Джоди Пиколт: Kuprotojo banginio dainos

Nenuleidžiu nuo jo akių, ir jis vos pastebimai linkteli. Atsisuku į Rebeką. Net kvailiui aišku, kad kažkas negerai, taip keistai ji guli.

— Gali atsistoti? — klausiu priėjęs.

Kai Rebeka papurto galvą, matyt, sukaupusi paskutines jėgas, Hedlis vėl prislenka prie jos. Suima ją už pečių.

— Ji atvažiavo pas mane. Autostopu. Šiandien ruošėmės grįžti pas jus ir viską aptarti. — Jis rėkia, svarstau, ar žino.

Vedžioju akimis nuo Hedlio veido prie Oliverio. Jo žvilgsnis toks, kokio nemačiau net vakar rytą. Nemačiau taip žiūrint žmogaus. Taip žiūri pasiutę meškėnai. Jie drožia tiesiai prie jūsų, nors paprastai baisiai bijo žmonių, ir puola, drasko, kanda. Lyg nenutuoktų, kur yra ir kaip čia pateko. Visiškai netenka proto.

— Hedli, — sakau labai lėtai, stengdamasis nesukurstyti Oliverio, — manau, Rebekai geriau grįžti namo su mumis. O tu kurį laiką lik čia.

Hedlis piktai dėbso į Oliverį, gysla smilkinyje piktai tvinkčioja.

— Tu mane pažįsti, — sako jis. — Tu mane pažinojai visą gyvenimą. Negaliu patikėti... negaliu patikėti, kad tu manimi suabejosi. — Jis prieina prie manęs, taip arti, kad galėčiau jį paliesti, pasakyti, jog viskas baigta. — Tu mano draugas, Samai. Tu man kaip brolis. Aš jos čia nekviečiau. Aš ne toks. — Jis gurkteli; ko gero, pravirks. Per visus mūsų pažinties metus nemačiau jo verkiant. — Bet neketinu atsukti nugaros ir leisti tau ją atimti. — Jis žiūri į Rebeką. — Jėzau, Samai, aš ją myliu.

Jis žengia žingsnį atatupstas, bedugnės link, ir aš palinkstu į priekį, sunerimęs dėl jo saugumo, bet Rebeka puola tarp mūsų ir apsiveja rankomis Hedlio kelius. Hedlis pritupia, apkabina ją ir nubraukia plaukus nuo veido.

Tą akimirką Oliveris netenka savitvardos.

— Paleisk ją, pašlemėke! — Stveriu jį už rankos ir nutempiu šalin. — Paleisk mano dukterį!

Aš atsiklaupiu, esu Rebekos ir Hedlio akių lygyje.

— Atiduok ją mums, Hedli, — sušnibždu. — Atiduok ją mums.

Rebeka įsikniaubusi Hedliui į petį. Jis tyliai kalba jai, ir iš nugirstų pro ratu sukančių vanagų klyksmą žodžių suprantu, kad įkalbinėja važiuoti su mumis.

— Privalai su jais važiuoti, — sako Hedlis. Pakelia pirštu jos smakrą. — Nenori, kad būčiau laimingas? Negi nesupranti?

Pradedu spėlioti, ar gali viskas baigtis geruoju. Oliveris stovi, sugniaužęs kumščius, ir žiūri į Rebeką, lyg tarp jų būtų išaugusi siena. Turbūt nepakeliama suvokti, kad tavo vaikas užaugo; ir dar sunkiau, kai tenka tai suvokti akimirksniu.

Rebeka ir Hedlis grumiasi. Ji kabinasi į jį, o jis stengiasi ją atstumti. Žiūrėdamas į juos, pradedu tikėti. Regis, dabar esu jų pusėje. Nepaisant Oliverio, nepaisant Džeinės. Hedlis paskutinį kartą žvilgteli į mane, maldaudamas penkių minučių. Penkių sumautų minučių.

Žiūriu į saulę, kad jie galėtų susitarti vieni, todėl nematau, kas įvyko. Staiga Rebeka ir Hedlis išsiskiria. Stengdamasis pastumti ją mano pusėn, jis griūva. Matau tai pro neryškias oranžines saulės dėmes, pats kaltas. Paskui Rebeka atsiduria mano glėbyje, mažutė, karšta, prakaituota, tiesianti rankas į skardį, nes nuo jo krinta Hedlis.

Ne vienerius metus prisiminsiu tą dieną, bet aiškiausiai — Rebeką. Tą akimirką jos akys praskaidrėja ir ji ima spiegti. Tačiau tai ne riksmas, bent ne visai riksmas; tai žvėries staugimas. Tai mirties balsas, ir nenustembu, kad jis sklinda iš jos, o ne iš Hedlio burnos. Prisiminsiu tą riksmą ir Rebekos akis, žiūrinčias pro skardžio kraštą, nes nė vienas iš mūsų nedrįsta. Ji nusiplėšia marškinius, net sagos išlaksto, ir pradeda akėti krūtis nagais. Mes visi trys — trys vyrai — stovime ir nieko nedarome; nežinome, ką daryti. Mums užgniaužė žadą. Ji drasko savo kūną, susibraižo rankas ir kojas. Žiūrime, kaip kraują, srūvantį iš jos žaizdų, sugeria žemė.

67 Džeinė

Ją parneša sutvarstytą. Akys atmerktos, bet ji į nieką nežiūri. Net kai atsistoju šalia, ji manęs nemato. Kartais kalba apie ugnį ir žaibą. Antrą naktį atsistojo, ėmė klykti nesavu balsu ir išlipo iš lovos. Pavaikščiojo po kambarį, apeidama kliūtis, kurių nėra, čiupinėdama ranką ir rėkdama apie nudegimus. Paskui atsisėdo ant grindų, susigūžė, palenkė galvą ant kelių. Kai pakėlė akis, jos buvo pasruvusios ašaromis. Ji šaukė mane.

Samas ir Oliveris pavieniui užeina į kambarį. Abu bandė atplėšti mane nuo dukters, bet kaip aš galiu ją palikti? Jei ji atgaus sąmonę kaip tik tada, kai manęs nebus?

Samas atėjęs atsisėda man už nugaros ir masažuoja pečius. Mes beveik nekalbame; man gana, kad jis yra. Oliveris atėjęs atsisėda kitoje lovos pusėje. Jis laiko Rebeką už kitos rankos. Lyg ji sudarytų uždarą elektros grandinę, taip galime kalbėtis. Pasakoju jam, ką jaučiu Samui, ir sakyti tiesą neskaudu. Pasakoju jam, koks jausmas yra tokia meilė. Neatsiprašinėju; jau per vėlu. Turiu pripažinti, kad Oliveris nekaltina. Išklauso, ką sakau, ir pasakoja man visokias istorijas. Jis pasidarė patyręs pasakotojas. Primena tų laikų, kai dar draugavome, nesėkmes, medaus mėnesio nuotykius, stengiantis atgauti dingusį bagažą ar rasti seniai uždarytus viešbučius. Jis tvirtina, kad drauge galime ištverti viską.

Kai ji atsipeikėja, kambaryje yra Oliveris. Aš čiupinėju sienų pakraščių tapinius, spėliodama, kokia Samo motina, kai mano rankoje krusteli Rebekos pirštai. Oliveris pakelia akis; jis irgi pajuto. Rebeka atmerkia krauju pasruvusias, traiškanotas akis ir smarkiai nusikosi. „Kas jai yra?“ — klausia Oliveris. Trokšdama kaip nors padėti, prispaudžiu Rebekai prie kaktos rankšluostį. Oliveris popierinėmis nosinėmis šluosto Rebekai nuo smakro skreplius.

Laimė, pagaliau Rebeka liaujasi kosėti, ji atsidūsta — lyg būtų subliuškęs balionas. Oliveris švelniai glosto jai ranką. „Mažute, — sako jis šypsodamasis, — važiuosime namo. Keliausime iš čia.“ Man nesvarbu, ką jis sako. Padarysiu viską — jei Rebeka išsikapstys.

Rebeka bando sėstis, ir aš skubiai užkišu pagalvę jai už nugaros, kad nepargriūtų.

— Pasakykit, ar Hedlis nebegyvas? — klausia ji.

Nemanau, kad Oliveris susitaikė su Rebekos gebėjimu pamilti. Aš irgi nebūčiau tuo patikėjusi, bet mačiau savo akimis. Oliveris žvilgteli į mane, paskui atsistoja ir išeina iš kambario.

Nežinau, kodėl ji paklausė. Ar tikrai žino? Ar laukia patvirtinimo? „Taip“, — atsakau, ir sulig tuo žodžiu mano dukters veidas aptemsta. Persigąstu, kad vėl jos neteksiu. Kai nusprendi mirti, niekas negali tavęs sugrąžinti. Pradedu verkti ir atsiprašinėti. Atleisk, kad laikiau tave per jauna. Atleisk, kad išvariau Hedlį. Atleisk, kad taip išėjo.

Įsikniaubiu į durstinį, kuriuo užklota mano duktė, ir mąstau: nenorėjau, kad taip atsitiktų. Tikėjausi būti stipri, padėti jai atsitiesti. Bet Rebeka paliečia man skruostą.

— Papasakok viską, ką žinai, — sako ji.

Ir aš pasakoju apie Hedlio mirties siaubą, nusisuktą sprandą, narsumą. Pasakau, kad jam neskaudėjo. Ne taip, kaip tau, pamanau. Nesakau, kad šiek tiek kitokiomis aplinkybėmis Hedlis būtų galėjęs likti gyvas. Prižiūrėtojai tvirtina, kad skardžio aukštis — vos šimtas pėdų, užsimušti sunku. Hedlis žuvo, nes nukrito ant uolos, kuri perkirto jam stuburą. Nesakau Rebekai, kad už kelių colių buvo vanduo, minkštas kaip pagalvė. Pranešu, kad Hedlio laidotuvės rytoj. Taip ilgai lavonas buvo traukiamas iš siauro tarpeklio.

— Taip ilgai? — nesupranta Rebeka. Pasakau, kad praėjo trys dienos. — Ką aš veikiau tris dienas?

Ji sirgo plaučių uždegimu ir beveik visą laiką miegojo, išgėrusi raminamųjų.