Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Haincas, Karlas, Gosvinas, Gosvinas su „s“.

— Gosvinas — retas vardas.

— Taip, bet grynai vokiečių! Senovės vokiečių. Karalius Gosvinas valdė dar tautų kraustymosi laikais.

— Tikiu.

Amersas padėjo ant stalo penkiasdešimties ir dešimties frankų banknotus. Štaineris įsikišo pinigus.

— Apie kvitą negali būti ir kalbos, — tarė jis. — Suprantate, kodėl?

— Žinoma! Slaptumas. Čia Šveicarija! — Amersas gudriai mirktelėjo.

— Ir daugiau jokio nereikalingo triukšmo, partijos drauge! Tylus darbas — pusė sėkmės! Galvokite visą laiką apie tai!

— Labai mielai! Dabar žinau! Tai buvo tik nelaimingas atsitiktinumas.

Štaineris ėjo vingriomis gatvelėmis atgal, pas daktarą Bėrą. Jis šypsojosi. Kepenų vėžys! Tas Kernas! Kaip jis išpūs akis, kai gaus šešiasdešimt frankų iš šitos baudžiamosios ekspedicijos!

XVII

Pasibeldė į duris. Rūta sukluso. Ji buvo viena. Kernas prieš pietus išėjo ieškoti darbo. Ji padvejojo minutėlę. Po to tyliai atsistojo, nuėjo į Kerno kambarį ir užrakino jungiamąsias duris. Kambariai stovėjo kampu. Tai buvo labai patogu gaudynių atveju. Iš kiekvieno kambario galėjai patekti į koridorių, nepastebėtas to, kuris stovėjo prie kitų durų.

Rūta tyliai uždarė Kerno kambario išorines duris Tada nuėjo koridoriumi už kampo.

Prie jos durų stovėjo maždaug keturiasdešimties metų vyras. Rūta pažinojo jį iš matymo. Jis gyveno viešbutyje ir vadinosi Brozė. Jo serganti žmona jau septynis mėnesius gulėjo lovoje. Abu gyveno iš menkos Pabėgėlių šalpos komiteto paramos ir trupučio pinigų, kuriuos atsivežė. Tai nebuvo paslaptis. „Verdeno“ viešbutyje vieni apie kitus žinojo beveik viską.

— Ar atėjote pas mane? — paklausė Rūta.

— Taip. Norėjau jus šio to paprašyti. Jūs panelė Holand, tiesa?

— Taip.

— Mano pavardė Brozė, aš gyvenu aukštu žemiau, po jumis, — pasakė sumišęs vyras. — Mano žmona serga, o aš turiu išeiti darbo ieškoti. Tai norėjau paklausti, gal turėtumėte šiek tiek laiko...

Brozės veidas buvo pailgas, iškankintas. Rūta žinojo, kad beveik kiekvienas viešbutyje, jį pamatęs, bėgdavo šalin. Jis nuolat ieškojo kompanijos savo žmonai.

— Ji labai daug laiko praleidžia viena, o jūs juk žinote, ką tai reiškia — žmogus greitai prarandi viltį. Būna dienų, kai ji ypač liūdi. Bet kai kas nors būna greta, jai iškart pasidaro geriau. Aš pamaniau, gal jūs kartais mielai pasišnekėtumėte? Mano žmona protinga...

Rūta ruošėsi mokytis megzti megztinius iš minkštos Kašmyro vilnos; jai sakė, kad rusų parduotuvė Eliziejaus laukuose superka tokius daiktus ir paskui juos parduoda triguba kaina. Ji norėjo darbuotis toliau ir turbūt nebūtų ėjusi, tačiau šitas bejėgiškas pagyrimas „Mano žmona protinga“ viską nulėmė. Ji keistai susigėdo.

— Palaukite, vieną akimirką, — pasakė ji. — Aš pasiimsiu porą daiktų; tada eisim.

Ji pasiėmė siūlus ir rašto aprašą ir nulipo su Broze žemyn. Moteris gulėjo mažame antro aukšto kambarėlyje su langu į gatvę. Brozės veidas pasikeitė, kai jis įėjo su Rūta. Jis spinduliuote spinduliavo.

— Liusi, čia panelė Holand, — pristatė jis pakiliai. — Ji mielai tau norėtų palaikyti kompaniją.

Dvi tamsios akys baltame kaip vaškas veide nepatikliai nukrypo į Rūtą.

— Tai aš jau einu, — skubiai metė Brozė. — Vakare pareisiu. Šiandien tikrai ką nors rasiu. Iki pasimatymo.

Jis nusišypsojo, pamojavo ir uždarė paskui save duris.

— Jis jus atvedė, tiesa? — po kurio laiko paklausė blyškioji moteris.

Rūta iš pradžių norėjo kažką kita atsakyti, bet paskui linktelėjo.

— Taip ir maniau. Ačiū, kad atėjote. Bet aš puikiausiai galiu būti viena. Nemeskit į šalį savo darbų. Aš galiu truputį pamiegoti.

— Aš neturiu darbo, — pasakė Rūta. — Kaip tik mokausi megzti. O megzti galiu ir čia. Atsinešiau virbalus su siūlais.

— Yra malonesnių dalykų, nei sėdėti prie ligonės, — pavargusiu balsu tarė moteris.

— Aišku. Tačiau tai geriau, nei sėdėti vienai.

— Visi visada taip sako, norėdami paguosti, — sumurmėjo moteris. — Žinau, visada norima paguosti ligonius. Verčiau ramiai garsiai pasakykite, kad jums nemalonu sėdėti prie nepažįstamos prastai nusiteikusios ligonės ir kad jūs tik mano vyro įkalbėta tai darote.

— Tai tiesa, — atsakė Rūta. — Aš net neketinu jūsų guosti! Bet aš džiaugsiuosi, galėdama su kažkuo pasišnekėti.

— Jūs galite išeiti! — pasakė ligonė.

— Aš visai nenoriu.

Rūta pakėlė akis, nes nesugalvojo, ką atsakyti. Ji pažvelgė į sutrikusį veidą. Ligonė pasirėmė alkūnėmis ir įsistebeilijo į ją, ir staiga jai iš akių upeliais pasipylė ašaros. Per sekundę veidas visas atrodė kaip užlietas.

— Dieve mano, — kūkčiojo ji, — jūs taip paprastai tai sakote... o aš... jeigu aš nors kartą galėčiau išeiti į gatvę...

Ji krito atgal ant pagalvių. Rūta atsistojo. Ji matė, kaip krūpčioja pilkšvi pečiai, matė varganą lovą dulkinoje popiečio šviesoje, ir matė už jos saulėtą šaltą gatvę, namus su mažais geležiniais balkonais ir aukštai virš stogų milžinišką šviečiantį butelį — aperityvo „Diubonė“ reklamą, kuri beprasmiškai žybčiojo šią popiečio valandą — ir akimirksnį jai pasirodė, kad visa tai yra labai toli, kitoje planetoje.

Moteris liovėsi verkti. Paskui lėtai atsitiesė.

— Ar jūs dar čia? — paklausė ji.

— Taip.

— Aš esu isteriška ir nervinga. Man kartais būna tokių dienų. Prašau, nepykite ant manęs.

— Ne. Aš nepagalvojau, ir viskas.

Rūta vėl atsisėdo prie lovos. Pasidėjo priešais atsineštą megztinio raštą ir ėmėsi mezgimo. Ji nežiūrėjo į ligonę. Nenorėjo daugiau matyti sutrikusio veido. Jos pačios sveikata atrodė jai kaip priekaištas.

— Jūs neteisingai laikote virbalus, — pasakė po valandėlės ligonė. — Taip kur kas ilgiau sugaišite. Reikia kitaip daryti.

Ji paėmė virbalus ir parodė Rūtai. Paskui paėmė iš jos rankų numegztą gabalą ir apžiūrėjo.

— Čia trūksta vienos akies, — paaiškino ji. — Mums reikia pradėti iš naujo. Žiūrėkite kaip.

Rūta pakėlė galvą. Ligonė jai šypsojosi. Jos veidas dabar buvo atidus, susikaupęs ir ji visa pasinėrusi į darbą. Jame nebeliko nė žymės to staigaus protrūkio. Blyškios rankos judėjo lengvai ir vikriai.

— Taip, — pasakė ji po valandėlės, — dabar jūs pabandykite.

Brozė sugrįžo vakare. Kambarys buvo tamsus. Tik lange švietė žalsvas vakaro dangus ir raudonas milžiniškas „Diubonė“ butelis.

— Liusi? — paklausė jis į tamsą.

Moteris lovoje sujudėjo, ir dabar Brozė išvydo jos veidą. Jis buvo švelniai nuraudęs nuo reklamos atspindžio — lyg būtų įvykęs stebuklas ir ji būtų staiga pasveikusi.

— Ar tu miegojai? — paklausė jis.

— Ne. Tik šiaip guliu.

— Ar panelė Holand seniai išėjo?

— Ne. Vos prieš kelias minutes.

— Liusi, — jis atsargiai atsisėdo ant lovos krašto.

— Mano mielasis, — ji paglostė jo ranką. — Ar tu ko nors pasiekei?

— Dar ne, bet viskas bus gerai.

Moteris gulėjo kurį laiką tylėdama.

— Otai, aš tau tokia našta, — pasakė ji po to.

— Kaip tu gali taip kalbėti, Liusi! Ką aš daryčiau, jei neturėčiau tavęs?

— Tu būtumei laisvas. Galėtum daryti, ką norėtum. Galėtum net grįžti į Vokietiją ir dirbti.

— Taip?

— Taip, — pasakė ji, — išsiskirk su manimi! Tave ten net įvertins, jeigu taip padarysi.

— Arijas, kuris prisiminė savo kraują ir išsiskyrė su žyde, ką? — paklausė Brozė.