Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Manau, kad taip. Seni kovotojai visada turi tiek blogiausiam atvejui. Jeigu jam pritrūks, Klasmanas kaip nors slapčia jam perduos reikiamus. Jis mūsų forpostas ir mūsų patrulis. O dabar eime! Kartais būna baisiai gerai, kad pasaulyje egzistuoja alkoholis. Ypač paskutiniuoju metu!

Štaineris buvo labai budrus ir įsitempęs, kai traukinys sustojo prie sienos. Prancūzų muitininkai praėjo abejingai ir greitai. Jie tik paprašė paso, uždėjo antspaudą ir išėjo iš kupė. Traukinys vėl pajudėjo ir lėtai nuriedėjo tolyn. Štaineris žinojo, kad šią akimirką jo likimas buvo nuspręstas; jis jau nebegalėjo grįžti.

Po kurio laiko atėjo du vokiečių tarnautojai ir pasisveikino.

— Prašom jūsų pasą.

Štaineris išėmė pasą ir padavė jaunesniajam, kuris ir prašė.

— Kokiu tikslu važiuojate į Vokietiją? — paklausė kitas.

— Noriu aplankyti gimines.

— Jūs gyvenate Paryžiuje?

— Ne, Grace. Paryžiuje aplankiau giminaitį.

— Kiek laiko žadate būti Vokietijoje?

— Maždaug keturiolika dienų. Paskui važiuosiu atgal, į Gracą.

— Ar turite valiutos?

— Taip. Penkis šimtus frankų.

— Mes turime juos įrašyti į pasą. Ar jūs vežatės pinigus iš Austrijos?

— Ne, pusbrolis Paryžiuje man juos davė.

Tarnautojas apžiūrėjo pasą, po to kažką įrašė ir uždėjo antspaudą.

— Ar turite apmokestintų daiktų? — paklausė kitas.

— Ne, nieko, — Štaineris nukėlė savo lagaminą.

— Ar turite didesnį bagažą?

— Ne, tik tiek.

Tarnautojas probėgšmais žvilgtelėjo į lagaminą.

— Ar turite su savimi laikraščių, spaudinių ar knygų?

— Nieko.

— Ačiū, — jaunesnysis tarnautojas grąžino Štaineriui pasą. Abu atsisveikino ir išėjo. Štaineris atsikvėpė. Staiga jis pajuto, kad visas šlapias nuo prakaito.

Traukinys įsibėgėjo. Štaineris atsilošė ir žiūrėjo pro langą. Lauke buvo naktis, greitai ir žemai dangumi plaukė debesys, o tarp jų blykčiojo žvaigždės. Pro šalį skriejo mažos pusiau apšviestos stotelės. Šmėžavo raudonos ir žalios signalinės šviesos, ir blizgėjo bėgiai. Štaineris nuleido langą ir pažvelgė pro jį. Drėgnas pakelės vėjas tvoskė per veidą, draikė plaukus. Jis kvėpavo giliai: atrodė, kad oras visai kitas. Tai buvo kitas vėjas, tai buvo kitas horizontas, tai buvo kita šviesa, kitaip linko tuopos prie kelio ir net artimesni keliai vedė kažkur į jo širdį — jis kvėpavo giliai, jam buvo karšta, širdis daužėsi, peizažas iškilo ir žiūrėjo į jį, mįslingas ir vis dėlto jau nebe svetimas. „Prakeikimas, — pagalvojo jis, — kas čia, aš darausi sentimentalus!“ Jis vėl atsisėdo ir pabandė užmigti — bet negalėjo. Tamsi vietovė už lango viliojo ir kvietė, ji virto veidais, prisiminimais, vėl iškilo sunkūs karo metai, kai traukinys dundėjo tiltu per Reiną; vanduo, mirguliuodamas ir dusliai šniokšdamas pro šalį, išmetė į viršų šimtus vardų, dingusių, mirusių, beveik pamirštų vardų — pulkų vadų ir bičiulių, miestų ir stovyklų, anų metų nakties vardų — tai buvo lyg smūgis Štaineriui, netikėta praeities ataka, jis norėjo gintis, bet neįstengė.

Jis buvo vienas kupė. Rūkė cigaretes vieną po kitos, vaikštinėjo pirmyn atgal po mažą patalpėlę. Jis nemanė, kad viskas jam dar galėtų turėti tokią galią. Atkakliai stengėsi prisiversti galvoti apie rytą, apie tai, kaip turės prasiveržti, nesukeldamas susidomėjimo, apie ligoninę, apie savo padėtį ir ką iš savo draugų jis galėsiąs aplankyti ir išsiklausinėti.

Tačiau visa tai tą akimirką jam atrodė keistai miglota ir nerealu — visa tai išsprūsdavo, kai jis bandydavo sugauti, net pavojus, kuriame atsidūrė ir į kurį važiavo, nublanko, virto abstrakčia sąvoka, neteko jėgos sustingdyti jo virpantį kraują ir priversti jį galvoti, priešingai, tik sukėlė tikrą sūkurį, kuriame, rodės, kaip miglotame šokyje ėmė suktis mistiškai sugrįžęs jo gyvenimas. Tada jis pasidavė. Žinojo, kad tai paskutinė naktis, rytoj viską nustelbs kiti dalykai — tai buvo paskutinė gryna naktis nežinioje, jausmų protrūkyje, tai buvo paskutinė naktis be kraupaus žinojimo ir aiškaus pražūties suvokimo. Jis liovėsi galvoti. Atsidavė tėkmei.

Naktis plačiai skleidėsi priešais lekiančio traukinio langą. Ji buvo be pabaigos, ji atvėrė keturiasdešimt žmogaus metų ir jo gyvenimą, keturiasdešimt metų, kurie reiškė amžinybę. Praslenkantys pro šalį kaimai su retomis šviesomis ir pavieniu šunų amsėjimu buvo visi jo vaikystės kaimai — visuose jis žaidė, visuose buvo prabėgusios jo vasaros ir žiemos, ir visų koplyčių varpai skambėjo jam. Juodi ir apsnūdę pro šalį skriejantys miškai buvo visi jo jaunystės miškai — jų žalsvai auksinės sutemos apgaubė jo pirmuosius žygius, lygūs jų ežerėliai atspindėjo jo veidą, kai jis, sulaikęs kvapą, tykojo raudonpilvių dėmėtųjų salamandrų, — ir vėjas, šnarantis buskmedžiuose ir dainuojantis eglėse, buvo senasis jo nuotykių vėjas. Blausiai šviečiantys keliai, tinklu apraizgę didžiulius laukus, visi buvo jo nerimo keliai, jais jis keliavo, jų kryžkelėse dvejodamas stoviniavo, jis pažinojo jų atsisveikinimą ir jų viltį, ir jų sugrįžimą nuo horizonto iki horizonto, jis pažinojo jų pakelės akmenis ir sodybas greta. Ir namus, po kurių sulinkusiais stogais įkalinta šviesa kaip šilumos ir gimtinės pranašystė rausvai švietė iš langų; už kiekvieno lango jis buvo gyvenęs, pažinojo minkštą durų rankenos spragtelėjimą, žinojo, kas laukė po lempos gaubtu, truputį palenkusi kaktą, auksu žaižaruojančiais ugnies spalvos plaukais — ji, kurios veidas stovėjo visur ir laukė, visuose keliuose, visuose pasaulio kampeliuose, kartais užslėptas ir dažnai vos įžiūrimas, užlietas ilgesio ir troškimo pamiršti, jo gyvenimo veidas, pas kurį jis dabar važiavo, veidas, kuris dabar išsidriekė po nakties dangų, akys, kurios spingsėjo už debesų, lūpos, kurios nuo horizonto tyliai kalbėjo žodžius, rankos, kurias jis jau jautė vėjyje, medžių lingavime, ir šypsena, nuo kurios peizažas ir jo širdis pasinėrė į begalinio jausmo antplūdį.

Jis pajuto, kaip jo gyslos ištirpo ir atsivėrė, kaip jo kraujas lyg išbėgo ir susiliejo su ta palaiminga srove, tekančia pro šalį, ir sustiprėjęs sugrįžo atgal, srove, kuri paėmė jo rankas ir ir nešė prie kitų rankų, besitiesiančių į jį, šita cirkuliuojančia srove, kuri arde nuo jo gabalą po gabalo ir plukdė tolyn, kuri ištirpdė jo vienatvę kaip pavasario vanduo ledo lytį, kuri jam šią vienintelę nesibaigiančią naktį suteikė visa ko vienybės pojūčio laimę ir viską sunešė jam prie krūtinės: jo gyvenimą, prabėgusius metus, meilės spindesį ir tvirtą žinojimą, kad sugrįš ten, kur nėra griovimo.

XX

Štaineris atvažiavo ryte, vienuoliktą valandą. Paliko savo lagaminą bagažo saugojimo kameroje ir iškart nuėjo į ligoninę. Jis nematė miesto; matė tik kažkokį judėjimą abiejose pusėse, namų, mašinų ir žmonių srautą.

Sustojo prie didelio balto pastato. Valandėlę padvejojo. Žiūrėjo į baltą portalą, aukštyn, į kelias nesibaigiančių langų eiles. Kažkur ten — bet gal jau ir nebėra. Sukando dantis ir įėjo.

— Norėčiau sužinoti, kada lankymo valandos, — pasiteiravo jis registratūroje.

— Kokios klasės ligonių? — paklausė seselė.

— Nežinau. Aš pirmą kartą atėjau.

— Pas ką jūs norite?

— Pas ponią Mari Štainer.

Štaineris akimirką nusistebėjo, kai seselė abejingai ėmė sklaidyti storą knygą. Jis kone tikėjosi, kad baltas vestibiulis sugrius arba seselė pašoks ir ims šauktis sargybos ar policijos, kai jis ištars pavardę.