Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— šeimininkas čia puikus. Leidžia miegoti visiems, kurie randa vietos. Veltui. Arba už puodelį kavos. Jeigu šitokių vietelių neegzistuotų, kai kuriems žmonėms būtų labai blogai.

Jis atsistojo.

— Einam, vaikai.

Jie išėjo. Buvo vėjuota ir šalta. Rūta pasistatė savo naujojo palto meškėno apykaklę ir susiveržė diržą. Nusišypsojo Štaineriui. Tas linktelėjo.

— Šildykis, mažoji Rūta! Viskas pasaulyje priklauso tik nuo trupučio šilumos.

Jis mostelėjo senai gėlių pardavėjai, kuri brūkšėjo pro šalį. Ji pribidzeno.

— Našlaitės, — sukranksėjo gėlininkė. — Šviežios Rivjeros našlaitės.

— Koks miestas! Našlaitės vidury gatvės gruodžio mėnesį! — Štaineris paėmė puokštelę ir įteikė Rūtai. — Violetinė laimė! Nereikalingas žydėjimas. Nereikalingi daiktai! Beje, labiausiai sušildantys! — mirktelėjo Kernui: — Gyvenimo pamoka, pasakytų Marilas.

XVIII

Jie sėdėjo Pasaulinės parodos valgykloje. Buvo algų diena. Kernas išsidėliojo plonus popierinius banknotus aplink savo lėkštę.

— Du šimtai septyniasdešimt frankų! — pratarė jis. — Per savaitę uždirbta! Ir tai jau trečias kartas! Tikra pasaka.

Marilas valandžiukę smagiai jį stebėjo. Paskui, atsisukęs į Štainerį, pakėlė taurę:

— Mielasis Huberi, išgerkime gurkšnelį už pasišlykštėjimą popieriais! Nuostabu, kokią galią žmogui jie turi! Mūsų pirmykščiai proseneliai bijojo perkūno ir žaibo, tigro ir žemės drebėjimo, viduramžių protėviai — kalavijo, plėšikų, epidemijų ir Dievo, o mes bijome atspausdinto popieriaus — nesvarbu, pinigo ar paso. Neandertalietį užmušdavo kuoka, romėną — kalaviju, viduramžių žmogų — maru, o mus jau galima numarinti popieriaus gabalėliu.

— Arba atgaivinti, — užbaigė Kernas, apžiūrinėdamas Prancūzijos banko ženklus apie savo lėkštę.

Marilas pašnairavo į jį.

— Ką tu pasakysi šiam berniukui? — paklausė jis Štainerį. — Auga, ką?

— Ir dar kaip! Jis tarpsta nuo atšiauraus svetimų šalių vėjo. Jau net žudo sąmoju.

— Aš pažinojau jį dar vaiką, — paaiškino Marilas. — Švelnų ir ieškantį paguodos. Prieš porą mėnesių.

Štaineris nusijuokė.

— Jis gyvena nestabiliam amžiuje. Žmonės lengvai numiršta, bet greit ir užauga.

Marilas nugėrė gurkšnelį lengvo raudonojo vyno.

— Nestabilus amžius! — pakartojo jis. — Didieji bruzdėjimai! Liudvigas Kernas — jaunas vandalas iš antrojo tautų kraustymosi.

— Netiesa, — atsiliepė Kernas. — Esu jaunas pusžydis per antrąjį išsikraustymą iš Egipto!

Marilas priekaištaujamai pažvelgė į Štainerį.

— Tavo mokinys, Huberi, — pasakė jis.

— Ne, aforizmus jis perėmė iš tavęs, Marilai! Beje, tvirtas savaitinis uždarbis skatina sąmojingumą. Tegyvuoja paklydėlių sūnų sugrįžimas prie atlyginimo! — Štaineris kreipėsi į Kerną. — Susikišk pinigus į kišenę, vaike, kitaip jie pabėgs. Pinigai nemėgsta šviesos.

— Aš juos tau atiduosiu, — pasakė Kernas. — Tada jie iškart bus pabėgę. Aš ir taip daug tau skolingas.

— Nedrįsk! Dar toli gražu nesu toks turtingas, kad galėčiau imti pinigus!

Kernas pasižiūrėjo į jį. Tada įsikišo pinigus į kišenę.

— Iki kelių šiandien atidarytos parduotuvės? — paklausė jis.

— Kam tau?

— Šiandien juk Naujųjų metų išvakarės.

— Iki septynių, Kernai, — pasakė Marilas. — Norite užsipirkti degtinės šiam vakarui? Čia, valgykloje, ji pigesnė. Puikiausias „Martinikos“ romas.

— Ne, jokio alkoholio.

— Aha! Tada, matyt, tikriausiai ruošiatės paskutinę metų dieną paklajoti miesčioniškų sentimentų takais, ką?

— Panašiai, — Kernas atsistojo. — Noriu nueiti pas Salomoną Levį. Galbūt šiandien jis taip pat sentimentalus ir sumažins kainas.

— Nestabiliais laikais kainos kyla, — atsakė Marilas. — Bet eik, Kernai! Įprotis — niekis, impulsas — viskas! Ir besiderėdamas nepamirškit — aštuntą valandą emigracijos veteranų vakarienė pas „Motinėlę Margo!“

Salomonas Levis buvo mitrus į žebenkštį panašus žmogelis su kretančia ožio barzda. Gyveno jis tamsioje skliautuotoje patalpoje tarp laikrodžių, muzikos instrumentų, senų kilimų, paveikslų, namų apyvokos daiktų, gipso nykštukų ir žvėrelių iš porceliano. Vitrinoje — pigios imitacijos, dirbtiniai perlai, seni pasidabruoti papuošalai, kišeniniai laikrodžiai ir beprasmiškai išmėtytos senos monetos.

Levis iškart atpažino Kerną. Jo atmintis buvo lyg didžioji knyga ir per ją jis sudarė jau ne vieną pelningą sandėrį.

— Ką turite? — paklausė jis, išsyk pasiruošęs mūšiui, nes buvo įsitikinęs, kad Kernas vėl nori kažką parduoti. — Jūs atėjote blogu metu!

— Kaip? Ar jūs jau pardavėte žiedą?

— Pardavėte, pardavėte! — suaimanavo Levis. — Pardavėte, sakote, jeigu aš gerai nugirdau. Ar aš apsirikau?

— Ne.

— Jaunuoli, — aimanavo toliau Levis, — ar jūs laikraščių neskaitote? Ar Mėnulyje gyvenate ir nežinote, kas dedasi pasaulyje? Pardavėte! Tokį seną šlamštą! Pardavėte! Ir kaip jūs tai sakote — didingai it Rotšildas. Ar žinote, ką reiškia, kai kas nors ką nors parduoda? — jis padarė menišką pauzę ir po to patetiškai paaiškino: — Kad ateina svetimas žmogus ir nori ką nors įsigyti, kad jis tada išsitraukia iš kišenės savo piniginę... — Levis išsitraukė piniginę, — atidaro ją, — jis atidarė ją, — ir išima grynus šnarančius pinigus, — jis ištraukė dešimties frankų banknotą, — padeda juos, — išlygino banknotą ant stalo, — o tada svarbiausiais dalykas, — Levio balsas perėjo į falcetą, — visam laikui su jais išsiskiria!

Levis vėl įsikišo pinigą.

— Ir už ką? Už kažkokią seną suknelę, kokį nors nieką. Grynus, šnarančius pinigus! Kad tik nesprogčiau iš juoko! Tik beprotis ir netikintis taip gali padaryti. Arba aš nelaimingas dėl savo aistros bizniui. Tai ką jūs turite šį kartą? Daug duoti negaliu. Taip, prieš porą savaičių tai buvo dar geras laikas!

— Aš nenoriu nieko parduoti, pone Levi. Aš norėčiau atsipirkti žiedą.

— Ką? — Levis minutei išsižiojo kaip alkana geltonoji starta lizde. Barzda buvo lizdas. — Aa, žinau, norite keisti. Ne, jaunuoli, tai aš pažįstu! Čia aš pralošiau prieš savaitę. Laikrodį — gerai, jis nebeėjo, bet pagaliau laikrodis yra laikrodis — į bronzinę stalo plunksninę ir parkerį su auksine plunksna. Ką aš norėjau pasakyti? Apmovė jie mane, patiklų kvailį — parkeris neveikia. Gerai, ir laikrodis eina daugiausia ketvirti valandos, bet juk skirtumas — neveikia laikrodis ar parkeris. Laikrodis vis tiek lieka laikrodžiu, o parkeris, kuris tuščias, ar suvokiate? Tai juk nesąmonė, tai juk tas pats, lyg jo visai nebūtų. Ką norėjote keisti?

— Visai nieko, pone Levi. Aš sakiau — pirkti. Pirkti.

— Už pinigus?

— Taip, už grynus pinigus.

— Aha, dabar jau žinau! Kokie nors vengriški ar rumuniški arba nuvertėję austrų pinigai, arba, žinoma, infliaciniai popierėliai, kas čia gali susigaudyti! Dar visai neseniai vienas toks su suktais ūsais kaip Karolis Didysis...

Kernas išsitraukė šimto frankų banknotą ir padėjo savo piniginę ant stalo. Levis net sušvilpė iš nuostabos.

— Jūs turite daug pinigų? Pirmą kartą tokį matau! Jaunuoli, policija...

— Užsidirbau! — neteko kantrybės Kernas. — Garbingai užsidirbau. O dabar — kur žiedas?

— Akimirką! — Levis išbėgo ir sugrįžo su Rūtos motinos žiedu. Jis nublizgino jį savo švarko rankove, papūtė atsargiai, dar kartą pablizgino ir padėjo ant aksomo gabalėlio, lyg dvidešimties karatų deimantą.