Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Iš vokiečių kalbos vertė

GRAŽINA VASILIAUSKIENĖ

Turinys

PIRMOJI DALIS

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

IX

ANTROJI DALIS

X

XI

XII

XIII

XIV

XV

XVI

XVII

XVIII

XIX

XX

PIRMOJI DALIS I

Kernas staiga pašoko iš juodo neramaus miego ir įsiklausė. Kaip visi, kuriuos persekioja, jis iškart pabudo, įsitempė ir pasiruošė bėgti. Nejudėdamas sėdėjo lovoje, sulysusiu kūnu palinkęs į priekį, ir svarstė, kaip galėtų pasprukti, jeigu laiptai jau užimti.

Kambarys buvo penktame aukšte. Su langu į kiemo pusę, bet be jokio balkono ar karnizo, nuo kurio būtum galėjęs pasiekti stoglovį. Tad į kiemą pabėgti buvo neįmanoma. Liko tik vienas kelias: koridoriumi į palėpę ir per stogą į gretimą namą.

Kernas žvilgtelėjo į šviečiantį savo laikrodžio ciferblatą. Buvo šiek tiek po penkių. Kambaryje dar beveik tamsu. Pilkai ir neaiškiai iš tamsos išryškėjo kitų dviejų lovų pilkos paklodės. Lenkas, miegantis prie sienos, knarkė.

Kernas atsargiai nučiuožė nuo lovos ir nusėlino prie durų. Tą akimirką sukrutėjo vyras, gulėjęs vidurinėje lovoje.

— Ar kas atsitiko? — sušnibždėjo jis.

Kernas neatsakė; jis klausėsi, prispaudęs ausį prie durų.

Anas atsistojo. Pasirausė tarę savo daiktų, kabančių ant geležinės lovos strypo. Švystelėjo, kišeninis prožektorius ir į savo blyškų virpantį šviesos ratą pagavo rudų apsilaupiusių durų gabalą ir Kerno figūrą. Šis susivėlęs, sulamdytais apatiniais baltiniais klausėsi prie rakto skylutės.

— Velniai rautų, sakyk, kas yra! — sušnypštė vyras nuo lovos.

Kernas atsitiesė.

— Nežinau. Pabudau, nes kažką išgirdau.

— Kažką! Ką kažką, pusgalvi tu?

— Kažką apačioje, balsus, žingsnius ar panašiai.

Vyras atsikėlė ir priėjo prie durų. Vilkėjo gelsvus marškinius, iš po kurių kišeninio prožektoriaus šviesoje buvo matyti pora smarkiai plaukuotų, raumeningų kojų. Jis valandėlę pasiklausė.

— Kiek laiko tu jau čia gyveni? — paklausė paskui.

— Du mėnesius.

— Ar per tą laiką buvo nors vienos gaudynės? Kernas papurtė galvą.

— Aha! Tau turbūt pasigirdo. Pirstelėjimas per miegus kartais nuskamba kaip perkūno trenksmas.

Jis pašvietė Kernui į veidą.

— Na, taip, vos dvidešimt, ką? Emigrantas?

— Žinoma.

— Jėzus Kristus, co siem stalo... — staiga sugurgė lenkas kampe.

Vyras su marškiniais nukreipė į tą pusę šviesos ratą. Iš tamsos išniro tanki juoda barzda su pražiota burna ir išplėstos akys po vešliais antakiais.

— Užsičiaupk su savo Jėzum Kristum, lenke, — suniurzgė vyras su prožektoriumi. — Tas jau negyvas. Kaip savanoris krito prie Somės.

— Co?

— Štai ir vėl! — Kernas šoko prie lovos. — Jie ateina iš apačios! Mums reikia per stogą!

Anas pasisuko kaip vilkutis. Pasigirdo durų varstymas ir prislopinti balsai.

— Prakeikimas! Lauk! Lenke, lauk! Policija!

Jis griebė savo daiktus nuo lovos.

— Ar žinai kelią? — paklausė Kerną.

— Taip. Į dešinę, per koridorių. Už praustuvo laiptais į viršų.

— Pirmyn! — vyras su marškiniais be garso atvėrė duris.

— Matka boska! — sugurgėjo lenkas.

— Užsičiaupk! Neišduok!

Vyras uždarė duris. Kartu su Kernu šmurkštelėjo į siaurą, purviną koridorių. Jie bėgo taip tyliai, kad net girdėjo į praustuvą lašant prastai užsuktą čiaupą.

— Čionai, į šoną! — sušnibždėjo Kernas, pasuko už kampo ir užlėkė ant kažko. Susverdėjo, pamatė uniformą ir norėjo apsisukti. Tą akimirką jam trenkė per ranką.

— Stok! Rankas aukštyn! — sukomandavo kažkas iš tamsos.

Kernas išmetė ant grindų savo daiktus. Kairioji ranka nutirpo nuo smūgio, pataikiusio į alkūnę.

Vyras su marškiniais sekundę atrodė taip, lyg būtų ruošęsis iš tamsos pulti tą balsą. Bet paskui, pamatęs revolverio vamzdį, kurį kitas pareigūnas laikė atstatęs jam į krūtinę, lėtai pakėlė rankas.

— Aplink! — komandavo balsas. — Stot prie lango!

Abu pakluso.

— Pažiūrėk, kas kišenėse, — tarė policininkas su revolveriu.

Kitas policininkas apieškojo drabužius, gulinčius ant grindų.

— Trisdešimt penki šilingai... prožektorius... pypkė... kišeninis peiliukas... tankios šukos... daugiau nieko...

— Jokių dokumentų?

— Pora laiškų ar kažkas panašaus...

— Jokių pasų?

— Ne.

— Kur jūsų pasai? — paklausė policininkas su revolveriu.

— Aš neturiu, — atsiliepė Kernas.

— Žinoma! — policininkas bakstelėjo revolveriu į nugarą vyrui su marškiniais. — O tu? Ar tave reikia ypatingai paklausti, tu kalės vaike? — riktelėjo jis.

Abu policininkai susižvalgė. Tas, be revolverio, ėmė juoktis. Kitas apsilaižė.

— A, žiūrėk man, padorus ponas! — lėtai pasakė jis. — Jo ekscelencija valkata! Generolas smirdžius! — jis staiga užsimojo ir trenkė kumščiu vyrui į smakrą. — Rankas aukštyn! — užbaubė, kai tas susverdėjo.

Vyras pasižiūrėjo į jį. Kernas pamanė, kad dar niekad nebuvo matęs tokio žvilgsnio.

— Tau sakau, šūdžiau tu! — rėkė policininkas. — Greičiau! Ar man reiks tau dar sykį — krestelėti smegenis?

— Aš neturiu paso, — pratarė vyras.

— Aš neturiu paso, — pamėgdžiojo policininkas. — Žinoma, ponas kalės vaikas neturi paso. To ir reikėjo tikėtis. Greit apsirengti, tik mikliai!

Koridoriumi atbėgo grupė policininkų. Jie varstė duris. Vienas su antpečiais priėjo.

— Ką jūs čia turite?

— Du paukščius, kurie norėjo ištrūkti per stogą.

Karininkas pasižiūrėjo į abu. Jis buvo jaunas.

Išblyškęs pailgas veidas ir maži, rūpestingai apkarpyti ūseliai. Kvepėjo tualetiniu vandeniu. Kernas atpažino: tai buvo „Odekolonas 4711“. Apie tokius dalykus jis nusimanė, nes tėvas turėjo parfumerijos fabriką.

— Mes juos abu ypatingai pagerbsime, — tarė karininkas. — Antrankius!

— Ar Vienos policijai leidžiama suimtuosius mušti? — paklausė vyras su marškiniais.

Karininkas dėbtelėjo į jį.

— Jūsų pavardė?

— Štaineris. Jozefas Štaineris.

— Jis neturi paso. Grasino mums, — paaiškino policininkas su revolveriu.

— Leidžiama kur kas daugiau, nei jūs manote, — trumpai atrėžė karininkas.

— Marš, žemyn!

Abu apsirengė. Policininkas išsitraukė antrankius:

— Ateikit, brangučiai! Na štai, dabar jūs atrodote geriau. Tinka kaip pagal užsakymą.

Kernas ant riešų pajuto plieno šaltį. Pirmąsyk gyvenime jis buvo surakintas. Plieniniai žiedai ne itin trukdė vaikščioti. Bet jam atrodė, kad jie sukaustė ne tik jo rankas.

Lauke buvo ankstyvas rytas. Prie namo sustojo dvi policijos mašinos. Štaineris nusiviepė:

— Pirmos klasės laidotuvės!. Kilnu, mažyli, ką?

Kernas neatsiliepė. Gatvėje stovėjo pora susidomėjusių pienininkų. Namuose priešais atsivėrė langai. Veidai kaip tešlos švysčiojo iš tamsių skylių. Kikeno moteris.

Gal trisdešimt suimtųjų atvedė prie mašinų. Tai buvo atviri policijos furgonai. Dauguma nepratardami nė žodžio sulipo į viršų. Tarp jų buvo ir namo savininkė, stambi, maždaug penkiasdešimties metų blondinė. Šitoji vienintelė susijaudinusi protestavo. Prieš kelis mėnesius ji pigiausiu būdu buvo pavertusi du tuščius savo begriūvančio namo aukštus į savotišką pensioną. Netrukus pasklido gandai, kad ten galima nelegaliai, be policijos žinios, pernakvoti. Moteris turėjo tik keturis tikrus nuomininkus, apie kuriuos žinojo policija — perpardavinėtoją, graužikų nuodytoją ir dvi kekšes. Likusieji ateidavo vakarais, kai sutemdavo. Beveik visi buvo emigrantai ir pabėgėliai iš Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Italijos.