Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Editos Rozenfeld butą sudarė du kambariai — vienas didelis josios ir mažesnis, kuriame gyveno paskutinysis sūnus, autofanatikas Maksas Rozenfeldas. Kai Štaineris, Marilas, Kernas ir Rūta atėjo, abiejuose kambariuose jau buvo prigužėję apie dvidešimt žmonių — visi pabėgėliai iš Vokietijos, vieni su leidimais dirbti, dauguma — be. Tie, kurie galėjo sau leisti, atsinešė išgerti. Beveik visi pigaus prancūziško raudonojo vyno. Štaineris ir Marilas sėdėjo tarp jų kaip kertiniai akmenys su konjaku. Jie dosniai vaišino, norėdami užkirsti kelią nereikalingam sentimentalumui.

Moricas Rozentalis atėjo vienuoliktą. Kernas vos jį beatpažino. Nė metai nepraėjo, o jis atrodė pasenęs visa dešimčia. Veidas išgeltęs, be lašelio kraujo, žengė sunkiai, pasiramsčiuodamas juodmedžio lazda su senamadiška dramblio kaulo rankena.

— Edita, amžinoji mano meile, — pasakė jis, — štai ir vėl aš čia. Negalėjau anksčiau ateiti. Buvau labai pavargęs.

Jis pasilenkė, norėdamas pabučiuoti jai ranką. Bet jam nepavyko. Edita Rozenfeld atsistojo. Ji buvo lengva kaip paukštė. Ištiesė savo ranką ir pabučiavo jį į skruostą.

— Manau, kad pasenau, — pasakė Moricas Rozentalis. — Nebegaliu tau pabučiuoti rankos. O tu bučiuoji nesibaimindama mane į skruostą. Taigi, kad aš dar būčiau septyniasdešimties!

Edita Rozenfeld žiūrėjo į jį ir šypsojosi. Ji stengėsi neparodyti, kaip išsigando, pamačiusi jį tokį apgailėtiną. Ir Moricas Rozenfeldas neparodė, kad žino, kaip jinai išsigandusi. Jis buvo ramus ir linksmas, atkeliavęs į Paryžių numirti.

Jis apsidairė.

— Pažįstami veidai, — pasakė. — Tuos, kurie neturi savo vietos, gali visur sutikti. Nuostabi istorija! Štaineri, kur mes paskutinį sykį matėmės? Teisingai, Vienoje! O Marilai! Brisaže ir paskui Lokarnoje, policijos areštuoti, tiesa? O čia ir Klasmanas, Ciūricho Šerlokas Holmsas! Taip, mano atmintis dar Šiek tiek dirba. O, Vazeris! Brozė!

Ir Kernas iš Čekijos! Mejeris, Palancos karabinierių draugas! Dieve mano, vaikai, seni gražūs laikai! Dabar jau taip nebebus. Mano kojos neklauso.

Jis sunkiai atsisėdo.

— Iš kur jūs dabar, tėve Moricai? — paklausė Štaineris.

— Iš Bazelio. Vaikai, pasakysiu jums viena: venkite Elzaso! Būkite atsargūs Strasbūre ir bėkit nuo Kolmaro! Atmosfera ten kaip sunkiųjų darbų kalėjime. Matijas Griunevaldas ir Izenhaimeris Altaras nieko neįstengė padaryti. Trys mėnesiai kalėjimo už nelegalų įvažiavimą; kiekvienas kitas teismas nuteisia daugiausia penkiolikai dienų. Antrą sykį įkliuvus — šeši mėnesiai. O kalėjimai ten — sunkiųjų darbų. Taigi, vaikai, venkite Kolmaro ir Elzaso. Eikite per Ženevą!

— Kaip dabar Italijoje? — paklausė Klasmanas.

Moricas Rozentalis paėmė raudonojo vyno stiklinę, kurią jam buvo padėjusi Edita Rozenfeld. Jo rankos smarkiai drebėjo, kai pakėlė. Susigėdo ir pastatė atgal.

— Italijoje pilna vokiečių agentų, — pasakė jis. — Mums nėra kas ten veikti.

— O Austrija? — paklausė Vazeris.

— Austrija ir Čekoslovakija — spąstai. Prancūzija — vienintelė šalis, likusi mums Europoje. Žiūrėkit, kad liktumėt čia.

— Ar girdėjai ką nors apie Mari Altman, Moricai? — po valandėlės paklausė Edita Rozenfeld. — Paskutiniuoju metu ji buvo Milane.

— Taip. Dabar ji tarnauja Amsterdame. Jos vaikai — emigrantų prieglaudoje Šveicarijoje. Manau, Lokarnoje. Vyras — Brazilijoje.

— Ar su ja dar kalbėjaisi?

— Taip, Ciūriche, prieš jai išvykstant. Ji buvo be galo laiminga, kad visi įtaisyti.

— Gal jūs žinote ką nors apie Jozefą Feslerį? — paklausė Klasmanas. — Jis Ciūriche laukė leidimo apsistoti.

— Fesleris su žmona nusišovė, — atsakė Moricas Rozentalis taip ramiai, lyg būtų pasakojęs apie bičių auginimą. Jis nepažvelgė į Klasmaną. Žiūrėjo į duris. Klasmanas nieko neatsakė. Taip pat ir niekas kitas. Tik akimirką buvo tylu. Kiekvienas elgėsi taip, lyg nieko nebūtų išgirdęs.

— Ar nebuvote kur nors susitikęs Jozefo Frydmano?

— paklausė Brozė.

— Ne, bet žinau, kad jis Zalcburgo kalėjime. Jo brolis sugrįžo į Vokietiją. Dabar turėtų būti perauklėjamas koncentracijos stovykloje.

Moricas Rozentalis suėmė abiem rankom savo stiklinę atsargiai kaip taurę ir lėtai ėmė gerti.

— Ką dabar iš tikrųjų veikia ministras Althofas? — pasiteiravo Marilas.

— Tam sekasi puikiai. Tapo taksistu Ciūriche. Leidimas gyventi ir leidimas dirbti.

— Žinoma! — pažymėjo komunistas Vazeris.

— O Bernštainas?

— Bernštainas Australijoje. Jo tėvas Rytų Afrikoje. Maksui Majui ypač pasisekė, jis tapo dantų gydytojo asistentu Bombėjuje. Juodadarbis, žinoma, bet turi ko valgyti. Liovenštainas išsilaikė visus angliškus teisės egzaminus ir dabar yra advokatas Palestinoje. Aktorius Hansdorfas įsitaisė valstybės teatre Ciūriche. Štormas pasikorė. Edita, ar pažinojai vyriausybės patarėją Binderį iš Berlyno?

— Taip.

— Jis išsiskyrė. Dėl karjeros. Buvo vedęs vieną iš Openhaimų. Moteris su abiem savo vaikais nusinuodijo.

Moricas Rozentalis kurį laiką galvojo.

— Tai maždaug viskas, ką žinau, — pasakė po to. — Kiti klaidžioja aplinkui kaip visuomet. Tik jų gerokai padaugėjo.

Marilas įsipylė sau konjako. Jis gėrė iš stiklinės su užrašu: „Lijono stotis“. Tai buvo pirmojo arešto atminimas ir jis nešiojosi ją visada su savimi. Jis vienu mauku ištuštino stiklinę.

— Pamokoma kronika! — pareiškė po to. — Tegyvuoja individo sunaikinimas! Senovės graikams mąstymas buvo dovana. Paskui jis virto laime. Vėliau — liga. Šiandien jis — nusikaltimas. Kultūros istorija yra kančių istorija tų, kurie ją kūrė.

Štaineris šyptelėjo jam. Marilas atsakė šypsena. Tą akimirką lauke pradėjo skambinti varpais. Štaineris nužvelgė aplinkinių veidus — daug mažyčių likimų, lemties vėjo čia supūstų — ir jis pakėlė savo taurę.

— Tėve Moricai! — tarė jis. — Klajoklių karaliau, paskutinis Ahasvero palikuoni, amžinasis emigrante, būk pasveikintas! Velnias žino, ką mums šie metai atneš! Tegyvuoja požemių brigada! Kol mes esame čia, dar niekas neprarasta!

Moricas Rozentalis linktelėjo. Jis iškėlė savo stiklinę ir išgėrė. Kambario gale kažkas nusijuokė. Paskui įsivyravo tyla. Visi sutrikę susižvalgė, lyg būtų buvę sučiupti darant kažką uždrausta. Nuo gatvės atsklido šauksmai. Supokšėjo fejerverkai. Taksi pypdami pravažiavo pro šalį. Priešais stovinčio namo balkone mažas vienmarškinis vyras su liemene uždegė dubenį su žaliais fejerverko milteliais. Visas fasadas nušvito. Žalia šviesa įsiskverbė į Editos Rozenfeld kambarį, ir dabar jis atrodė nerealus — lyg tai būtų nebe patalpa Paryžiaus viešbutyje, o nugrimzdusio giliai po vandeniu laivo kabina.

Aktorė Barbara Klein sėdėjo kampe prie vieno stalo „katakomboje“. Buvo vėlu, ir tik dvi elektros lemputės degė virš durų. Ji kiūtojo krėsle prie palmės ir, kai atsilošdavo, palmės lapai kaip kietos rankos sukibdavo jai į plaukus. Kaskart pajutusi tai, krūptelėdavo visa galva — bet nebeturėjo jėgų atsikelti ir persėsti kitur.

Iš virtuvės girdėjosi indų tarškesys ir ilgesinga akordeono melodija per radiją. „Tulūzos stotis, — galvojo Barbara Klein. — Tulūzos stotis. Naujieji metai. Aš pavargau. Tulūzos stotis. Nebenoriu daugiau gyventi. Tulūzos stotis. Iš kur jiems visiems žinoti, kaip galima būti pavargus. Aš nesu girta, — galvojo ji. — Tik mano mintys sulėtėjusios. Lėtos kaip musės žiemą, kurioje jau auga mirtis. Ji auga manyje kaip medis. Ji auga kaip medis iš gyslų, kurios pamažu stingsta. Kažkas man davė konjako stiklinę. Tas, kurį jie vadina Marilu, ar tas kitas, kuris po to išėjo. Aš turiu sušilti. Bet man ir nėra šalta. Aš tik savęs nebejaučiu“.