Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Здесь есть возможность читать онлайн «Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Žaltvykslė, Жанр: Историческая проза, literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mylėk savo artimą: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mylėk savo artimą»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Mylėk savo artimą“ – sukrečiantis pasakojimas apie pabėgėlius, kurie po 1933 m. įvykių buvo priversti ieškoti naujos tėvynės. Neturėdami nei asmens dokumentų, nei vizų ir persekiojami policijos, pabėgėliai migruoja iš vienos šalies į kitą. Rašytojas seka trijų tokių pabėgėlių likimo vingius. Jozefui Šteineriui klajoklio dalia – tik vienas iš daugelio kitų jam tekusių gyvenimo iššūkių. Įsigijęs mirusio žmogaus pasą, jis bando pradėti gyvenimą iš naujo.

Mylėk savo artimą — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mylėk savo artimą», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Aš ir nepasilikčiau čia viena, — tarė Rūta.

XVI

Kernui ir Rūtai pavyko nepastebėtiems pereiti sieną ir pasiekti geležinkelį Belegarde. Vakare jie atvyko į Paryžių ir sustojo prie stoties, nežinodami, kur eiti.

— Drąsos, Rūta! — pasakė Kernas. — Mes nueisime į kokį nors nedidelį viešbutėlį. Šiandien per vėlu ieškoti ko nors kito. Rytoj žiūrėsime toliau.

Rūta linktelėjo. Ji buvo pavargusi nuo nakties ir važiavimo.

— Eikime į kokį nors viešbutį.

Vienoje nuošalioje gatvelėje jie rado raudonai šviečiančią stiklo iškabą „Viešbutis Havana“. Kernas įėjo vidun ir pasiteiravo, kiek kainuoja kambarys.

— Visai nakčiai? — paklausė portjė.

— Taip, žinoma, — atsakė Kernas nustebęs.

— Dvidešimt penki frankai.

— Dviems asmenims? — paklausė Kernas.

— Taip, žinoma, — atsakė portjė, dabar savo ruožtu nusistebėjęs.

Kernas išėjo atsivesti Rūtos. Portjė metė skubų žvilgsnį į abu ir pastūmė Kernui registracijos lapelį. Pamatęs, kad Kernas nesiryždamas delsia, nusišypsojo ir pasakė:

— Nebūtina visiškai tiksliai.

Kernas su palengvėjimu įrašė: Liudvigas Openhaimas.

— To pakanka, — pasakė portjė. — Dvidešimt penki frankai.

Kernas sumokėjo, ir berniukas nuvedė juos į viršų. Kambarys buvo mažas, švarus ir net savotiškai elegantiškas. Didelė patogi lova, dvi prausyklės, krėslas, bet nebuvo spintos.

— Mes apsieisime ir be spintos, — tarė Kernas ir nuėjo prie lango pasižiūrėti į lauką. Po to atsigręžė.

— Dabar mes Paryžiuje, Rūta.

— Taip, — atsiliepė ji ir nusišypsojo. — Ir kaip greit mes čia atsidūrėme.

— Dėl registracijos lapelių mums čia nereikia per daug rūpintis. Ar girdėjai, kaip aš kalbėjau prancūziškai? Aš viską supratau, ką portjė sakė.

— Tu buvai nuostabus! — atsiliepė Rūta. — Aš būčiau negalėjusi praverti burnos.

— O, tu kur kas geriau už mane šneki prancūziškai. Aš tik įžūlesnis už tave, ir viskas! Eikš, dabar eisime pavalgyti. Miestas atrodo priešiškas tol, kol jame nepavalgai ir neišgeri.

Jie nuėjo į mažytį ryškiai apšviestą bistro netoliese, kur blizgėjo veidrodžiai, kvepėjo pjuvenomis bei anyžiais. Už šešis frankus gavo visus pietus ir dar ropinę raudonojo vyno — pigaus ir gero. Jie visą dieną išbuvo beveik nieko nevalgę, tad vynas mušė į galvą. Jie pasijuto labai pavargę ir netrukus sugrįžo į viešbutį.

Vestibiulyje prie portjė stovėjo mergina su kailiniais ir šiek tiek išgėręs vyriškis. Jie derėjosi su portjė. Mergina buvo graži ir gerai išsidažiusi. Ji niekinamai nužvelgė Rūtą. Vyras rūkė cigarą ir nepasitraukė, kai Kernas paprašė rakto nuo kambario.

— Atrodo, čia gana elegantiška, — tarė Kernas, kai jie kopė laiptais. — Ar tu matei tuos kailinius?

— Taip, Liudvigai, — Rūta šyptelėjo. — Tai — imitacija. Paprasta katė. Tokie kailiniai kainuoja ne daugiau už gerą milo paltą.

— Niekad nebūčiau pastebėjęs. Būčiau manęs, kad tai — audinė.

Kernas paspaudė šviesos jungiklį. Rūta metė krepšį ir apsiaustą ant grindų ir apkabino rankomis Kerną, savo veidu prigludo prie jojo.

— Aš pavargusi, — pasakė ji, — pavargusi ir laiminga, ir truputį baikšti, o labiausiai pavargusi. Padėk man, nunešk mane į lovą.

— Taip.

Jie gulėjo patamsyje vienas šalia kito. Rūta pasidėjo galvą ant Kerno peties ir giliai atsidususi iškart kaip vaikas užmigo. Kernas dar kurį laiką gulėjo nemiegodamas ir klausėsi jos alsavimo. Paskui ir jis užmigo.

Kažkas jį pažadino. Pašoko ir įsiklausė. Už durų girdėjosi triukšmas. Širdis jam apmirė — manė, kad tai policija. Skubiai iššoko iš lovos, nubėgo prie durų, pravėrė jas ir apsidairė. Kažkas apačioje kažką sušuko ir aukštas įtūžusios moters balsas atsakė šaižiai prancūziškai. Po kurio laiko portjė užlipo į viršų.

— Kas atsitiko? — paklausė susijaudinęs Kernas pro durų plyšį.

Portjė nustebęs vangiai pažvelgė į jį.

— Nieko, girtas nenorėjo mokėti.

— Daugiau nieko?

— Kas dar gali būti. Tokių dalykų pasitaiko. Ar jūs neturite ko daugiau veikti?

Jis atrakino gretimas duris ir įleido vyrą su juodais kaip derva ūsais ir liulančią blondinę, ėjusią jam iš paskos. Kernas uždarė plyšį ir grabinėdamasis tamsoje grįžo atgal. Atsitrenkė į lovą ir susverdėjęs staiga pajuto minkštą Rūtos krūtį po savo delnu. „Praha“, — pagalvojo jis, ir meilės banga užplūdo jį. Tuo momentu krūtis suvirpėjo, Rūta pasirėmė alkūnėmis ir svetimu, baikščių, visai graudžiu balsu sušnibždėjo:

— Kas... kas yra? Dėl Dievo meilės... — nutilo, ir iš tamsos pasigirdo sunkus alsavimas.

— Čia aš, Rūta, — pratarė Kernas ir atsigulė į lovą. — Čia aš, aš tave išbudinau.

— Ak taip, — sumurmėjo ji, ir jos alkūnės nusileido.

Ji išsyk vėl užmigo, įkaitęs veidas gulėjo ant Kerno peties. „Jau ir iš tavęs jie tai padarė, — su kartėliu pagalvojo jis. — Tada Prahoje tu tik tyliai paklausei: kas čia? O dabar jau drebi ir bijai...“

— Išsirenk visai, — pasakė riebus vyriškas balsas gretimame kambaryje. — Man patinka tavo storas užpakalis.

Moteris nusijuokė.

— Čia aš turiu ką tau pasiūlyti.

Kernas klausėsi. Dabar jis suprato, kur pateko.) valandinį viešbutį. Atsargiai žvilgtelėjo į Rūtą. Ji atrodė nieko nenugirdusi.

— Rūta, — pasakė jis beveik be garso, — tu mylimas, mažas, pavargęs poni, miegok toliau ir neprabusk. Ten, už sienos — visa tai neturi nieko bendra su mumis. Aš myliu tave ir tu myli mane, ir mes esame vieni...

— Pasiutimas! — pro ploną sieną pasigirdo plojimas.

— Tai klasė! Po perkūnais! Kaip akmuo!

— Ū! Paršas tu! Tu visai pašėlęs paršas! — klykė moteriškė.

— Žinoma! Gal manei, aš — iš kartono?

— Mes visai ne čia, — šnabždėjo Kernas. — Rūta, mes visai ne čia. Mes gulime pievoje, saulėje, aplink mus žydi ramunės, aguonos. Kukuoja gegutė, margi drugeliai skraido virš tavo veido...

— Į kitą pusę! Uždek šviesą! — spiegė riebus balsas greta.

— Ko tu dabar nori? Aa... — moteriškė kvykė iš juoko.

— Mažame valstiečio namelyje mes esame, — šnabždėjo Kernas. — Vakaras, ir mes valgėm rūgpienį su šviežia duona. Sutemos plaikstosi palei mūsų veidus, tylu, mes laukiame nakties, mes esame ramūs ir žinome, kad vienas kitą mylime...

Už sienos prasidėjo triukšmas, girgždėjimas ir riksmai.

— Aš priglaudęs galvą prie tavo kelių ir jaučiu tavo rankas ant savo plaukų. Tu daugiau nebebijai, tu turi pasą, ir visi policininkai sveikinasi su mumis, tylu, mes laukiame nakties, mes esame ramūs ir žinome, kad vienas kitą mylime... aš...

Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Kitoje kambario pusėje, kur iki šiol buvo tylu, sugirgždėjo raktas.

— Ačiū, — tarė portjė, — labai ačiū.

— Ką tu man padovanosi, brangusis? — paklausė nuobodžiaujantis balsas.

— Daug aš neturiu, — atsiliepė vyras. — Ką tu manai apie penkiasdešimt?

— Išprotėjai. Mažiau kaip už šimtą neatsegsiu nė vienos sagos.

— Bet vaikuti... — balsas virto gomuriniu kuždesiu.

— Mes atostogaujame prie jūros, — tyliai ir primygtinai kalbėjo Kernas. — Tu išsimaudei ir užmigai ant įkaitusio smėlio. Jūra mėlyna, o toli horizonte matyti baltos burės. Žuvėdros klykia, ir vėjas pučia...

Kažkas pradėjo baladotis į sieną. Rūta krūptelėjo.

— Kas yra? — paklausė ji mieguistai.

— Nieko, nieko! Miegok, Rūta.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mylėk savo artimą»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mylėk savo artimą» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Mylėk savo artimą»

Обсуждение, отзывы о книге «Mylėk savo artimą» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x