Эрих Ремарк: Mylėk savo artimą

Kernas pasiėmė cigaretę. Staiga viskas jam pasirodė visai paprasta. Jis nusprendė rytoj mokytis lošti kortomis, ir jį apėmė keistas jausmas, kad šis pasiryžimas pakeitė visą jo gyvenimą.

II

Po penkių dienų paleido sukčių lošėją. Nesugebėta rasti jokių įkalčių. Štaineris su juo išsiskyrė kaip draugai. Sukčius skyrė laiką Štaineriui, tobulindamas savo mokinio Katšerio metodą. Atsisveikindamas padovanojo Štaineriui kaladę, ir šis ėmė mokyti Kerną. Perteikė jam skatą, jasą, taroką bei pokerį — skatą emigrantams, jasą Šveicarijai, taroką Austrijai, o pokerį visiems kitiems atvejams.

Po keturiolikos dienų Kerną iškvietė aukštyn. Inspektorius atvedė jį į patalpą, kurioje sėdėjo pagyvenęs vyriškis. Kambarys Kernui pasirodė milžiniškas ir toks šviesus, kad jo akys markstėsi; jis jau buvo įpratęs į celę.

— Jūs esate Liudvigas Kernas, be pilietybės, studentas, gimęs tūkstantis devyni šimtai keturioliktųjų lapkričio trisdešimtą Drezdene? — abejingai paklausė vyras ir pasižiūrėjo į popieriaus lapą.

Kernas linktelėjo. Jis negalėjo kalbėti. Gerklė jam staiga išdžiūvo. Vyras pažvelgė į jį.

— Taip, — kimiai patvirtino Kernas.

— Jūs gyvenote Austrijoje be dokumentų ir nepranešęs, — vyras skubėdamas skaitė protokolą. — Jūs buvote nuteistas keturiolikos dienų areštui, kurį tuo tarpu atlikote. Būsite išsiųstas iš Austrijos. Už sugrįžimą gresia bausmė. Štai čia teismo nutarimas dėl išsiuntimo. O čia jums reikia pasirašyti, kad susipažinote su nutarimu išsiųsti ir žinote, jog už grįžimą būsite nubaustas. Čia, dešinėje.

Vyras prisidegė cigaretę. Kernas žiūrėjo kaip užkerėtas į truputį pabrinkusią, storomis gyslomis jo ranką, kuri laikė degtuką. Šis vyras po dviejų valandų užrakins savo rašomąjį stalą ir eis vakarieniauti, paskui jis tikriausiai loš taroką ir išgers porą taurių jauno vyno, prieš vienuoliktą pradės žiovauti, apmokės sąskaitą ir pareikš: „Aš pavargau. Einu namo. Miegoti“. Namo. Miegoti. Tuo metu pasienyje sutemos tirštai apgaubs miškus ir laukus, svetima žemė, baimė ir visame tame — apleistas, vienišas, Klumpantis, išvargęs, pasiilgęs žmonių ir bijantis jų mažytis rusenantis gyvybės taškelis, Liudvigas Kernas. Ir visa tai tik todėl, kad jį ir nuobodžiaujantį tarnautoją už rašomojo stalo skiria viena popieriaus skiautelė, vadinama pasu. Jų kraujas buvo tos pačios temperatūros, jų akys — tos pačios konstrukcijos, jų nervai reagavo į tuos pačius dirgiklius, jų mintys bėgo tais pačiais keliais — ir vis dėlto juos skyrė praraja, jie neturėjo jokio panašumo. Tai, kas vienam buvo malonumas, kitam — kančia, jie buvo savininkas ir atstumtasis, o juos skirianti praraja — tik mažas popierėlis, kuriame viso labo pavardė ir pora nereikšmingų datų.

— Čia, dešinėje, — pasakė tarnautojas. — Vardas ir pavardė.

Kernas sukaupė jėgas ir pasirašė.

— Prie kokios sienos norite būti pristatytas?

— Prie čekų.

— Gerai. Po valandos. Kas nors jus ten nugabens.

— Aš esu palikęs keletą daiktų tame name, kur gyvenau. Ar galėsiu juos prieš tai pasiimti?

— Kokius daiktus?

— Lagaminą su baltiniais ir panašiai.

— Gerai. Pasakykite tarnautojui, kuris ves jus prie sienos. Galėsite praeiti pro šalį.

Inspektorius nuvedė Kerną atgal į apačią ir išsikvietė Štainerį.

— Kas atsitiko? — smalsiai paklausė Viščiukas.

— Po valandos mes išeisime.

— Jėzus Kristus! — prabilo lenkas. — Vėl pasipils bjaurastys!

— Ar tu norėtum čia likti? — paklausė Viščiukas.

— Jei valgis geriau ir maža prižiūrėtojo tarnybėlė —mielai.

Kernas išsitraukė nosinę ir kaip sugebėdamas nusivalė kostiumą. Jo marškiniai per keturiolika dienų pasidarė labai purvini. Atsiraitojo rankogalius, kuriuos saugojo visą tą laiką. Lenkas žiūrėjo į jį.

— Po metų, dvejų tau tai visai vis tiek, — išpranašavo jis.

— Kur eisi? — paklausė Viščiukas.

— Į Čekiją. O tu? Į Vengriją?

— Į Šveicariją. Aš apsvarsčiau. Einam su manim. Iš ten mes galėsime būti permesti į Prancūziją.

Kernas papurtė galvą.

— Ne, aš pažiūrėsiu, gal pavyks pasiekti Prahą.

Po poros minučių atvedė atgal Štainerį.

— Ar žinai, kaip vadinasi policininkas, kuris suimdamas tvojo man į veidą? — paklausė jis Kerno. — Leopoldas Šėferis. Jis gyvena Trautenau gatvelėje, dvidešimt septintajame. Jie man tai perskaitė iš protokolo. Kad jis mušė mane, žinoma, ne. Tik kad aš jam grasinau, — jis pažvelgė į Kerną. — Ar manai, kad pamirsiu pavardę ir adresą?

— Ne, — tarė Kernas. — Tikrai ne.

— Ir aš taip manau.

Kriminalinės policijos tarnautojas, vilkintis civiliškai, rūbais atėjo pasiimti Štainerio ir Kerno. Kernas susijaudino. Už durų jis nesąmoningai sustojo. Vaizdas, kurį išvydo, plūstelėjo kaip švelnus pietų vėjas jam į kaktą. Dangus buvo žydras ir virš namų truputį apsiniaukęs, frontonai švytėjo paskutiniais raudonais saulės spinduliais; Dunojaus kanalas ribuliavo, o gatvėje nutvieksti autobusai spraudėsi pro grįžtančius namo ir pasivaikščioti išėjusius žmones. Būrys mergaičių šviesiomis suknelėmis praėjo visai pro šalį, kvatodamos ir skubėdamos. Kernui atrodė, kad jis dar niekad nebuvo matęs tokio grožio.

— Pirmyn, einam, — tarė policininkas.

Kernas krūptelėjo. Susigėdęs nuleido akis. Jis pastebėjo, kas vienas praeivis jį įžūliai apžiūrinėja.

Jie nuėjo gatvėmis. Tarnautojas per vidurį. Greta kavinių buvo išstatyti stalai bei kėdės, ir visur sėdėjo linksmi, besišnekučiuojantys žmonės. Kernas nuleido galvą ir paspartino žingsnį. Štaineris pažvelgė į jį su geraširdiška pašaipa.

— Na, mažyli, ne mums, ką? Visa tai.

— Ne, — atsiliepė Kernas ir sučiaupė lūpas.

Jie atėjo prie savo pensiono. Seimininkė sutiko juos su pykčiu ir užuojauta kartu. Ji išsyk atidavė jiems daiktus. Niekas nedingo. Celėje Kernas buvo nusprendęs persivilkti švarius marškinius, tačiau dabar, paėjęs gatvėmis, apsigalvojo. Jis pasiėmė po pažastim apsitrynusį lagaminą ir padėkojo šeimininkei.

— Man gaila, kad turėjote tokių nemalonumų, — pasakė jis.

Šeimininkė paprieštaravo.

— Kad tik jums viskas gerai sektųsi. Ir jums taip pat, ponas Štaineri. Kur dabar?

Štaineris tuščiai mostelėjo ranka.

— Pasienių blakių keliu. Nuo krūmo prie krūmo. Šeimininkė akimirką stovėjo nesiryždama. Paskui energingai priėjo prie viduramžių pilies formos sieninės spintelės iš riešutmedžio.

— Išgerkit po vieną prieš kelionę...

Ji išėmė tris taureles bei butelį ir pripylė.

— „Slivovica“? — paklausė Štaineris.

Ji linktelėjo ir pasiūlė pareigūnui taurelę.

Tas persibraukė sau per ūsus.

— Mes pagaliau tik atliekame savo pareigą, — pareiškė jis.

— Žinoma! — šeimininkė vėl pripildė jo taurelę. — Kodėl jūs negeriate? — paklausė ji Kerną.

— Negaliu. Taip, ant tuščio skrandžio...

— Ak, taip! — moteriškė nužvelgė jį tiriamai. Jos veidas buvo šaltas, paburkęs ir dabar netikėtai pasidarė šiltesnis. — O Dieve, turbūt dar auga, — sumurmėjo ji. — Pranei, — šūktelėjo ji po to. — Sumuštinį!

— Ačiū, nebūtina, — Kernas paraudo. — Aš nealkanas.

Padavėja atnešė didžiulį dvigubą sumuštinį su kumpiu.

— Nesimaivykit, — pasakė šeimininkė. — Pirmyn.

— Gal tu pusės nori? — paklausė Kernas Štainerį.. Man per daug.

— Nešnekėk! Valgyk! — atsakė Štaineris.