Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Gana! Gana! — tramdė karininkas namo šeimininkę. — Jūs viską galėsite paaiškinti nuovadoje. Turėsite tam ganėtinai laiko.

— Aš protestuoju! — rėkė moteris.

— Protestuoti jūs galite kiek tik norite. Tuo tarpu važiuosite su mumis.

Du policininkai sugriebė moterį už pažastų ir įkėlė į mašiną.

Karininkas atsisuko į Kerną ir Štainerį.

— Taip, dabar šitie du. Juos ypač saugokit.

— Merci, — pasakė Štaineris ir įlipo.

Kernas nusekė jam iš paskos.

Furgonai pajudėjo.

— Iki pasimatymo! — suspiegė moteriškas balsas pro langą.

— Primuškit negyvai valkatas emigrantus! — po jos užbaubė vyras. — Tada sutaupysite ėdalo.

Policijos mašinos važiavo gana greitai, nes gatvės dar buvo beveik tuščios. Dangus už namų atsitraukė, pasidarė šviesesnis, erdvesnis ir permatomai žydras, tačiau suimtieji stovėjo ant mašinos tamsūs, kaip gluosniai rudens lietuje. Du policininkai valgė sumuštinius, gėrė kavą iš plokščių gertuvių.

Netoli Asperno tilto gatvę perkirto mašina su daržovėmis. Policijos furgonai sustojo, paskui vėl truktelėjo iš vietos. Tą akimirką vienas suimtasis perlipo per antrosios mašinos šoną ir nušoko. Jis pataikė ant nuožulnaus mašinos sparno, susinarpliojo apsiauste ir dusliai trenkėsi į grindinį.

— Stok! Užpakaly! — suriko vadas. — Šaukit, jeigu jis nesustos!

Mašiną staigiai sustabdė. Išpuolė policininkai ir nubėgo prie tos vietos, kur nukrito vyras. Vairuotojas atsigręžė. Pamatęs, kad vyras nebėga, lėtai pavažiavo mašina atgal.

Vyras gulėjo aukštielninkas. Jis trenkėsi pakaušiu į akmenis. Su atsilapojusiu apsiaustu gulėjo čia, iškėtojęs į šalis rankas ir kojas, kaip didelis prisiplojęs šikšnosparnis.

— Veskit jį čionai! — šūktelėjo karininkas.

Policininkai pasilenkė. Paskui vienas atsitiesė.

— Jis, atrodo, bus kažką susilaužęs. Negali atsistoti.

— Na jau — jis gali atsistoti! Pakelkit jį!

— Spirkit jam kaip reikiant, tai iškart pažvalės, — vangiai pasakė policininkas, mušęs Štainerį.

Vyras sudejavo.

— Jis iš tiesų negali atsistoti, — pranešė kitas. — Ir kraujas bėga iš galvos.

— Prakeikimas! — vadas nulipo žemyn.

— Kad nė vienas iš jūsų nė nekrustelėtų! — sušuko jis į viršų suimtiesiems. — Prakeikta gauja! Vieni nemalonumai!

Mašina dabar stovėjo šalia nukentėjusiojo. Kernas iš viršaus galėjo gerai jį matyti. Pažino jį. Tai buvo geibus Lenkijos žydas su reta žila barzda. Kernas keletą sykių nakvojo su juo viename kambaryje. Aiškiai prisiminė tą senyvą vyriškį, kai jis labai anksti rytais, užsidėjęs ant pečių maldos juostą, stovėdavo prie lango ir melsdavosi, tyliai linguodamas visu kūnu pirmyn atgal. Jis prekiavo siūlais, batraiščiais bei siūlų ritėmis ir buvo jau triskart išsiųstas iš Austrijos.

— Stot! Pirmyn! — sukomandavo karininkas. — Kodėl šokote iš mašinos? Per daug prisidirbęs, ką? Vogęs ir dar nežinia ką pridaręs!

Vyras pakrutino lūpas. Jo išplėstos akys buvo nukreiptos į karininką.

— Ką? — paklausė tas. — Jis ką nors pasakė?

— Sako, kad iš baimės, — atsiliepė policininkas, kuris buvo priklaupęs prie nelaimėlio.

— Baimės? Aišku, iš baimės! Nes jis kažką pridirbęs! Ką jis sako?

— Sako, kad nieko nepridirbo.

— Taip sako visi. Bet ką mums dabar su juo daryti? Kas jam?

— Reikia pakviesti gydytoją, — iš mašinos atsiliepė Štaineris.

— Nurimkit! — nervingai užriko karininkas. — Iš kur tokiu metu paimsi gydytoją? Bet ir ant gatvės jis negali taip ilgai gulėti. Paskui vėl šnekės, kad mes jį patvarkėm. Visada dėl visko kalta policija!

— Jį reikia į ligoninę, — pasakė Štaineris. — Ir skubiai!

Karininkas sutriko. Dabar jis pamatė, kad vyras sunkiai sužeistas, ir todėl pamiršo užčiaupti burną Štaineriui.

— Į ligoninę! Ten jo taip paprastai nepriims. Jam reikia turėti siuntimą. Be to, aš negaliu vienas to daryti. Pirmiausia turiu jį pristatyti raportui.

— Nugabenkite jį į žydų ligoninę, — tarė Štaineris. — Ten priims be siuntimo ir raporto. Net be pinigų.

Karininkas pasižiūrėjo į jį.

— Jūs... iš kur jūs tai žinote?

— Reikėtų nuvežti jį Gelbėjimo draugijai, — pasiūlė vienas policininkas. — Ten visuomet būna sanitaras ar gydytojas. Jie paskui galės nuspręsti. Šitaip mes juo ir atsikratytume.

Karininkas apsisprendė.

— Gerai, pakelkit jį! Mes važiuosime pro budėtojus iš Gelbėjimo draugijos. Tada vienas pasiliks su juo. Prakeikimas!

Policininkai pakėlė vyrą. Šis sudejavo ir visas išbalo. Paguldė jį ant mašinos grindų. Vyriškis krūptelėjo ir atmerkė akis. Jos nenatūraliai blizgėjo sukritusiame veide. Karininkas prikando lūpą.

— Kokia beprotybė! Šokti žemėn tokiam senam vyrui! Pirmyn, važiuokite lėtai!

Po sužeistojo galva pamaži susikaupė kraujo klanas. Kaulėti pirštai krebeno mašinos grindų lentas. Lūpos palengva atsitraukė nuo dantų ir juos apnuogino. Atrodė, kad už šešėliškos, pamėkliškos skausmo kaukės be garso ir pašaipiai juokiasi kažkas kitas.

— Ką jis sako? — paklausė karininkas.

Tas pats policininkas kaip ir pirma atsiklaupė prie senio ir, mašinai dardant, tvirtai prilaikė jo galvą.

— Jis sako, kad norėjęs pas savo vaikus. Dabar jie mirsią badu, — pranešė jis.

— Ak, nesąmonė! Nemirs. Kur jie?

Policininkas pasilenkė.

— Jis nenori sakyti. Tada juos ištremtų. Visi jie neturi leidimų gyventi.

— Išsigalvojimai! Ką jis dabar sako?

— Prašo, kad jūs jam atleistumėte.

— Ką? — nusistebėjo karininkas.

— Jis prašo, kad jūs atleistumėte jam dėl nemalonumų, kurių jums suteikia.

— Atleisti? Kaip tai suprasti?

Linguodamas galvą, karininkas pažvelgė į vyrą ant grindų.

Mašina sustojo prie Gelbėjimo draugijos.

— Neškit jį į vidų! — sukomandavo karininkas. — Tik atsargiai. O jūs, Rodė, pasilikit prie jo, kol aš paskambinsiu.

Jie pakėlė nukentėjusįjį. Štaineris pasilenkė.

— Mes surasime tavo vaikus. Mes padėsime jiems, — pasakė jis. — Supranti, seni?

Žydas užmerkė ir vėl atmerkė akis. Paskui trys policininkai įnešė jį į pastatą. Jo rankos karojo ir vilkosi nesipriešindamos grindiniu, lyg jau būtų buvę negyvos. Netrukus sugrįžo du policininkai ir vėl užlipo į furgoną.

— Ar jis dar sakė ką nors? — paklausė karininkas.

— Ne. Jo veidas visai pažaliavo. Jeigu tai stuburas, jis ilgai netrauks.

— Na, taip, žydas mažiau išlaiko, — tarė policininkas, mušęs Štainerį.

— Atleisti... — sumurmėjo karininkas. — Štai kaip! Juokingi žmonės....

— Ypač šiais laikais, — pasakė Štaineris.

Karininkas pasitempė.

— Užsičiaupkit, jūs, bolševike! — užbaubė jis. — Mes jums tuoj įžūlumą išvarysime!

Suimtuosius atvežė į policijos skyrių Elžbietos bulvare. Štaineriui ir Kernui nuėmė antrankius, paskui abu nuvedė pas kitus į didelę apytamsę patalpą. Daugelis sėdėjo tylom. Jie buvo įpratę laukti. Tik storoji šviesiaplaukė šeimininkė be perstojo dejavo toliau.

Prieš devynias vieną po kito ėmė kviesti. Kerną atvedė į kambarį, kuriame buvo du policininkai, vienas civiliais rūbais apsirengęs raštininkas, karininkas ir senyvo amžiaus policijos vyresnysis komisaras. Vyresnysis komisaras sėdėjo mediniame krėsle ir rūkė cigaretę.

— Anketos duomenis, — pasakė jis vyrui prie stalo.

Raštininkas, smulkus, spuoguotas žmogelis, primenantis silkę, stulbinamai žemu balsu paklausė: