Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— O, prakeikimas! — tarė Kernas.

— Aš esu katalikas, tikintis katalikas. Vaikis prieš tai jau dvejus metus ten priklausė vienai tų partinių jaunimo organizacijų. Senais kovotojais ten juos vadina. Jūs galite įsivaizduoti, kad man tas netiko ir kad aš jam nuolat priekaištaudavau. Vaikis darėsi vis labiau užsispyręs. Vieną dieną jis man pasakė, maždaug kaip seržantas rekrutui, — aš turįs užsičiaupti, kitaip man būsią blogai. Suprantate, grasino. Aš jam skėliau antausį. Jis išbėgo įtūžęs ir įskundė mane policijai. Žodis žodin perdavė į protokolą, kaip aš keikiau partiją. Laimei, aš turėjau ten pažįstamą, kuris mane tučtuojau įspėjo telefonu. Turėjau kuo skubiausiai dingti. Po valandos manęs pasiimti atėjo komanda — priešakyje sūnus.

— Ne juokai, — pasakė Kernas.

Klasmanas linktelėjo.

— Ne juokai bus ir jam, jeigu aš sugrįšiu.

— Galbūt tada jis jau pats turės sūnų, kuris jį įskųs. Tada jau gal komunistams.

Klasmanas pažvelgė į Kerną sumišęs.

— Ar jūs manote, kad visa taip ilgai tęsis?

— Nežinau. Aš negaliu įsivaizduoti, kad kada nors sugrįšiu.

Štaineris prisisegė Nacionalsocialistų partijos ženklelį po kairiuoju savo striukės atvartu.

— Nuostabu, Bėrai! — pasakė jis. — Iš kur jį gavote?

Daktaras Bėras išsišiepė.

— Iš vieno paciento. Autokatastrofa netoli Miurteno. Aš jam sugipsavau ranką. Iš pradžių jis buvo atsargus ir kalbėjo, kad visa ten esą puiku; paskui išgėrėme kartu porą taurelių konjako, ir jis pradėjo keikti visą netvarką, o prisiminimui paliko man savo partinį ženklelį. Deja, pats turėjo grįžti į Vokietiją.

— Tebūnie palaimintas tas vyras! — Štaineris paėmė nuo stalo mėlyną aplanką ir atsivertė jį. Jame gulėjo sąrašas su svastika ir keli propagandiniai atsišaukimai. — Manau, to pakaks. Ant to jis dešimt kartų užkibs.

Atsišaukimus ir sąrašą jam davė Bėras, kuriam tokius daiktus dėl nesuprantamos priežasties prieš keletą metų buvo atsiuntusi viena Štutgarto partinė organizacija. Štaineris apsisprendė ir dabar ruošėsi į karo žygį prieš Amersą. Bėras jam papasakojo, kas atsitiko Kernui.

— Kada jūs važiuojate toliau? — paklausė Bėras.

— Vienuoliktą. Prieš tai dar sugrąžinsiu jums ženklelį.

— Gerai. Lauksiu su „Fendano“ buteliu.

Štaineris išėjo. Paskambino prie Amerso namų durų. Tarnaitė atidarė.

— Norėčiau pasikalbėti su ponu Amersu, — trumpai pasakė jis. — Mano pavardė Huberis.

Tarnaitė dingo ir vėl sugrįžo.

— Kokiu reikalu?

„Aha, — pamanė Štaineris, — tai Kerno nuopelnas“. Jis žinojo, kad Kerno neklausinėjo.

— Partiniu reikalu, — pareiškė trumpai.

Šį kartą pasirodė pats Amersas. Jis smalsiai įbedė akis į Štainerį. Štaineris atsainiai kilstelėjo ranką.

— Partijos draugas Amersas?

— Taip.

Štaineris atlenkė striukės atvartą ir parodė ženklelį.

— Huberis, — pareiškė jis. — Aš atstovauju užsienio organizacijai ir turiu jus šio to paklausti.

Amersas iškart pasitempė ir nusilenkė.

— Prašom įeiti... pone... pone...

— Huberis. Tiesiog Huberis. Žinote... priešų ausys visur.

— Žinau! Ypatinga pagarba, pone Huberi.

Štaineris buvo teisingai apskaičiavęs. Amersas nė nemanė juo nepasitikėti. Paklusnumas gestapui ir baimė per giliai glūdėjo jame. Ir net jei būtų suabejojęs, Šveicarijoje nieko nebūtų galėjęs padaryti prieš Štainerį. Štaineris turėjo austrišką pasą Huberio pavarde. Niekas negalėjo nustatyti, kaip glaudžiai jis susijęs su vokiečių organizacijomis. Net ir vokiečių pasiuntinybė, kurios seniai jau niekas nebeinformavo apie visas slaptas propagandos priemones.

Amersas nusivedė Štainerį į saloną.

— Sėskitės, Amersai, — paliepė Štaineris ir pats atsisėdo į Amerso krėslą.

Jis ėmė raustis savo aplanke.

— Žinote, partijos drauge Amersai, kad mūsų darbo užsienyje pagrindinis principas — tyla.

Amersas linktelėjo.

— To taip pat mes tikėjomės iš jūsų. Begarsis darbas. Dabar mes išgirdome, kad jūs čia sukėlėte nereikalingą šurmulį dėl jauno emigranto!

Amersas pašoko nuo kėdės.

— Tas nusikaltėlis! Jis mane visai susargdino, susargdino ir išjuokė, šitas niekšas...

— Išjuokė? — kandžiai pertarė Štaineris. — Viešai išjuokė? Partijos drauge Amersai!

— Neviešai, neviešai! — Amersas pamatė, kad jis padarė klaidą. Kone ėmė painiotis iš susijaudinimo. — Manau, tik prieš mane patį!..

Štaineris nužvelgė jį veriamu žvilgsniu.

— Amersai, — pasakė jis paskui lėtai, — tikras partijos draugas net sau pačiam niekad nepasirodys juokingas! Kas jums darosi, žmogau! Ar demokratiniai pelėnai pragraužė jūsų įsitikinimus? Išjuokė — tokio žodžio pas mus iš viso nėra! Kiti iš principo yra juokingi, supratote?

— Taip, žinoma, žinoma! — Amersas persibraukė sau per kaktą. Jis jau beveik regėjo save koncentracijos stovykloje — kad jo įsitikinimai pašviesėtų. — Tai buvo tik šis vienintelis kartas! Šiaip aš esu kietas kaip plienas. Mano ištikimybė nepalaužiama...

Štaineris kurį laiką leido jam kalbėti. Paskui nutraukė vidury žodžio:

— Gerai, partijos drauge. Tikiuosi, kad nieko panašaus daugiau nepasikartos. Nesirūpinkite daugiau emigrantais, supratote? Mes džiaugiamės, kadrais nusikratėme.

Amersas uoliai linksėjo. Jis atsistojo ir iš bufeto išėmė krištolinę ropinę ir dvi sidabrines, iš vidaus paauksuotas likerio taureles ant aukštų kojelių. Štaineris su pasibjaurėjimu stebėjo, kaip jis kuičiasi.

— Kas tai? — paklausė jis.

— Konjakas. Maniau, gal jūs norėsite truputį atsigaivinti...

— Konjakas šitaip serviruojamas tik tada, kai jis labai prastas, Amersai, — truputį palankiau tarė Štaineris. — Arba skaistybės susivienijimo nariui. Atneškite man paprastą, ne per mažą taurę.

— Labai mielai! — Amersas pradžiugo, kad ledai akivaizdžiai buvo pralaužti.

Štaineris išgėrė. Konjakas buvo gana geras. Bet tai ne Amerso nuopelnas. Šveicarijoje nebuvo prasto konjako.

Štaineris išsiėmė mėlyną aplanką iš odinio portfelio, kurį paskolino Bėras.

— Štai čia dar šis tas, partijos drauge. Visiškai slaptai. Jūs žinote, kad mūsų propaganda Šveicarijoje dar labai nepatenkinama?

— Taip, — uoliai patvirtino Amersas. — Aš visada taip galvojau.

— Gerai, — Štaineris draugiškai mostelėjo ranka. — Tai turi pasikeisti. Turi būti įsteigtas slaptas fondas, — jis žvilgtelėjo į savo sąrašą: — Mes jau turime vardinių įnašų. Tačiau ir mažos aukos yra sveikintinos. Šis puikus namas — jūsų nuosavybė, tiesa?

— Taip. Tiesa, dvi ipotekos, tad praktiškai namas priklauso bankui, — gana skubotai paaiškino Amersas.

— Ipotekos yra tam, kad reikėtų mokėti mažesnius mokesčius. Partijos draugas, turintis nuosavą namą — nėra koks vėjavaikis, kad banke nelaikytų už jį pinigų. Kiek man įrašyti?

Amersas gana neryžtingai pasižiūrėjo.

— Šiuo momentu jums tai bus į naudą, — pasakė Štaineris drąsindamas. — Mes nusiųsime sąrašą, suprantama, su pavardėmis, į Berlyną. Manyčiau, galėtume jus įrašyti su penkiasdešimčia frankų.

Amersas pajuto palengvėjimą. Jis tikėjosi mažiausiai šimto. Žinojo, kokia nepasotinama yra partija.

— Suprantama! — pareiškė jis iškart. — O gal šešiasdešimt? — pridūrė.

— Gerai, taigi šešiasdešimt, — Štaineris ėmė rašyti. — Ar, be Hainco, jūs turite kitą vardą?