Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Jie turbūt panašiai tai vadina. Jie juk šiaip daugiau nieko prieš tave neturi, Otai.

— Ne, bet aš turiu šį tą prieš juos.

Brozė atrėmė galvą į lovos galą. Jis galvojo apie tai, kaip jo viršininkas atėjo pas jį į braižymo biurą ir ilgai užuolankomis kalbėjo apie anuos laikus, apie jo stropumą ir kaip gaila esą, kad jį reikia atleisti vien todėl, kad jis turįs žmoną žydę. Jis pasiėmė savo skrybėlę ir išėjo. Po aštuonių dienų jis kruvinai sumušė nosį savo namo durininkui, kuris tuo pačiu metu buvo ir sargas, ir partijos šnipas — už tai, kad žmoną pavadino žydiška kiaule. Tai vos nesibaigė liūdnai. Laimei, jo advokatas sugebėjo įrodyti, kad durininkas prie alaus sakė antivalstybines kalbas; po to durininkas iš namo pradingo. Bet moteris nebedrįso išeiti į gatvę; ji daugiau nenorėjo būti uniformuotų gimnazistų koneveikiama. Brozė nebegavo darbo. Tada jie išvažiavo į Paryžių. Pakeliui moteris susirgo.

Žalsvasis dangus už lango prarado savo spalvą, pasidarė murzinas ir tamsus.

— Ar tau skaudėjo, Liusi? — paklausė Brozė.

— Nelabai. Aš tik baisiai pavargusi. Iš vidaus.

Brozė paglostė jai plaukus. Juose rausvai atsispindėjo „Diubonė“ reklamos šviesa.

— Tu greit vėl galėsi atsikelti.

Moteris lėtai pajudino galvą po jo ranka.

— Kas tai galėtų būti, Otai? Man dar niekad nieko panašaus nebuvo. Ir tai tęsiasi jau mėnesius.

— Kas nors. Nieko bloga. Moterims dažnai kas nors būna.

— Aš manau, kad niekad nebepasveiksiu, — staiga sielvartingai pasakė moteris.

— Tu tikrai pasveiksi. Ir net labai greitai. Tik turi tuo tikėti.

Lauke per stogus lipo naktis. Brozė sėdėjo tylus, galvą vis dar atrėmęs į lovos galą. Jo veidas, visą dieną buvęs rūpesčio ir baimės apimtas, paskutinėje neaiškioje šviesoje nušvito ir nurimo.

— Kad nors aš nebūčiau tau tokia našta, Otai.

— Aš myliu tave, Liusi, — tyliai pasakė Brozė, nė nesujudėjęs.

— Ligotos moters negalima mylėti.

— Ligotą moterį myli dvigubai. Ji — moteris ir vaikas kartu.

— Tai tiesa! — moters balsas suskambo plonai ir vaikiškai. — Aš net ir tai nesu! Nesu tavo žmona. Net to tu iš manęs negauni. Aš esu tik tavo našta, daugiau niekas!

— Aš turiu tavo plaukus, — pasakė Brozė, — tavo mylimus plaukus! — jis pasilenkė ir pabučiavo jai plaukus. — Aš turiu tavo akis, — jis pabučiavo jai akis. — Tavo rankas, — jis pabučiavo jai rankas. — Ir aš turiu tave. Tavo meilę. O gal tu manęs jau nebemyli?

Jo veidas buvo prie pat josios.

— Tu manęs nebemyli? — pakartojo jis.

— Otai... — silpnai sumurmėjo ji ir užkišo ranką tarp savo krūtinės ir jo.

— Tu manęs nebemyli? — tyliai paklausė jis dar kartą. — Pasakyk! Galiu suprasti, kad nebemyli netikusio vyro, kuris nesugeba nieko uždirbti. Tik iškart pasakyk, mylimoji, vienintele, — kalbėjo jis į sukritusi veidą.

Staiga iš jos akių pabiro ašaros, o balsas pasidarė švelnus ir jaunas.

— Ar tu mane dar iš tikrųjų tebemyli, Otai? — paklausė ji su tokia šypsena, nuo kurios jam plyšo širdis.

— Ar turiu aš tau tai kas vakarą kartoti? Aš myliu tave taip, kad pavyduliauju lovai, ant kurios tu guli. Tu turėtum gulėti manyje, mano širdyje ir mano kraujyje!

Jis nusišypsojo, kad ji pamatytų, ir vėl pasilenkė virš jos. Mylėjo ją, ir ji buvo viskas, ką jis turėjo — tačiau ją bučiuoti jis nenusakomai bjaurėjosi. Nekentė savęs dėl to — žinojo, kuo ji serga, ir jo sveikas kūnas buvo tiesiog stipresnis už jį patį. Tačiau dabar, gailestingame, šiltame aperityvo reklamos atšvaite, šitas vakaras pasirodė panašus į vakarą prieš daugelį metų — anapus niūrios ligos galybės — šiltas ir paguodos kupinas atspindys, kaip ir šita raudona šviesa ant stogų priešais.

— Liusi, — sumurmėjo jis.

Ji priglaudė savo drėgnas lūpas prie jo burnos. Šitaip ji gulėjo tyliai ir valandėlei pamiršo savo iškankintą kūną, kuriame be garso vaiduokliškai tarpo vėžio ląstelės ir nesuprantamai mirties veikiamos gimda ir kiaušidės kaip sudegusios anglys pamažu skaidėsi į pilkus beformius pelenus.

Kernas ir Rūta lėtai slampinėjo po Eliziejaus laukus. Buvo vakaras. Švietė vitrinos, kavinės prigužėjo lankytojų, šviesos reklamos mirgėjo, ir kaip vartai į dangų skaidraus, net ir naktį sidabrinio Paryžiaus oro fone dunksojo tamsi Triumfo arka.

— Žiūrėk ten, į dešinę! — tarė Kernas. — Vazeris ir Rozenfeldas.

Priešais didelius „Dženeral Motors Ko.“ langus stovėjo du jaunuoliai. Jie buvo skurdžiai apsirengę, abu be paltų, kostiumai nunešioti. Jie taip karštai diskutavo tarpusavyje, kad ilgą laiką nepastebėjo Kerno ir Rūtos. Abu gyveno „Verdeno“ viešbutyje. Vazeris buvo technikas ir komunistas, Rozenfeldas — vienos Frankfurto bankininko šeimos sūnus. Jie gyveno trečiame aukšte. Abu buvo autofanatikai. Abu gyveno beveik iš nieko.

— Rozenfeldai! — maldaudamas įtikinėjo Vazeris, — pasvarstykit nors minutę išmintingai! Manding, „Kadilakas“ tinka seniems žmonėms! Tačiau ką jūs darysite su šešiolikos cilindrų mašina, kuri ryja benziną kaip karvė vandenį ir vis tiek nėra greita?

Rozenfeldas purtė galvą. Jis susižavėjęs spoksojo į dienos lempomis apšviestą vitriną, kurioje lėtai ant disko pagrindo ratu sukosi milžiniškas juodas „Kadilakas“.

— Lai ryja tą benziną! — karštai prieštaravo jis. — Nors ir statinėmis! Ne tai svarbiausia. Tik pažvelkite, kokia nuostabiai patogi mašina! Tvirta ir patikima kaip tanko bokštas!

— Rozenfeldai, tai — argumentai gyvybės draudimui, o ne automobiliui! — Vazeris parodė į gretimą vitriną, kuri priklausė „Lančijos“ atstovams. — Pažvelkite į šitą! Čia tai klasė! Tik keturių cilindrų, jautri, žema bestija, bet tikra pantera, kai užvedi! Norėdami su ja galite pravažiuoti pro namo sieną!

— Aš nenoriu važinėti pro jokias namų sienas! Aš noriu užvažiuoti į „Ricą“ — kokteilio! — abejingai atsakė Rozenfeldas.

Vazeris nekreipė dėmesio į priekaištą.

— Pažvelkite į linijas! — svajojo jis. — Koks žemas nuožulnumas! Strėlė, žaibas! Aštuonių cilindrų — man jau pernelyg gremėzdiška. Svajonių greitis.

Rozenfeldas ėmė pašaipiai kvatoti.

— Kaip jūs tikitės įlįsti į tą vaikišką karstą? Vazeri, tai automobilis liliputams. Įsivaizduokite: jūs vedatės gražią moterį su ilga vakarine suknia, galbūt net iš auksinio brokato arba blizgučių, su brangiais kailiniais, jūs grįžtate iš „Maksimo“, lauke gruodis, sniegas, purvas gatvėje, ir čia jūs pasistatęs šitą važiuojantį radijo aparatą — ar galite dar labiau apsijuokti?

Vazeris išraudo.

— Tai kapitalisto postringavimai! Rozenfeldai, maldauju jus! Svajojate apie lokomotyvą, o ne apie automobilį. Ir kaip jums gali patikti toks mamutas? Jis tinka komercijos tarėjams! O juk esat jaunas žmogus! Jeigu jums reikia ko nors sunkaus, tai, dėl Dievo, imkite „Delajė“, jis ištaigingas ir lengvai spaudžia 160 kilometrų!

— „Delajė“? — Rozenfeldas niekinamai suprunkštė pro nosį. — Kas minutę tepti alyva žvakes, manote, ką?

— Jokiu būdu, jeigu teisingai važinėsite! Jaguaras, raketa, jau vien nuo motoro garso galima apgirsti! Arba jeigu norite turėti ką nors visai pasakiška, tada imkite naująjį „Supertalbo“! Šimtas aštuoniasdešimt kilometrų — vienas juokas! Tada turėsite tikrą mašiną!

Rozenfeldas suspiegė iš pasipiktinimo.

— „Talbo“! Taip, tada aš turėsiu „mašiną“! Tokio vežimo ir dovanai neimčiau. Ji tokia suspausta, kad iškart užvirtų vidury gatvės! Ne, Vazeri, aš lieku prie savo „Kadilako“, — jis vėl atsisuko į „Dženeral Motors“ vitriną. — Pasižiūrėkit, kokia kokybė! Penkerius metus jums nereikės atidaryti kapoto! Komfortas, mielas Vazeri, kurį tik amerikiečiai sukūrė! Motoras paklusnus ir tylus, jo apskritai negirdi!