Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Bet žmogau! — neišlaikė Vazeris. — Aš kaip tik noriu girdėti motorą! Tai juk muzika, kai užsiveda jautri mašina!

— Tada įsigykite traktorių! Tas dar garsesnis!

Vazeris pasižiūrėjo į Rozenfeldą.

— Paklausykite, — tyliai pasakė jis tada, sunkiai tvardydamasis, — aš siūlau jums kompromisą: paimkite „Mersedes kompresor“! Sunki ir pasiutusi kartu! Sutarta?

Rozenfeldas išdidžiai numojo ranka.

— Nieko su manim nepadarysit! Neverta nė stengtis! „Kadilakas“, ir nieko daugiau! — jis vėl įsigilino į juodą besisukančio milžiniško automobilio eleganciją.

Vazeris, netekęs vilties, apsidairė. Ir pamatė Kerną su Rūta.

— Paklausykite, Kernai, — pasakė jis. — Jeigu jums tektų pasirinkti — „Kadilakas“ ar naujas „Talbo“ — ką jūs paimtumėte? Juk „Talbo“, tiesa?

Rozenfeldas atsisuko.

— Žinoma, „Kadilaką“, nėra ko abejoti!

Kernas nusišiepė.

— Aš pasitenkinčiau ir mažu „Sitroenu“.

— „Sitroenu“? — abu autoentuziastai pasižiūrėjo į jį kaip į nuparkusią avį.

— Arba dviračiu, — pridūrė Kernas.

Abu žinovai skubiai susižvalgė.

— Ak, taip! — pareiškė tada visai atvėsęs Rozenfeldas. — Jūs nelabai nutuokiate apie automobilius, taip?

— Turbūt ir apie autosportą nelabai, ką? — pridūrė Vazeris šiek tiek pasibjaurėjęs. — Na, taip, yra žmonių, kurie domisi pašto ženklais.

— Aš taip pat! — prisipažino Kernas pralinksmėjęs. — Ypač neantspauduotais.

— Na, tada atleiskite! — Rozenfeldas pasistatė savo švarko apykaklę. — Eime, Vazeri, mes dar aplankysime naujausius „Alfa Romeo“ ir „Ispano“ modelius.

Ignoranto Kerno sutaikyti, abu su tais savo nudriskusiais kostiumais, darniai nužingsniavo dar pasiginčyti dėl kelių lenktyninių automobilių. Jie turėjo laiko — nes neturėjo pinigų vakarienei.

Kernas džiugiai žvelgė jiems pavymui.

— Žmogus — stebuklas, tiesa, Rūta?

Ji nusijuokė.

Kernas nerado darbo. Siūlėsi visur, tačiau net už dvidešimt frankų per dieną niekur negalėjo įsitaisyti. Po dviejų savaičių visi pinigai, kuriuos turėjo, buvo sunaudoti. Rūta gavo iš žydų, Kernas iš mišraus žydų — krikščionių komiteto menką paramą; kartu jie turėjo apie penkiasdešimt frankų savaitei. Kernas pasišnekėjo su šeimininke ir išsikovojo, kad ji už tą sumą paliktų jiems abu kambarius ir rytais dar duotų kavos su duona.

Jis pardavė savo paltą, savo lagaminą ir likusius daiktus, gautus iš Poclocho. Paskui pradėjo išparduoti Rūtos daiktus. Motinos žiedą, sukneles ir siaurą auksinę apyrankę. Jie nesijautė dėl to labai nelaimingi. Gyveno Paryžiuje, irto jiems pakako. Jų viltis buvo rytojus. Jautėsi čia saugiai. Mieste, kuris priėmė visus amžiaus emigrantus, dvelkė pakantumo dvasia, čia galėjai numirti badu, bet tave persekiojo tik tiek, kiek buvo būtinai reikalinga, ir tai jiems jau atrodė daug.

Vieną sekmadienio popietę, kai nereikėjo pirkti bilietų, Marilas nusivedė juos į Luvrą.

— Žiemą jums reikia kur nors eiti, kad prastumtumėt laiką, — pasakė jis. — Emigrantų didžioji bėda yra badas, pastogė ir laikas, su kuriuo nežinai, ką daryti, kai negali dirbti. Alkis ir rūpestis, kur prisiglausti — du mirtini priešai, su kuriais emigrantas gali kovoti, tačiau laikas, daugybė tuščio nenaudingo laiko — tai sėlinantis priešas, kuris suryja energiją, laukimas, kuris išvargina, neaiški baimė, kuri suparalyžiuoja. Anie du puola iš priekio, ir turi gintis arba žūti, tačiau laikas sėlina iš užpakalio ir suardo jo kraują. Jūs esate jaunas. Nekiurksokit kavinėse, neaimanuokit, nepavarkit. Kai bus blogai, eikite į Didžiąją Paryžiaus laukiamąją salę — Luvrą. Žiemą jis gerai šildomas. Geriau liūdėti priešais Delakrua, Rembrantą arba Van Gogą, nei prie alkoholio ar bejėgiškų aimanų ir pykčio draugėje. Tai sakau jums aš, Marilas, taip pat mieliau sėdintis prie taurelės. Kitaip aš jums nesakyčiau šių didaktinių kalbų.

Jie keliavo po didįjį meno lobyną Luvrą — pro šimtmečius, pro akmeninius Egipto karalius, Graikijos dievus, Romos imperatorius; pro Babilono altorius, persų kilimus ir flamandų gobelenus; pro didžiųjų žmonių paveikslus, Rembrantą, Goją, Greką, Leonardą, Diurerį, po nesibaigiančias sales ir koridorius, kol atėjo į kambarius, kur kabojo impresionistų paveikslai.

Jie susėdo ant vienos vidury stovinčios sofos. Nuo sienų švietė Sezano, Van Gogo ir Monė peizažai, Dega šokėjos, Renuaro pastelinės moterų galvos ir spalvingos Manė scenos. Buvo tylu, be jų, nieko daugiau čia nebuvo ir Kernui su Rūta pasirodė, kad jie sėdi užburtame bokšte ir kad paveikslai — tai langai į tolimus pasaulius — į tikro gyvenimo džiaugsmo sodus, į plačius jausmus, į didžias svajones, į nesugriaunamą sielos peizažą, toli nuo savivalės, nuo baimės, nuo neteisybės.

— Emigrantai! — pasakė Marilas. — Ir jie visi buvo emigrantai! Persekiojami, išjuokiami, išvaromi, dažnai be pastogės, alkstantys, kai kurie įžeidinėjami ir ignoruojami savo amžininkų, skurde gyvenę, skurde mirę — bet pažiūrėkit, ką jie sukūrė! Pasaulio kultūra! Tą aš norėjau jums parodyti.

Jis nusiėmė akinius ir ėmėsi rūpestingai valytis.

— Kokį stipriausią įspūdį sukėlė jums šie paveikslai?

— paklausė jis Rūtą.

— Taika, — atitarė ji iškart.

— Taika. Maniau, pasakysite: Grožis. Bet tai tiesa — taika šiandien yra grožis. Ypač mums. O jums, Kernai?

— Nežinau, — suabejojo Kernas. — Aš norėčiau turėti vieną šių paveikslų ir parduoti, kad turėtumėm iš ko gyventi.

— Jūs — idealistas, — atsiliepė Marilas.

Kernas nepatikliai pasižiūrėjo į jį.

— Aš rimtai kalbu, — pasakė Marilas.

— Žinau, kad tai kvaila. Bet dabar žiema, ir aš mielai nupirkčiau Rūtai paltą.

Kernas pats sau atrodė gana paikas, bet jam iš tiesų daugiau niekas neatėjo į galvą ir jis visą laiką buvo apie tai galvojęs. Didžiai nustebo, netikėtai savo rankoje pajutęs Rūtos ranką. Ji pažvelgė spindinčiomis akimis ir stipriai prisiglaudė prie jo.

Marilas vėl užsidėjo savo akinius. Tada apsidairė.

— Žmogus — didis savo kraštutinumais, — pasakė jis. — Menu, meile, kvailyste, neapykanta, egoizmu ir net pasiaukojimu — tačiau pasauliui labiausiai trūksta kažkokio vidutinio gėrio.

Kernas ir Rūta baigė valgyti vakarienę, kurią sudarė kakava ir duona, jau savaitė tai buvo vienintelis jų maistas, be to puodelio kavos ir dviejų bandelių rytais, kurias Kernas išsiderėjo, mokėdamas už kambarius.

— Duona šiandien buvo tokio skonio kaip bifšteksas, — tarė Kernas. — Kaip geras sultingas bifšteksas su pakepintais svogūnais ant viršaus.

— Man pasirodė, kad kaip višta, — atsiliepė Rūta. — Jauna kepta višta su šviežiomis žaliomis salotomis.

— Gali būti. Turbūt tavo tiesa. Paduok man dar riekę. Mielai suvalgyčiau dar gabalėlį keptos vištos.

Rūta atpjovė storą ilgos prancūziškos baltos duonos riekę.

— Štai, — pasakė ji. — Tai kulšelė. O gal tu labiau norėjai krūtinėlės?

Kernas nusijuokė.

— Rūta, jeigu aš tavęs neturėčiau, dabar riečiausi su Dievu!

— O aš be tavęs gulėčiau lovoje ir staugčiau.

Pasibeldė į duris.

— Brozė, — konstatavo Kernas gana negailestingai.

— Žinoma, būtinai švelniausių meilės prisipažinimų akimirką!

— Įeikit! — šūktelėjo Rūta.

Durys atsidarė.

— Ne! — pasakė Kernas. — Tai neįmanoma! Aš sapnuoju! — jis atsistojo labai atsargiai, lyg bijodamas pabaidyti šmėklą. — Štaineris, — išlemeno jis. Šmėkla nusišypsojo. — Štaineris! — sušuko Kernas. — Dangaus valdove, čia juk Štaineris!