Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Tai nesąmonė. Jūsų žmona nieko jums nesakys, ir jūs jai nieko.

— Žinoma, ne. Ji juk nieko nežino. Bet ji galės ramiai numirti.

Tarnautojas svarstė, vartydamas bylą.

— Mes tada jus apklausėme apie septintąją grupę. Jūs nepaminėjote jokių pavardžių. Per tą laiką mes suradome Miulerį, Biozę ir Veldorfą. Ar pasakysite mums kitas pavardes?

Štaineris tylėjo.

— Ar pasakysite mums pavardes, jeigu aš jums leisiu dvi dienas lankyti savo žmoną?

— Taip, — pasakė Štaineris po valandėlės.

— Tada pasakykite man jas.

Štaineris tylėjo.

— Ar pasakysite man rytoj vakare dvi pavardes, o kitas — poryt?

— Aš pasakysiu jums pavardes poryt.

— Pažadate?

— Taip.

Tarnautojas ilgai žiūrėjo į jį.

— Aš pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Dabar jus nuves į jūsų celę.

— Ar negalėtumėte man atiduoti laiško? — paklausė Štaineris.

— Laiško? Jis turi likti byloje, — tarnautojas neryžtingai žiūrėjo į jį. — Nors jame nėra nieko kaltinamo. Gerai, pasiimkite jį.

— Ačiū, — tarė Štaineris.

Tarnautojas paskambino ir liepė išvesti Štainerį. „Gaila, — pagalvojo jis, — bet ką gali pakeisti? Patys pakliūna į velnio virtuvę, kai išsiduoda turį nors kiek žmoniškumo“. Jis nelauktai trenkė kumščiu per stalą.

Moricas Rozentalis gulėjo savo lovoje. Pirmą kartą per pastarąsias dvi dienas nejuto skausmo. Buvo ankstyvas vakaras, ir balkšvai žydrose Paryžiaus vasario sutemose įsižiebė pirmosios šviesos. Moricas Rozentalis, nepasukdamas galvos, stebėjo, kaip nušvinta priešais stovinčio namo langai; jis plūduriavo sambrėškyje kaip milžiniškas laivas, kaip išplaukiantis į vandenyną garlaivis. Mūro pertvara tarp langų metė ilgą tamsų šešėlį „Verdeno“ viešbučio link — atrodė kaip tiltelis iš šešėlio, laukiantis, kol juo užlips.

Moricas Rozentalis nejudėjo; jis gulėjo savo lovoje, tačiau matė, kaip staiga plačiai atsivėrė langai ir kažkas, panašus į jį, atsistojo ir nuėjo šešėliu į laivą, kuris lėtai svyravo gyvenimo sambrėškyje, o dabar pakėlė inkarą ir lėtai nuplaukė tolyn. Kambarys aplink jį sutrūkinėjo kaip srovės nešama praskydusi kartoninė dėžė. Gatvės ūžė pro šalį, miškai slinko išilgai laivo pirmagalio, rūkas, laivas lengvai pakilo į tylų begalybės šniokštimą, debesys, žvaigždės ir gilus dangaus mėlis ėmė artėti, ir tada, šiame lopšinės sūpavime, iškilo priešais jį rožinės ir auksinės spalvos krantas, tamsus tiltelis vėl be garso nusileido, ir kai atsigręžė, laivo jau nesimatė, ir jis vienas buvo svetimame krante.

Ilgas lygus kelias driekėsi nuo jo kojų. Senasis keliautojas ilgai nesvarstė — kelias buvo tam, kad juo eitum, o jo kojos buvo žengusios daugeliu kelių.

Bet netrukus už sidabro medžių išniro milžiniški žėrintys vartai, už kurių blizgėjo bokštai ir kupolai. Tarpuvartėje stovėjo didžiulė figūra iš šviesos ir spindesio su lenkta lazda.

„Muitinė! — pagalvojo išsigandęs Moricas Rozentalis ir šoko už krūmo. Jis apsižvalgė. Grįžti atgal negalėjo — kelias vedė į nebūtį. — Nieko nebus, — susitaikęs pagalvojo senasis emigrantas, teks lindėti čia pasislėpus, kol ateis naktis. Gal tada galėsiu nušliaužti į šalį ir kaip nors aplink apeiti“. Jis dirstelėjo pro šakas iš granato ir onikso ir pamatė, kad galingasis sargas su savo lazda moja. Jis dar kartą apsidairė. Išskyrus jį, nieko daugiau nebuvo. Sargas vėl pamojo.

— Tėve Moricai! — sušuko švelnus aidintis balsas. „Šauk šauk, — galvojo Moricas Rozentalis, — aš neatsiliepsiu“.

— Tėve Moricai, — pakartojo balsas, — išlįsk iš už rūpesčių krūmo.

Moricas atsistojo. „Sučiuptas, — galvojo jis. — Milžinas tikrai gali greičiau bėgti nei aš, nieko nepadarysi, reikia eiti pas jį“.

— Tėve Moricai! — vėl sušuko balsas.

— Jis dedasi dar ir pažįstąs mane, kokia nesėkmė!

— sumurmėjo Moricas. — Taigi, mane ir iš čia išvarys. Tada pagal naujus įstatymus gresia mažiausia trys mėnesiai kalėjimo. Reikia tikėtis, kad bent jau maistas čia geras. Ir kad jie duos man ne 1902 metų šeimos laikraštį, o ką nors naujesnio paskaityti. Mielai norėčiau perskaityti kokį Hemingvėjaus kūrinį.

Kuo jis ėjo arčiau“ tuo vartai vis labiau švietė ir spindėjo. „Kokius šviesos efektus jie dabar turi pasienyje, — svarstė Moricas, — visai nebegali atpažinti, kur atsidūrei. Turbūt jie dabar viską apšvietė, kad mus lengviau būtų sugauti. Koks išlaidumas!“

— Tėve Moricai, — prabilo vartų sargas. — Kodėl tu slepiesi?

„Irgi mat klausimas, — pamanė Moricas, — kai jis mane pažįsta ir žino, kas yra“.

— Įeik, — pasakė vartų sargas.

— Paklausykite, — atsiliepė Moricas, — iki šiol, mano manymu, aš dar nenusikaltau. Aš dar neperžengiau jūsų sienos. O gal aš jau laikomas perėjusiu sieną?

— Laikomas perėjusiu, — pasakė sargas.

„Tada aš žuvęs, — pagalvojo Rozentalis. — Rodos, tai bus sala, tikriausiai Kuba, šiuo metu tiek daug nori ten patekti“.

— Nebijok, — pasakė sargas, — tau nieko neatsitiks. Įeik ramiai.

— Paklausykite, — atsiliepė Moricas Rozentalis, — noriu jums iškart pasakyti teisybę: aš neturiu paso.

— Tu neturi paso?

„Šeši mėnesiai“, — pagalvojo Moricas, išgirdęs griaudint balsą, ir nuolankiai pakratė galvą.

Vartų sargas iškėlė lazdą.

— Tada tau nereiks dvidešimt milijonų šviesmečių stovėti dangiškame parteryje. Tu iškart gausi minkštą krėslą su ranktūriais ir atramomis sparnams.

— Viskas labai gražu, — atsiliepė tėvas Moricas, — tačiau nieko neišeis. Nes aš neturiu nei leidimo (važiuoti, nei gyventi. Nekalbant jau apie leidimą dirbti.

— Neturi leidimo gyventi? Vizos? Leidimo dirbti? — sargas pakėlė ranką. — Tada tu gausi net ložę pirmame aukšte, viduryje, iš kur gerai matysi dangaus valdovus.

— Būtų neblogai, — pasakė Moricas, — ypač kai aš taip mielai vaikštau į teatrą. Bet dabar turiu pasakyti tai, kas viską sužlugdys, ir aš stebiuosi, kad jūs nepakabinote užrašo, kad mums negalima įeiti. Taigi — aš esu žydas. Ekspatrijuotas iš Vokietijos. Daug metų nelegalus.

Vartų sargas iškėlė abi rankas.

— Žydas? Ekspatrijuotas? Daug metų nelegalus? Tada tu gauni du angelus tau patarnauti ir vieną trimitininką priedo, — jis pašaukė pro vartus. — Neturinčių tėvynės angele! — ir didelė būtybė žydrais rūbais ir visų pasaulio motinų veidu atsirado prie tėvo Morico. — Angele tų, kurie daug kentėjo! — vėl pašaukė sargas, ir baltai apsitaisiusi būtybė su ašarų ąsočiu ant peties atsirado prie kito tėvo Morico šono.

— Vieną sekundę, — paprašė tas ir paklausė sargo: — Ar esate tikras, mano pone, kad ten ne..?

— Nesirūpink. Mūsų koncentracijos stovyklos yra gerokai žemiau.

Abu angelai paėmė jį už rankų, ir tada tėvas Moricas, senasis klajoklis, emigrantas veteranas ramus įžengė pro vartus į nepaprastą šviesą, ant kurios šnarėdami vis greičiau ir greičiau ėmė kristi spalvoti šešėliai...

— Moricai, — pasakė tarpduryje Edita Rozenfeld. — Štai vaikas. Mažasis prancūzas. Ar nori jį pamatyti?

Tyla. Ji atsargiai priėjo. Moricas Rozentalis iš Godesbergo prie Reino nebekvėpavo.

Mari dar kartą atsibudo. Iki pietų ji buvo išgulėjusi tamsioje agonijoje. Dabar ji visai aiškiai atpažino Štainerį.

— Tu dar čia? — sušnibždėjo ji išsigandusi.

— Aš galiu likti tiek, kiek noriu, Mari.

— Ką tai reiškia?