Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Ė, gražus daiktas, — tarė jis pagarbiai. — Ė, tikra retenybė!

— Ponas Levi, — pasakė Kernas. — Tąsyk jūs mums davėte šimtą penkiasdešimt frankų už šitą žiedą. Jeigu aš jums duosiu šimtą aštuoniasdešimt, būsite užsidirbęs dvidešimt procentų. Tai geras pasiūlymas, tiesa?

Levis apsimetė negirdįs.

— Galima įsimylėti tokį daiktą, — susižavėjęs svajojo jis. — Ne koks nors modernus šlamštas. Prekė! Tikrų tikriausia prekė! Aš pats norėjau jį pasilaikyti. Aš pats turiu, ė, nedidelę kolekciją, privačią, asmenišką!

Kernas atskaičiavo ir padėjo ant stalo šimtą aštuoniasdešimt frankų.

— Pinigai! — su panieka metė Levis. — Kas šiandien yra pinigai? Esant tokiam nuvertėjimui! Vertingi daiktai — tai kas kita. Tokiu, ė, žiedeliu gali džiaugtis, ir dar jo vertė kyla. Dvigubas džiaugsmas! O ir auksas kaip tik taip pabrango, — aiškino jis svarstydamas. — Keturi šimtai frankų būtų per pigu už tokį gražų daiktą. Kolekcionieriai sumokėtų daugiau!

Kernas nustėro.

— Ponas Levi!

— Aš esu žmogus, — pareiškė Levis ryžtingai, — aš skiriuosi. Noriu jums suteikti džiaugsmo. Nenoriu nieko užsidirbti, nes šiandien Naujųjų metų išvakarės! Trys šimtai frankų, ir viskas, nors mano širdis plūsta krauju.

— Tai juk dvigubai! — sušuko Kernas pasipiktinęs.

— Dvigubai! Pasakėte jūs, visai nesuvokdamas, ką šnekate. Kas yra dvigubai? Dvigubai yra pusė, sako kažkur Rabis Michaelis fon Hovorodka. Jaunuoli, ar esate nors kartą girdėjęs apie išlaidas? Už viską reikia mokėti! Mokesčiai, nuoma, anglis, rinkliavos, nuostoliai! Jums tai nieko, tačiau man — baisu! Visai tai kasdien kraunasi ant tokio, ė, žiedelio!

— Aš esu vargšas, emigrantas...

Levis numojo ranka.

— Kas nėra emigrantas? Kas nori pirkti, visada būna turtingesnis už tą, kuris parduoda. Na, ir kuris iš mudviejų nori pirkti?

— Du šimtai frankų, — tarė Kernas, — daugiau ne.

Levis paėmė žiedą, pūstelėjo į jį ir nusinešė. Kernas įsikišo pinigus ir nuėjo prie durų. Kai jas atidarė, Levis už nugaros sušuko:

— Du šimtai penkiasdešimt, nes esate jaunas, o aš noriu būti geradaris!

— Du šimtai, — atsiliepė nuo durų Kernas.

— Šalom aleichem! — atsisveikino Levis.

— Du šimtai dvidešimt.

— Du šimtai dvidešimt penki, garbingai ir atsidavęs, nes rytoj turiu mokėti nuomą.

Kernas sugrįžo ir padėjo pinigus. Levis įdėjo žiedą į mažą kartoninę dėžutę.

— Dėžutę gaunate veltui, — pasakė jis, — gražią žydrą vatą taip pat. Jūs mane sužlugdėte!

— Penkiasdešimt procentų, — suniurzgė Kernas. — Lupikautojas!

Levis visai nekreipė dėmesio į paskutinį žodį.

— Patikėkite manimi, — visai atviraširdiškai atsiliepė jis. — Taikos gatvėje pas Kartjė toks žiedas kainuoja šešis šimtus. Jis vertas trijų šimtų penkiasdešimt. Šį kartą sakau tiesą.

Kernas parvažiavo į viešbutį.

— Rūta! — šūktelėjo tarpduryje. — Mes smarkiai kylame į viršų! Štai! Paskutinis Mohikanas sugrįžo.

Rūta atidarė dėžutę ir žvilgtelėjo vidun.

— Liudvigai... — tepratarė ji.

— Nereikalingi daiktai, daugiau nieko! — skubiai sutrikęs paaiškino Kernas. — Kaip Štaineris sako? Kad jie labiausiai sušildo. Norėjau ir aš pabandyti. O dabar užsimauk! Šiandien mes visi kartu valgysime restorane. Kaip tikri darbininkai, gaunantys algą!

Buvo dešimta valanda vakaro. Štaineris, Marilas, Rūta ir Kernas sėdėjo „Motinėlėje Margo“. Kelneriai pradėjo stumdyti kėdes ir šluoti grindis žabarų šluotomis su vandeniu. Katė ant kasos aparato pasirąžė ir nušoko žemyn. Patrone miegojo, tvirtai įsisupusi į megztinį. Tik kartkartėm pramerkdavo budrią akį.

— Atrodo, mus nori iš čia išmesti, — tarė Štaineris ir pamojo kelneriui. — Jau laikas. Mums reikia eiti pas Editą Rozenfeld. Tėvas Moricas šiandien atvyko.

— Tėvas Moricas? — paklausė Rūta. — Kas jis toks?

— Tėvas Moricas yra emigrantas veteranas, — atsakė Štaineris. — Septyniasdešimt penkerių metų, mažoji Rūta. Pažįsta visas sienas, visus miestus, visus viešbučius, visus pensionus ir privačius butus, kuriuose galima gyventi neužsiregistravus, ir penkių kultūringų valstybių kalėjimus. Jis vadinasi Moricas Rozentalis, kilęs iš Godesbergo prie Reino.

— Tada aš jį žinau, — pasakė Kernas. — Sykį su juo perėjau iš Čekoslovakijos į Austriją.

— Aš su juo iš Šveicarijos į Italiją, — tarė Marilas.

Kelneris atnešė sąskaitą.

— Ir aš perėjau su juo porą sienų, — pridūrė Štaineris.

— Ar turite butelį konjako išsinešti? — paklausė jis po to kelnerio. — „Kurvuazjė“? Parduotuvės kaina, žinoma.

— Minutėlę. Paklausiu patronės.

Kelneris nuėjo prie miegančio megztinio. Tas pramerkė akį ir linktelėjo. Kelneris sugrįžo, paėmė butelį nuo lentynos ir padavė Štaineriui. Šis įsikišo jį į palto kišenę.

Tą akimirką atsidarė lauko durys ir įžengė pamėkliška būtybė Patrone persibraukė sau per burną, nusižiovavo ir atmerkė abi akis.

Kelneriai piktai susiraukė.

(ėjęs vyras, nieko nesakęs, kaip lunatikas nužingsniavo per visą salę tiesiai prie didelių grotelių, ant kurių virš degančių žarijų ant iešmo sukosi pora kepamų vištų.

Vyras rentgeno akimis patikrino vištas.

— Kiek ši kainuoja? — paklausė jis tada kelnerio.

— Dvidešimt šeši frankai.

— O ta?

— Dvidešimt šeši frankai.

— Ar visos kainuoja dvidešimt šešis frankus?

— Taip.

— Kodėl jūs man iškart nepasakėte?

— Nes jūs manęs iškart neklausėte.

Vyras pakėlė akis. Minutėlę lunatiko veide atsispindėjo sveikas įniršis. Tada jis parodė į didesnę vištą.

— Duokite man štai tą!

Kernas niukstelėjo Štaineriui. Štaineris sėdėjo susidomėjęs. Aplink jo burną sutrūkčiojo.

— Su salotomis, keptomis bulvėmis, ryžiais? — paklausė kelneris.

— Su niekuo. Su peiliu ir šakute. Duokite ją šen.

— Viščiukas! — sušnibždėjo Kernas. — Iš tikrųjų senasis Viščiukas!

Štaineris linktelėjo.

— Tai jis! Viščiukas iš kalėjimo Vienoje.

Vyras atsisėdo prie stalo, išsitraukė piniginę susiskaičiavo pinigus. Tada vėl įsikišo ir iškilmingai išsivyniojo servetėlę. Priešais jį puikavosi kepta višta. Vyras iškėlė rankas kaip kunigas, lyg ruošdamasis ją palaiminti. Spindintis laukinis pasitenkinimas apgaubė jį. Tada įsidėjo gabalą iš dubens į savo lėkštę.

— Netrukdykime jam, tyliai nusišaipė Štaineris. — Jis tikrai sunkiai užsidirbo savo keptą vištą.

— Priešingai, aš siūlau kuo greičiau bėgti iš čia! — atsiliepė Kernas. — Jau du kartus buvau jį sutikęs. Abu — kalėjime. Kiekvieną kartą jį suimdavo tuo momentu, kai ruošdavosi valgyti keptą vištą. Todėl kiekvieną akimirką gali pasirodyti policija!

Štaineris nusijuokė.

— Tai greičiau! Geriau atšvęsti Naujuosius metus su likimo nuskriaustaisiais, nei policijos skyriuje prefektūroje.

Jie pakilo. Prie durų dar kartą atsigręžė. Viščiukas tuo metu pjovėsi rusvą traškančią vištos kulšelę, apžiūrėjo ją kaip piligrimas šventąjį kapą ir pagarbiai, bet tuoj pat ryžtingai bei su baisiu godumu ėmė kirsti.

Edita Rozenfeld buvo smulki žilaplaukė šešiasdešimt šešerių metų moteris. Prieš dvejus metus ji atvyko į Paryžių su septyniais vaikais. Šešis iš jų jau buvo įtaisiusi. Vyresnysis sūnus gydytoju išėjo į kinų karą, vyresnioji duktė, buvusi filologė Bonoje, per Pabėgėlių šalpos komitetą gavo tarnaitės vietą Škotijoje, antrasis sūnus Paryžiuje prancūziškai išsilaikė valstybinius teisės egzaminus, bet negalėdamas gauti darbo, įsitaisė kelneriu „Karltono“ viešbutyje Kanuose, trečiasis užsirašė į svetimtaučių legioną, kitas iškeliavo į Boliviją, antroji duktė gyveno apelsinų plantacijoje Palestinoje. Liko tik vienas jauniausiasis sūnus. Pabėgėlių šalpos komitetas ieškojo progos išsiųsti jį vairuotoju į Meksiką.