Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Taip...

Kernas išgėrė stikliuką.

— Aš vėl atsigavau, — pasakė jis. — Gal turite cigaretę, Marilai?

— Žinoma. Štai...

Kernas giliai įkvėpė dūmą. Staiga „katakombos“ prieblandoje jis išvydo Štainerio veidą. Truputį ironišką, palinkusį į priekį, blėsčiojančios žvakės liepsnos nušviestą, kaip anuomet, prieš visą amžinybę, Vienos kalėjime, ir jam pasirodė, kad girdi ramų, gilų Štainerio balsą: „Na, vaike!“ — „Taip, — pagalvojo jis, — taip, Štaineri!“

— Ar Rūta žino? — paklausė jis.

— Taip.

— Kur ji?

— Nežinau. Tikriausiai Pabėgėlių komitete. Ji nežinojo, kad jūs parvyksite.

— Ne. Aš juk ir pats gerai nežinojau, kada atvažiuosiu. Ar Meksikoje galima dirbti?

— Taip. Kokį darbą, nežinau. Bet jūs gausite leidimą gyventi ir dirbti. Tai garantuota.

— Aš nemoku nė žodžio ispaniškai, — atsiduso Kernas. — O gal ten šneka portugališkai?

— Ispaniškai. Jūs turite mokytis.

Kernas linktelėjo.

Marilas palinko į priekį.

— Kernai, — pasakė jis staiga pasikeitusiu balsu, — žinau, tai nėra paprasta. Bet aš jums sakau: išvažiuokit! Apie nieką negalvokit! Išvažiuokit! Pasistenkit ištrūkti iš Europos! Velnias žino, kas dar čia įvyks. Tokios progos dažnai nesikartoja. Ir tiek daug pinigų jūs taip pat niekad daugiau nesurinksit. Išvažiuokit, vaikai! Čia...

Jis ištuštino stiklinę iki dugno.

— Ar jūs važiuojate kartu? — paklausė Kernas.

— Ne.

— Nejau neužtenka pinigų trims? Mes juk dar turime šiek tiek.

— Ne nuo to priklauso. Aš lieku čia. Negaliu jums paaiškinti, kodėl lieku. Vis tiek, kad ir kas būtų. To negalima paaiškinti. Tik žinai, ir viskas.

— Aš suprantu, — tarė Kernas.

— Štai ateina Rūta, — pasakė Marilas. — Jūs išvažiuojate, o aš lieku čia — aišku?

— Taip, Marilai.

— Ačiū Dievui!

Rūta sekundei sustojo tarpduryje. Po to puolė prie Kerno.

— Kada atvažiavai?

— Prieš pusę valandos.

Rūta pakėlė galvą iš jo glėbio, iš begalinio ir trumpesnio už širdies dūžį apkabinimo.

— Ar tu žinai..?

— Taip. Marilas man viską pasakė.

— Ir taip pat žinai..? — paklausė Rūta dvejodama.

— Taip, žinau. Dabar mes apie tai nekalbėkime. Einam, eikim iš čia! Eikim į gatvę.

— Taip.

Jie ėjo per Eliziejaus laukus. Buvo vakaras, ir pusmėnulis švietė blyškiai žalsvame kaip obuolys danguje. Oras — giedras ir toks švelnus, kad kavinių terasos buvo pilnos žmonių.

Jie ėjo tylėdami ilgą laiką.

— Ar tu iš tiesų žinai, kur yra Meksika? — pagaliau paklausė Kernas.

Rūta papurtė galvą.

— Ne visai. Bet aš jau nebežinau, kur yra Vokietija.

Kernas pažvelgė į ją. Paskui paėmė jos ranką.

— Mums reikia nusipirkti gramatiką ir mokytis ispanų kalbos, Rūta.

— Aš jau nupirkau užvakar. Antikvariate.

— Šit kaip, antikvariate... — Kernas nusišypsojo. — Mes prasimušime, Rūta, tiesa?

Ji linktelėjo.

— Šiaip ar taip, mes pamatysime pasaulio. Kitaip, namuose, nebūtume to galėję.

Ji vėl linktelėjo.

Jie nuėjo toliau pro apvalią aikštę. Ant medžių skleidėsi pirmoji žaluma. Ankstyvų lempų šviesoje ji atrodė kaip blykčiojanti Elmo ugnis, kylanti iš žemės ir lipanti aukštyn kaštonų kamienais ir šakomis. Skverų žemė buvo perkasta. Jos aitrus kvapas keistai sumišo su benzino ir alyvų kvapu, visada tvyrančiu virš plačių gatvių. Kai kur sodininkai jau buvo prisodinę žydinčių narcizų. Jie mirgėjo sutemose. Buvo metas, kai užsidaro parduotuvės.

Gatvėse susidarė tokia spūstis, kad jie vos galėjo praeiti.

Kernas pažvelgė į Rūtą.

— Kiek daug yra žmonių, — tarė jis.

— Taip, — atsakė ji. — Baisiai daug žmonių.