Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Ji sėdėjo čia ir lyg pro stiklo sieną pamatė kažką ateinant. Jis priartėjo, ir dabar galėjo jį aiškiau matyti, bet vis dar pro stiklo sieną. Dabar jinai jį atpažino; tai buvo tas, kuris sėdėjo šalia jos Editos Rozenfeld kambaryje, — baikštaus neišraiškingo veido su dideliais akinių stiklais ir perkreiptomis lūpomis bei neramiomis rankomis. Jis šlubavo — tačiau dabar jis prašlubavo pro stiklą, ir už jo minkštas ir raibuliuojantis skystas stiklas kaip želė vėl užsivėrė.

Prireikė daug laiko, kol ji kažką suprato iš to, ką jis šnekėjo. Išvydo jį klibikščiuojant tolyn, lyg būtų plaukęs, ir pamatė vėl sugrįžtant ir atsisėdant prie jos, ir ji gėrė tai, ką jis davė, ir nejautė, kaip nuryja. Jos ausyse švelniai ūžė ir kartais iš toli nuo kito kranto atsklisdavo balsas, žodžiai, nereikalingi beprasmiški žodžiai. O paskui tas žmogus, buvęs prieš ją, karštas, dėmėtas, nerimstantis, staiga pradingo — liko tik kažkas varganas, judantis, nuskriaustas, maldaujantis, tik užsiundytos godžios akys, kažkoks žvėris, uždarytas į šią vienatvę iš stiklo ir Tulūzos stoties, ir iš svetimos nakties.

— Taip... — pasakė ji, — taip...

Ji norėjo, kad jis nueitų ir paliktų ją vieną, dar nors akimirką, porą minutėlių, mažą gabalėlį iš ilgos prieš ją esančios amžinybės — tačiau štai jis jau pakilo ir atsistojo prieš ją, ir pasilenkė, ir paėmė ją už rankų, pakėlė ir nusivedė, o ji brido per stiklo dumblą ir sekė, paskui buvo minkšti laiptai, pakopų dantimis stvarstę jos kojas, ir durys, ir šviesa, ir kambarys.

Ji sėdėjo ant savo lovos. Jautė, kad jau niekad nebegalės atsikelti. Jos mintys subyrėjo. Skausmo nebuvo. Tik begarsis subyrėjimas, kaip krenta pernokę vaisiai naktimis nuo nejudančio medžio į rudens tylą. Ji pasilenkė, pažvelgė į numindytą kilimėlį, lyg jie būtų čia nukritę, ir tada pakėlė galvą, ir kažkas žiūrėjo į ją.

Tai buvo svetimos akys po minkštais plaukais, siauras svetimas palinkęs veidas kaip kaukė, ir paskui sekė šaltas šiurpas ir drebulys, ir pabudimas iš toli, ir ji pamatė, kad tai buvo jos veidas, žvelgiantis į ją iš veidrodžio.

Ji nesujudėjo. O paskui išvydo tą vyrą, keistai juokingai klūpantį prie jos lovos ir laikantį jos rankas.

Ji ištraukė rankas.

— Ko jūs norite? — paklausė staiga. — Ko jūs norite iš manęs?

Vyras išpūtė akis.

— Bet jūs man juk... Jūs man juk pasakėte, kad galiu ateiti...

Ji vėl pasijuto pavargusi.

— Ne... — tarė ji. — Ne...

Vėl pasipylė žodžiai. Žodžiai apie nelaimę ir vargą, ir vienatvę, ir kančią, labai jau dideli žodžiai, bet ar buvo mažų žodžių tam mažam nusakyti, kuris žmogų išsekina ir sunaikina? Ir kad jis rytoj turįs išvykti, ir kad dar niekada nebuvę moters šalia, ir tik baimė, ir negalia, kuri jį paralyžiuojanti ir daranti baikštų ir juokingą, sutrupinta koja, tik viena sutrupinta koja, ir nusivylimas, ir viltis, kaip tik šiąnakt ji visą laiką žiūrėjusi į jį, ir jis pagalvojęs...

Žiūrėjusi į jį? Ji nežinojo. Dabar ji žinojo tik, kad šitas kambarys jos ir kad ji niekada daugiau nebeišeisianti, ir kad visa kita tik migla ir dar mažiau.

— Man tai bus kitas gyvenimas! — šnabždėjo vyras prie jos kelių. — Viskas man pasikeis — suprantate! Nebesijausiu esąs atstumtasis...

Ji nieko nesuprato. Vėl pažvelgė į veidrodį. Tai buvo Barbara Klein, aktorė, palinkusi, dvidešimt aštuonerių metų, dar niekad gyvenime nepaliesta, išsaugota svajonių princui, kuris neatėjo, o dabar netekusi vilties ir laukianti pabaigos.

Ji atsargiai atsistojo. Nepaleisdama iš akių atvaizdo veidrodyje. Žiūrėjo į jį. Nusišypsojo jam ir akimirką blykstelėjo kažkas panašaus į ironiją, į makabrišką pašaipą.

— Taip, — tarė ji nuvargusi. — Taip... gerai...

Vyras apstulbo. Spoksojo į ją netikėdamas. Ji nekreipė dėmesio. Viskas staiga pasidarė sunku. Suknelė veržė lyg šarvas. Nusimetė ją. Nusimetė save, sunkius batus, sunkų liauną kūną, o lova augo ir pasidarė milžiniška, ir apglėbė ją, minkštas baltas kapas...

Ji išgirdo jungiklio spragtelėjimą ir drabužių šnaresį. Sunkiai atmerkė akis. Buvo tamsu.

— Šviesa! — pasakė ji į pagalves. — Šviesa turi degti!

— Vieną akimirką! Prašau tik vieną minutėlę! — vyro balsas buvo sutrikęs ir nekantrus. — Tai tik... prašau, suprantate...

— Šviesa turi degti... — pakartojo ji.

— Taip, aišku... tuojau... tik...

— Paskui dar taip ilgai bus tamsu... — sumurmėjo ji.

— Taip... taip, aišku... naktys žiemą ilgos...

Ji išgirdo spragtelint jungiklį. Šviesa vėl buvo ant jos užmerktų vokų, švelni raudona prieblanda. Tada ji pajuto kitą kūną. Sekundę viskas joje susitraukė, paskui atsileido. „Praeis, kaip viskas...“

Ji vėl lėtai atmerkė akis. Priešais jos lovą stovėjo žmogus, kurio ji nepažinojo. Prisiminė kažką neramų, maldaujantį, varganą — bet dabar ji matė įkaitusį atvirą veidą, spinduliuojantį švelnumu ir laime.

Akimirką žiūrėjo į jį.

— Dabar turite eiti, — pasakė po to. — Prašau, eikite...

Vyras sukrutėjo. Tada vėl pasipylė žodžiai, skubūs, karšti žodžiai. Iš pradžių ji nieko nesuprato. Jis kalbėjo per greitai, o ji buvo užgesusi. Norėjo tik, kad jis dabar išeitų. Tada kažką suprato — kad jis buvo netekęs vilties ir sugniuždytas, o dabar toks nebėra. Ir kad jis vėl įgavo drąsos, kaip tik dabar, kai jį išvaro iš Prancūzijos...

Ji linktelėjo. Jis turi liautis šnekėjęs.

— Prašau, — pratarė ji.

Jis nutilo.

— Dabar jūs turite eiti, — darsyk pakartojo.

— Taip...

Ji gulėjo sugniuždyta po antklode. Jos akys sekė vyrą, einantį prie durų. Tai buvo paskutinis žmogus, kurį ji mato. Gulėjo tyli, keistai nurimusi — niekas jos nebelietė.

Vyras prie durų sustojo. Nesiryždamas laukė kurį laiką. Paskui atsigręžė į ją.

— Pasakyk dar man kai ką, — tarė jis. — Ar tu... ar tu tai padarei... iš... daugiau iš gailesčio... ar...

Jinai pažvelgė į jį. Paskutinis žmogus. Paskutinis gyvenimo gabalėlis.

— Ne... — pasakė ji su dideliu vargu.

— Ne iš gailesčio?

— Ne.

Vyras prie durų sustingo. Jis sulaikęs kvapą laukė.

— Tai kodėl? — paklausė jis taip tyliai, lyg bijodamas susmukti.

Ji vis dar žiūrėjo į jį. Buvo labai rami. Paskutinis gyvenimo gabalėlis.

— Iš meilės, — pasakė ji.

Vyras prie durų tylėjo. Jis atrodė taip, lyg būtų laukęs smūgio per galvą, o parkritęs į glėbį. Nejudėjo ir vis dėlto atrodė, kad auga.

— Dieve mano! — tepratarė jis.

Ji staiga išsigando, kad jis vėl nesugrįžtų.

— Dabar tu turi eiti, — tarė ji. — Aš labai pavargau...

— Taip...

Ji daugiau nebegirdėjo, ką jis sakė. Pasijuto išsekusi ir užmerkė akis. Paskui vėl atsirado durys, blyškios ir tuščios, ir ji buvo viena, ir buvo jį pamiršusi.

Kurį laiką gulėjo tyliai. Pamatė savo veidą veidrodyje ir nusišypsojo jam — labai pavargusiam ir švelniam. Jos galva dabar buvo visai aiški. „Barbara Klein, — pagalvojo ji. — Aktorė. Kaip tik Naujųjų metų dieną! Aktorė. Bet ar nebuvo ta diena tokia kaip kitos“. Ji pasižiūrėjo į laikrodį ant naktinio staliuko. Ryte buvo prisukusi. Laikrodis tiksės dar visą savaitę. Pamatė laišką šalia. Baisųjį laišką su mirtimi.

Išsiėmė iš stalčiaus mažą skutimosi peiliuką. Suėmė jį nykščiu ir smiliumi, užsitraukė antklodę. Neskaudėjo. Seimininkė rytoj plūsis. Bet ji neturėjo nieko kito. Ji neturėjo veronalio. Prispaudė veidą prie pagalvės. Pasidarė tamsiau. Paskui vėl sugrįžo. Iš toli toli. Tulūzos radijas. Artyn ir artyn. Miglotas dundesys. Krateris, į kurį krito. Greičiau ir greičiau. O paskui vėjas...