“ ir atsikanda.

— O, — sako Oliveris, žiūrėdamas į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, — tu šiek tiek vežiesi, tiesa?

Žiūriu į Rebeką su obuoliu. Ji dantimis nulupa žievę ir atsikanda balto minkštimo. Sultys varva per smakrą. Jaučiu skonį, vien žiūrėdama į ją. Pamačiusi, kad nenuleidžiu nuo jos akių, ji atitraukia vaisių nuo lūpų ir kitą pusę pasiūlo man.

Kai imu obuolį, mūsų rankos susiliečia. Jos pirštų galų linijos brūkšteli per mano. Rodos, atitinka. Pakeliu obuolį prie lūpų ir atsikandu didelį kąsnį, paskui antrą, nenurijusi pirmo. Prisikemšu burną obuolio, lyg būčiau badavusi kelias savaites. Štai kodėl Samas jų įdėjo. Suvalgyti obuoliai taps mano kūnu.

Rebekos akivaizdoje išmetu graužtą ant kelio, žiūrėdama į ranką, kuri taip lengvai jį paleido. Ranka be sutuoktuvinio žiedo. Palikau jį pas Samą. Tegu turi bent jį.

Svarstau, ką darysime su Oliveriu, grįžę namo. Kaip reikės grįžti į senas vėžes. Negalime tvarkytis po senovei. Aš negalėsiu užmiršti Samo, būdama su Oliveriu. Antra vertus, ar aš kada nors užmiršau Oliverį, būdama su Samu?

Kadaise, kai buvau kitas žmogus, mylėjau Oliverį. Tada nežinojau to, ką žinau dabar. Pamačiau jį vandenyje iki juosmens ir įsivaizdavau bendrą gyvenimą. Susilaukiau nuo jo vaiko; tai nepaprastas meilės įrodymas. Ji turi visus mūsų abiejų privalumus. Vadinasi, turiu gerų savybių. Kaip ir Oliveris.

Sode galima grąžinti gyvybę džiūstantiems medžiams. Galima įskiepyti į vieną obelį dviejų veislių ūglius, ir vienas medis ves skirtingus vaisius. Akiavimas: mokslas, kaip sutaikyti prieštaringumus; kaip grąžinti prarastą viltį.

Oliveris suspaudžia man ranką, ir aš suspaudžiu jo. Jis nustemba; atsisuka į mane ir nedrąsiai šypteli. Rebeka mus stebi. Kažin ką ji mato, žiūrėdama į mus drauge? Atidarau langą ir atsisėdu šonu. Noriu matyti ir Oliverį, ir Rebeką.

Oliveris sumažina greitį prie rinkliavų būdelės. Mes jau privažiavome greitkelį. Pasitikėdama savimi, šypsausi vyrui ir dukteriai. Rebeka giliai įkvepia ir suima mano laisvąją ranką. Oliveris pasuka į vakarus, Kalifornijos link. Šį kartą aš ir Rebeka — keleivės, ir mes kartu sekame nelygią, vingiuotą greitkelio medžių liniją. Atsisuku pažiūrėti, kaip ji stebi kraštovaizdžio pokyčius. Pirmą kartą, kiek prisimenu, žvelgiu į ateitį plačiai atmerktomis akimis.

PADĖKA

Už suteiktą informaciją autorė dėkinga daugeliui žmonių ir organizacijų: Sarah’i Genman, Naujosios Anglijos akvariumo bibliotekininkei; Provinstauno pajūrio tyrimų centrui; Linkolno ilgalaikių mokslinių tyrimų institutui; „Medingiems sodams“ ir Shelburne’o ūkiui Stou. Atskirai dėkoju Katie Desmond už nenuilstamą darbą prie kopijuoklio, visiems šeimynykščiams, kurie skaitė rankraštį ir mane palaikė, ir tiems žmonėms, kurių gyvenimu ir patirtimi pasinaudojau, rašydama romaną. Baigdama pripažįstu, kad ši knyga nebūtų išleista, jei ne mano agentės Lauros Gross, kuri niekada manimi neabejojo, pagalba ir jei ne neįkainojamas mano redaktorės Fionos McCrae profesionalumas ir tikėjimas manimi. Už šį leidimą plonu viršeliu norėčiau padėkoti ir Emily Bestler, kuriai dingtelėjo žavi mintis, kad mano gerbėjai mielai perskaitytų viską, ką esu parašiusi, ir kuri pasirūpino tą sumanymą įgyvendinti.

Ši knyga — grožinis kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir įvykiai — autorės fantazijos vaisius. Panašumas į tikrus įvykius, vietas ar asmenis, gyvus arba mirusius, atsitiktinis.

Daktaro Rogerio Payne’o pavardė panaudota, gavus Banginių ir delfinų apsaugos draugijos sutikimą.

Oliverio straipsnyje žurnalui „The Journal of Mammology“, Amerikos teriologų draugijai maloniai leidus, panaudotos ištraukos iš Davido K. Mattilos, Lindos N. Guinee ir Charleso A. Mayo straipsnio „Kuprotųjų banginių dainos Šiaurės Atlanto maitinimosi areale“, išspausdinto šiame žurnale.