Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Prašom, vieną minutėlę! Jus taip pat, — pasakė vienas Marilui.

Kernas lėtai pastatė karutį. Jis žinojo, kas atsitiko. Šitas tonas jam buvo pažįstamas; bet kurioje pasaulio vietoje jis tučtuojau būtų pašokęs iš giliausio miego, šalia lovos išgirdęs šitą tylų, mandagų ir nepermaldaujamą toną.

— Prašom parodyti jūsų dokumentus.

— Neturiu jų su savim, — atsakė Kernas.

— Ar negalėtumėte jūs pirma parodyti savo dokumentų? — pasakė Marilas.

— Žinoma, mielai! Štai, to turbūt užtenka, tiesa? Policija. Ponas yra kontrolierius iš Darbo ministerijos. Suprantate: daugybė prancūzų bedarbių spiria mus kontroliuoti...

— Suprantu, mano pone. Deja, galiu jums parodyti tik leidimą gyventi; leidimo dirbti aš neturiu; tikriausiai ir nesitikėjote...

— Jūs visai teisus, mano pone, — mandagiai pasakė kontrolierius, — mes to ir nesitikėjome. Bet mums užtenka ir šito. Jūs galite dirbti toliau. Šiuo ypatingu atveju — parodos statybos — vyriausybė neketina pernelyg griežtai paisyti potvarkių. Atleiskite už sutrukdymą.

— Prašom, tai jūsų pareiga.

— Ar galiu pasižiūrėti į jūsų leidimą? — paklausė kontrolierius Kerną.

— Aš neturiu.

— Jokio asmens dokumento?

— Jokio.

— Jūs nelegaliai atvykote?

— Neturėjau kitos išeities.

— Labai apgailestauju, — pasakė vyras iš policijos, — bet jums teks eiti su mumis į prefektūrą.

— To ir tikėjausi, — atsakė Kernas ir pasižiūrėjo į Marilą. — Pasakykite Rūtai, kad mane sučiupo; sugrįšiu kuo greičiau. Tegu ji nesibaimina.

Jis kalbėjo vokiškai.

— Aš nieko prieš, galite dar sekundę pasišnekėti, — maloniai pareiškė kontrolierius.

— Aš rūpinsiuos Rūta, kol jūs sugrįšite, — pažadėjo Marilas vokiškai. — Gero vėjo, brangusis jaunikaiti. Prašykitės, kad išvarytų per Bazelį. Per Burgfeldeną vėl čia. Paskambinkit iš restorano „Štaif“ į viešbutį „Štaif“ Sen Lui ir užsakykit taksi iki Miulhauzeno, o iš ten iki Belforto. Tai geriausias kelias. Jeigu jus atgabens į La Santė, parašykite man kuo greičiau. Be to, Klasmanas prižiūrės. Aš jam tuoj pat paskambinsiu.

Kernas linktelėjo Marilui.

— Aš jau pasiruošęs, — pasakė jis tada.

Policijos atstovas perdavė jį vyrui, laukusiam netoliese. Kontrolierius šypsodamasis pažvelgė į Marilą.

— Gražūs atsisveikinimo žodžiai, — pasakė jis puikia vokiečių kalba. — Jūs, regis, gerai pažįstate mūsų sienas.

— Deja, — atsakė Marilas.

Marilas su Vazeriu sėdėjo bistro.

— Ateikit čia, — pasakė jis, — išgerkim taurelę! Prakeikimas, aš bijau eiti į viešbutį! Pirmą kartą man taip atsitinka! Ką jūs gersite? „Fin“ ar „Pemo“?

— „Fin“, — oriai pareiškė Vazeris. — Anyžinė — moterims.

— Ne Prancūzijoje, — Marilas pamojo padavėjui ir užsakė konjako bei gryno „Pemo“.

— Galiu jums pasakyti, — pasiūlė Vazeris. — Mūsų sluoksniuose tai įprasta. Kas sekundę ką nors sučiumpa ir kažkas turi pasakyti jo žmonai arba merginai. Geriausia bus, jeigu jūs pradėsite nuo didelio visuotinio reikalo, kuris visada reikalauja aukų.

— Kokio visuotinio reikalo?

— Judėjimo! Revoliucinio masių švietimo, suprantama!

Marilas valandžiukę atidžiai žiūrėjo į komunistą.

— Vazeri, — ramiai pasakė tada, — su tuo toli nenueisime. Tokie dalykai tinka socialiniam manifestui, bet daugiau niekam. Pamiršau, kad jūs įklimpęs į politiką. Išgerkim savo stiklus ir prie ginklų! Kaip nors jau bus atlikta.

Jie užsimokėjo ir nubrido per pažliugusį sniegą į „Verdeno“ viešbutį. Vazeris pradingo „katakomboje“. O Marilas lėtai užlipo laiptais į viršų.

Jis pabeldė į Rūtos duris. Ji atidarė taip greitai, lyg būtų laukusi už durų. Šypsena jos veide šiek tiek nublanko, kai išvydo Marilą.

— Marilas... — pasakė ji.

— Taip, manęs tikriausiai nelaukėte, ką?

— Maniau, kad tai Liudvigas. Jis turi grįžti kiekvieną akimirką.

— Taip.

Marilas įėjo. Pamatė ant italo padėtas lėkštes, spiritinę viryklę su verdančiu vandeniu, duoną, papjaustytos dešros ir porą gėlių vazoje. Jis matė visa tai, matė Rūtą, laukiančią su viltimi, ir, kad galėtų ką nors veikti, paėmė vazą.

— Gėlės... — sumurmėjo jis. — Dar ir gėlės...

— Gėlės Paryžiuje pigios, — pasakė Rūta.

— Taip. Aš ne tai turėjau galvoje. Tik... — Marilas atsargiai pastatė vazą į vietą, lyg ji būtų ne iš pigaus, storo presuoto stiklo, o iš plonyčio porceliano. — Tai tik dar bjauriau apsunkina, visa tai...

— Kas?

Marilas neatsakė.

— Žinau, — staiga pasakė Rūta. — Policija sučiupo Liudvigą.

Marilas atsigręžė į ją.

— Taip, Rūta.

— Kur jis?

— Prefektūroje.

Ji tylomis paėmė paltą. Apsirengė, susikišo porą daiktų į kišenes ir norėjo praeiti pro Marilą durų link. Jisai ją sulaikė.

— Beprasmiška, — paaiškino jis. — Neverta vargintis. Mes turime žmogų prefektūroje, kuris pažiūrės. Likite čia!

— Kaip aš galiu? Aš galiu juk dar jį pamatyti! Jie turi mane kartu uždaryti! Tada mes kartu pereisime sieną!

Marilas laikė ją tvirtai. Ji buvo kaip sulenkta spyruoklė. Veidas išbalęs, nuo įtampos, regis, susmulkėjęs. Paskui ji nelauktai pasidavė.

— Marilai... — pasakė bejėgiškai. — Ką man daryti?

— Likti čia. Klasmanas prefektūroje. Jis mums pasakys, kas atsitiks. Jį gali tik išsiųsti. Tada po poros dienų jis vėl bus čia. Aš jam pažadėjau, kad jūs lauksite čia. Jis žino, kad elgsitės išmintingai.

— Taip, taip ir padarysiu, — jos akys buvo pilnos ašarų. Ji nusivilko paltą ir numetė jį ant grindų. — Marilai, — paklausė ji, — kodėl su mumis taip elgiasi? Mes juk niekam nieko nepadarėme!

Marilas susimąstęs žvelgė į ją.

— Manau, tai ir yra tikroji priežastis, — tarė jis. — Tikriausiai taip ir yra.

— Ar jį nuves į kalėjimą?

— Manau, ne. Tai sužinosime per Klasmaną. Reikia palaukti rytdienos.

Rūta linktelėjo ir lėtai pakėlė savo paltą nuo grindų.

— Ar Klasmanas jums daugiau nieko nesakė?

— Ne. Aš su juo kalbėjau tik vieną akimirką. Tada jis iškart nuėjo į prefektūrą.

— Šiandien prieš pietus aš su juo buvau ten. Mane buvo iškvietę, — ji ištraukė iš palto kišenės popierių, išlygino jį ir padavė Marilui. — Dėl to.

Tai buvo leidimas gyventi, galiojantis keturias savaites.

— Pabėgėlių komitetas išrūpino. Aš juk dar turėjau pasibaigusį pasą. Klasmanas atėjo šiandien su žinia. Jis visus tuos mėnesius dėl to vargo. Norėjau Liudvigui parodyti. Todėl ir gėlės čia, ant stalo.

— Taigi todėl! — Marilas laikė pažymėjimą rankoje. — Tai pasiutiška laimė ir prakeikta bėda vienu metu, — pasakė jis. — Bet daugiau laimė. Šitai yra savotiškas stebuklas. Deja, jis lengvai nepasikartos. O Kernas sugrįš. Tikite?

— Taip, — tarė Rūta. — Vieno be kito nebūna. Jis turi sugrįžti!

— Gerai. O dabar eime su manimi. Pavalgysime kur nors. Ir ko nors išgersime — už leidimą ir už Kerną. Jis patyręs karys. Mes visi kariai. Jūs taip pat. Ar aš teisus?

— Taip.

— Ar žinote, kad Kernas su džiaugsmu penkiasdešimt kartų sutiktų būti ištremtas už tai, ką jūs dabar turite rankoje?

— Taip, bet aš šimtą kartų labiau nenorėčiau...

— Žinau, — pertarė Marilas. — Apie tai pašnekėsime, kai jis vėl bus čia. Tai viena pirmųjų kario taisyklių.

— Ar jis turi pinigų atgal parvažiuoti?