Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Štaineris pažvelgė į ją. Veidas buvo tirpte sutirpęs, kaulai išsišovę, oda — vaško baltumo su melsvais šešėliais. Kaklas gležnas ir plonas, o raktikauliai smarkiai išsirėžę iš sulinkusių pečių. Net akys buvo aptemusios ir burna be spalvos. Tik plaukai švietė ir žėrėjo, atrodė suvešėję ir sustiprėję, lyg visos prarastos jėgos būtų susitelkusios juose, kad galėtų triumfuoti virš gęstančio kūno. Jie sklido popiečio saulėje kaip raudonai auksinė aureolė, kaip galingas protestas prieš pavargusį vaikišką kūną, kuris vos išryškėjo po linine antklode.

Durys atsidarė, ir įėjo seselė. Štaineris atsistojo. Seselė atnešė stiklinę su balkšvu skysčiu ir pastatė ant stalo.

— Jus aplankė? — pasakė ji, kai jos neramios mėlynos akys apžiūrinėjo Štainerį.

Ligonė pajudino galvą.

— Iš Breslau, — sušnibždėjo ji.

— Iš taip toli? Tai gražu. Tada jūs turite apie ką pasikalbėti.

Mėlynos akys vėl žvitriai perbėgo Štaineriu, kai seselė ištraukė termometrą.

— Ar ji turi temperatūros? — paklausė Štaineris.

— Ak, kur ten, — atsakė linksmai seselė. — Jau keletą dienų nebeturi.

Ji įkišo termometrą ir išėjo. Štaineris prisitraukė kėdę prie lovos ir atsisėdo prie pat Mari. Paėmė jos rankas į savąsias.

— Ar tu džiaugiesi, kad aš čia? — ir suvokė, koks paikas jo klausimas.

— Tai viskas, — pasakė Mari nesišypsodama.

Jie susižvalgė ir nutilo. Žodžių nebereikėjo. Jie buvo kartu, ir tai buvo tiek daug. Jie žiūrėjo vienas į kitą, ir; be jų, nieko daugiau nebeliko. Vienas nugrimzdo kitame. Jie sugrįžo pas save. Gyvenimas nebeturėjo ateities ir praeities; buvo tik dabartis. Buvo ramybė, tyla ir santarvė.

Seselė įėjo dar kartą ir nubrėžė brūkšnį temperatūros kreivėje; jie beveik nepastebėjo. Žvelgė vienas į kitą. Saulė lėtai slinko tolyn, ji dvejodama paliko liepsnojančius gražius plaukus ir kaip švelni šviesos katė nutūpė šalia ant pagalvės; paskui nenoromis nuslinko ant sienos ir lėtai ėmė ja ropštis; abu žiūrėjo vienas į kitą. Sutemos nusileido ant mėlynų kojų ir pripildė kambarį; jie žiūrėjo vienas į kitą, susikabinę rankomis, kol šešėliai ėmė lįsti iš kambario kampų ir savo sparnais uždengė baltą veidą, vienintelį veidą.

Durys atsidarė, su šviesos srautu įėjo gydytojas ir seselė iš paskos.

— Dabar jūs turite išeiti, — pasakė seselė.

— Taip, — Štaineris atsistojo ir pasilenkė virš lovos. — Rytoj aš vėl ateisiu, Mari.

Ji gulėjo kaip nusižaidęs, pavargęs, pusiau miegantis, pusiau svajojantis vaikas.

— Taip, — tarė ji, ir jis nesuprato, ar ji šneka su juo, ar su savo svajų reginiu. — Taip, ateik vėl.

Už durų Štaineris palaukė gydytojo. Paklausė jo, kiek laiko dar tai gali tęstis. Gydytojas nužvelgė jį.

— Daugiausia tris keturias dienas, — pasakė po to. — Stebuklas, kad ji apskritai dar taip ilgai išlaikė.

— Ačiū, — Štaineris lėtai nulipo laiptais.

Prie portalo sustojo. Priešais jį staiga išniro miestas. Nepastebėjo, kai atvažiavo — tačiau dabar jis plytėjo priešais, aiškiai ir kartu neišvengiamai. Jis išvydo gatves, išvydo pavojų, nematomą tylų pavojų, tykojantį jo prie kiekvieno kampo, už kiekvienų durų, kiekviename veide. Jis žinojo, kad nedaug gali padaryti. Vieta, kur galėjo jį sučiupti kaip laukinį žvėrį džiunglėse prie vandens, buvo baltas akmeninis pastatas už jo. Bet taip pat jis žinojo, kad reikia slapstytis, kad galėtų vėl čia ateiti. Tris keturias dienas. Niekis ir amžinybė. Akimirką jis svarstė, ar jam nepabandžius susitikti su savo draugu — bet paskui nusprendė eiti į vidutinį viešbutį. Tai mažiausiai būtų kritę į akis pirmą dieną.

Kernas sėdėjo su austru Leopoldu Bruku ir Mionke iš Vestfaleno vienoje La Santė kalėjimo kameroje. Jie klijavo tūteles.

— Vaikai, — po valandėlės pasakė Leopoldas, — aš jaučiu alkį — nežmonišką! Mielai praryčiau kleisterį, jeigu manęs nenubaustų!

— Palauk dar dešimt minučių, — atsiliepė Kernas. — Tada atneš vakarinį ėdalą.

— Tas nieko negelbės! Po to aš pajusiu tikrą alkį, — Leopoldas išpūtė vieną tūtelę ir su trenksmu suplojo ją. — Tikra bėda šiais prakeiktais laikais, kad žmogus turi skrandį. Kai aš pagalvoju apie kulšelę — arba net apie aperityvą — galėčiau sudraskyti šitą būdą!

Mionkė pakėlė galvą.

— Aš galvoju daugiau apie didelį kraujingą bifšteksą, — pareiškė jis. — Su svogūnėliais ir keptomis bulvėmis. Ir šaltą alų.

— Liaukis! — Leopoldas sudejavo. — Galvokime apie ką nors kita. Dėl manęs, kad ir apie gėles.

— Kodėl būtent apie gėles?

— Apie ką nors gražaus, ar tu nesupranti? Kad nukreiptume dėmesį.

— Gėlės nenukreipia mano dėmesio.

— Aš mačiau sykį lysvę su rožėmis, — Leopoldas iš visų jėgų stengėsi susikoncentruoti. — Praeitą vasarą. Priešais Palancos kalėjimą. Vakare saulėje, kai mus paleido. Raudonos rožės. Tokios raudonos kaip... kaip...

— Kaip raudonas bifšteksas, — padėjo Mionkė.

— Ak, prakeikimas!

Raktas sužvangėjo.

— Štai ir ėdalas, — pasakė Mionkė.

Durys atsidarė. Tai buvo ne sargas su valgiu; įėjo prižiūrėtojas.

— Kernai... — pasakė jis.

Kernas atsistojo.

— Eikite su manimi! Vizitas!

— Tikriausiai respublikos prezidentas, — spėliojo Leopoldas.

— Turbūt Klasmanas. Jis juk turi dokumentus. Gal jis atnešė ką nors valgomo.

— Sviesto! — aistringai tarė Leopoldas. — Didelį gabalą. Geltono kaip saulėgrąžos.

Mionkė nusiviepė.

— Žmogau, Leopoldai, tu lyrikas! Dabar tu galvoji net apie saulėgrąžas!

Kernas sustojo tarpduryje, lyg būtų gavęs smūgį.

— Rūta! — pasakė jis, netekęs žado. — Kaip tu čia atsiradai? Ar jie tave sučiupo?

— Ne, ne, Liudvigai!

Kernas skubiai žvilgtelėjo į prižiūrėtoją, kuris apatiškai ramstėsi kampe. Tada greitai priėjo prie Rūtos.

— Dėl Dievo meilės, eik kuo skubiau iš čia, Rūta, — sušnibždėjo jis vokiškai. — Tu nežinai, kas atsitiko! Jie gali tave kiekvieną akimirką suimti, o tai reiškia keturias savaites kalėjimo ir antrą kartą šešis mėnesius! Taigi, eik greičiau — greičiau!

— Keturias savaites! — Rūta pasižiūrėjo į jį išsigandusi. — Keturias savaites tu turi čia būti?

— Nieko baisaus. Tiesiog nepasisekė! Bet tu — nebūkim lengvabūdžiai! Kiekvienas gali paprašyti dokumentų! Kiekvieną sekundę!

— Bet aš turiu dokumentus!

— Ką?

— Turiu leidimą gyventi, Liudvigai!

Ji išsitraukė iš kišenės raštelį ir padavė Kernui. Tas spoksojo į popierių.

— Kristau! — lėtai pasakė jis po valandėlės. — Tai faktas! Tikras ir teisingas! Tai juk tas pats, kaip prisikelti iš numirusių! Tai nors sykį pasisekė! Kas davė? Pabėgėlių komitetas?

— Taip. Pabėgėlių komitetas ir Klasmanas.

— Pone prižiūrėtojau, — pasakė Kernas, — ar kaliniui leidžiama pabučiuoti damą?

Prižiūrėtojas vangiai pakėlė akis.

— Dėl manęs, kiek norite, — atsakė jis. — Svarbiausia, kad ji tada neįkištų peilio ar dildės!

— Tai neapsimoka dėl poros savaičių.

Prižiūrėtojas susisuko cigaretę ir užsirūkė.

— Rūta! — pasakė Kernas. — Ar jūs ką nors girdėjote apie Štainerį?

— Ne, nieko. Bet Marilas sako, kad tai ir neįmanoma. Jis tikrai nerašys. Jis paprasčiausiai sugrįš. Netikėtai atsiras čia.

Kernas pažvelgė į Rūtą.

— Ar Marilas iš tikrųjų tuo tiki?