Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Greta jos stovėjo grupė žydų retomis, žilomis barzdomis, garbanėlėmis ir juodais surdutais. Jie stovėdami laukė su nepalaužiamo nusižeminimo išraiška, lyg jau būtų šimtus metų laukę ir žinoję, kad dar šimtus metų turės laukti. Ant vieno suolo prie sienos sėdėjo nėščia moteris. Vyras šalia jos be perstojo nerviškai trynėsi rankas. Greta žilaplaukis vyras tyliai ramino verkiančia, moterį. Kitoje pusėje jaunas spuoguotas žmogus rūkė cigaretę ir neramiai kaip vagis žvilgčiojo į priešais sėdinčią gražią elegantišką moterį, kuri vis maustėsi savo pirštines. Kuprius rašėsi kažką į užrašų knygelę. Būrys rumunų šnypštė kaip garo katilas. Vyras apžiūrinėjo fotografijas, jas kišo į kišenes, tuoj vėl traukė, vėl apžiūrinėjo ir vėl kišosi. Stora moteris skaitė itališką laikraštį. Jauna mergaitė sėdėjo, nieko aplinkui nematydama, visiškai pasinėrusi į savo liūdesį.

— Visi šitie žmonės pateikė prašymus dėl leidimo gyventi, — pasakė Klasmanas. — Arba dar nori pateikti.

— Su kokiais dokumentais įmanoma tai padaryti?

— Dauguma turi dar galiojančius arba pasibaigusius, nepratęstus pasus. Arba yra kokiu nors būdu legaliai įvažiavę, su vizom.

— Tada čia dar ne pats blogiausias skyrius?

— Ne, — pasakė Klasmanas.

Kernas pamatė, kad, greta tarnautojų, už langelių dirba ir merginų. Jos buvo dailios ir tvarkingai apsirengusios, dauguma vilkėjo šviesas palaidinukes ir pusilgius antrankovius iš juodo satino. Akimirką jam pasirodė keista, kad už langelių sėdėjo žmonės, kuriems buvo svarbu apsaugoti palaidinukės rankoves nuo trupučio purvo, kai priešais juos grūdosi kiti žmonės, kurių visas gyvenimas buvo nugrimzdęs į purvą.

— Pastarosiomis savaitėmis čia, prefektūroje, itin sunku, — pasakė Klasmanas. — Visada, kai Vokietijoje kas nors įvyksta, kas sunervina aplinkines šalis, emigrantams tenka pirmiesiems atkentėti. Jie yra ir vienų, ir kitų atpirkimo ožiai.

Prie langelio Kernas pamatė siauro dvasingo veido vyrą. Jo popieriai, regis, buvo tvarkingi; jauna mergina už langelio, kažko paklausinėjusi, paėmė juos, linktelėjo ir ėmė rašyti. Tačiau Kernas pastebėjo, kaip vyras, stovėdamas ir laukdamas, pradėjo prakaituoti. Didelėje patalpoje buvo šalta, o vyras vilkėjo tik ploną vasarinį kostiumą; tačiau prakaitas sunkėsi iš visų jo porų, veidas blizgėjo nuo drėgmės, ir šviesūs lašeliai riedėjo per kaktą, skruostus. Jis stovėjo nejudėdamas, ranka pasirėmęs į langelį, paslaugiai, nė kiek nenusižeminęs, pasirengęs atsakyti į klausimus — ir jo noras pildėsi — ir vis dėlto jis visas buvo ne kas kita, kaip mirtinas prakaitas — lyg jis būtų buvęs kepinamas ant beširdiškumo grotelių. Jeigu jis būtų šaukęs, aimanavęs, maldavęs, Kernui nebūtų pasirodę taip baisu. Tačiau kai jis čia stovėjo ramus, tiesus, santūrus ir tik jo poros užliejo jo valią, atrodė, kad vyras skęsta savyje. Atrodė, kad tai pats vargas, prasiveržęs pro visas žmogaus būties užtvaras.

Tarnautoja, kažką draugiškai pasakiusi, atidavė vyrui jo dokumentus. Jis padėkojo puikia gomurine prancūzų tarsena ir skubiai nuėjo. Tik prie išėjimo iš salės atsivertė savo dokumentus pasižiūrėti, kas ten yra. Ten buvo tik melsvas antspaudas su pora datų, tačiau vyrui netikėtai pasirodė, kad nejaukioje salėje — gegužė ir svaiginamai čiulba laisvės lakštingalos.

— Gal eikime? — paklausė Kernas.

— Ar jau gana prisižiūrėjote?

— Taip.

Jie pasuko prie durų. Bet buvo sulaikyti varganų žydų būrio, kuris juos apsupo kaip alkanų susitaršiusių kuosų pulkas.

— Prašoom... padėti... — vyresnysis išėjo į priekį, plačiai, nusižeminęs skėsčiodamas rankomis. — Mes nekalbėti prancūziškai... padėti... prašau žmogau... žmogau...

— Žmogau... žmogau... — choru prisidėjo kiti, plevėsuodami savo plačiomis rankovėmis. — Žmogau... žmogau...

Atrodė, kad tai buvo bene vienintelis vokiškas žodis, kurį jie mokėjo, nes be perstojo jį kartojo ir gelsvomis, sulysusiomis rankomis rodė į save, savo kaktas, savo akis, savo širdis, vis graudžiai, atkakliai, beveik meilikaujamai monotoniškai kartodami: „Žmogau... žmogau...“ Ir tik vyresnysis pridūrė:

— Taip pat... žmogus... — jis mokėjo pora žodžių daugiau.

— Ar jūs kalbate žydiškai?

— Ne, — atsakė Kernas. — Nė žodžio.

— Tai žydai, kurie šneka tik jidiš kalba. Jie sėdi čia dienų dienomis ir negali susikalbėti. Jie ieško žmogaus, kuris jiems išverstų.

— Jidiš, jidiš! — uoliai linksėjo vyresnysis.

— Žmogau... Žmogau... — dūzgė susijaudinusių išraiškingų veidų plasnojantis choras.

— Padėti... padėti... — vyresnysis parodė į langelius.

— Ne... galėti... kalbėti... tik... žmogau... žmogau...

Klasmanas apgailestaudamas sumojavo:

— Ne jidiš.

Kuosos apsupo Kerną.

— Jidiš? Jidiš? Žmogau...

Kernas papurtė galvą. Plasnojimas liovėsi. Sujudimas apmirė. Vyresnysis, nuleidęs galvą, sustingęs, dar kartą paklausė:

— Ne?

Kernas vėl papurtė galvą.

— Aa... — senasis žydas pakėlė rankas prie krūtinės, pirštai susilietė, ir rankos sudarė mažą stogelį virš širdies. Taip stovėjo jis, truputį palinkęs į priekį, lyg klausydamasis šauksmo iš toli. Paskui nusilenkė ir lėtai nuleido rankas.

Kernas ir Klasmanas išėjo iš patalpos. Kai pasiekė priekinį koridorių, nuo akmeninių laiptų išgirdo skambant trankią muziką. Tai buvo smagus maršas su džiaugsmingais trimitais ir galingu fanfarų griausmu.

— Kas tai? — paklausė Kernas.

— Radijas. Viršuje yra įsikūrusi policija. Vidurdienio koncertas.

Muzika sruvo laiptais žemyn kaip ribuliuojantis upelis, kaupėsi koridoriuje ir kriokliu pylėsi pro plačias paradines duris. Ji išsiliejo ir aptaškė vienišą, mažą, tamsią ir bespalvę būtybę, sėdinčią ant apatinės laiptų pakopos, lyg nejudantį suodžių gabalą, mažą iškilimą su bejėgiškomis, sutrikusiomis akimis. Tai buvo senasis vyras, taip sunkiai atitrūkęs nuo negailestingo langelio. Apleistas ir išsekęs, gūžėsi jis kampe, įtraukęs pečius, kelius prispaudęs prie kūno, lyg nebegalėdamas daugiau niekad atsistoti — o per jį margomis švytinčiomis kaskadomis liejosi ir šoko muzika, energinga, be gailesčio ir be stabtelėjimo — kaip pats gyvenimas.

— Einam, — pasakė Klasmanas lauke. — Mes dar išgersime kavos.

Jie atsisėdo prie pinto stalo priešais mažą bistro. Kai išgėrė karčios juodos kavos, Kernui palengvėjo.

— O kokia paskutinė vieta? — paklausė jis.

— Paskutinė vieta — ten, kur daugelis sėdėdami miršta badu, — atsakė Klasmanas. — Kalėjimai. Metro stotys naktimis. Naujos statybos. Senos tiltų arkos.

Kernas pasižiūrėjo į žmonių srautą, nepaliaujamai srūvantį pro bistro staliukus. Mergaitė, nešina didele skrybėlių dėže rankoje, praeidama pro šalį jam nusišypsojo. Ji dar kartą atsigręžė ir metė jam skubų žvilgsnį per petį.

— Kiek jums metų? — paklausė Klasmanas.

— Dvidešimt vieni. Greit dvidešimt dveji.

— Taip ir maniau, — Klasmanas pamaišė savo puodelį. — Mano sūnus tokio paties amžiaus kaip jūs.

— Ar ir jis čia?

— Ne, — pasakė Klasmanas, — jis Vokietijoje.

Kernas pakėlė akis.

— Tai blogai, aš puikiai suprantu.

— Ne jam.

— Juo geriau.

— Jam būtų blogiau, jeigu būtų čia, — pasakė Klasmanas.

— Taip? — Kernas pažvelgė į jį truputį nustebintas.

— Taip. Muščiau jį tada, kol nebepaeitų.

— Ką?

— Jis mane įskundė. Dėl jo turėjau emigruoti.