Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Seselė vertė lapus.

— Pirmos klasės pacientes galima lankyti bet kuriuo metu, — pasakė ji ieškodama.

— Ji nebus pirmos klasės, — atsiliepė Štaineris. — Galbūt trečios.

— Trečios klasės lankymo valandos nuo trijų iki penkių.

Seselė ieškojo ir ieškojo.

— Kokia jos pavardė? — paklausė ji dar kartą.

— Štainer, Mari Štainer, — Štaineriui staiga išdžiūvo gerklė. Jis spoksojo į dailią kaip lėlytė seselę lyg laukdamas mirties nuosprendžio. Jis laukė, kad ji pasakys: mirė.

— Mari Štainer, — tarė seselė, — antra klasė. Penki šimtai penktas kambarys, šeštas aukštas. Lankymo valandos nuo trijų iki šešių.

— Penki šimtai penktas. Labai ačiū, sesele.

— Prašom, mano pone!

Štaineris vis dar stovėjo. Seselė pakėlė birbiančio telefono ragelį.

— Ar norite dar ko nors paklausti, mano pone?

— Ar ji dar gyva? — ištarė Štaineris.

Seselė padėjo telefoną. Ragelyje toliau tyliai kvaksėjo džeržgiantis balsas, lyg telefonas būtų buvęs koks gyvūnas.

— Žinoma, mano pone, — pasakė seselė ir žvilgtelėjo į knygą. — Kitaip prie pavardės būtų įrašas. Apie mirtį visada pranešama punktualiai.

— Ačiū.

Štaineris prisivertė nepaklausti, ar dabar negalėtų užlipti į viršų. Jis bijojo, kad gali žinoti, kodėl, ir norėjo išvengti susidomėjimo. Todėl išėjo.

Be tikslo klaidžiojo gatvėmis, vis didesniais ratais apie ligoninę. „Ji gyva, — galvojo jis. — Dieve mano, ji gyva!“ Paskui staiga jį apėmė baimė, kad gali kas nors jį atpažinti, ir susirado nuošalią smuklę, kad galėtų ten palaukti. Kažką užsisakė valgyti, bet negalėjo nieko praryti.

Kelneris nepatenkintas pažiūrėjo į jį.

— Ar neskanu?

— Ne, labai Skanu. Bet atneškite man pirma vyšninės.

Jis prisivertė suvalgyti. Tada užsisakė laikraštį ir cigarečių. Jis apsimetė, kad skaito, ir norėjo skaityti. Bet niekas neprasiskverbė pro jo kaktos užtvarą. Jis sėdėjo apytamsėje patalpoje, kuri kvepėjo valgiais ir išlietu išsivadėjusiu alum, ir išgyveno baisiausias savo būties valandas. Jis vaizdavosi, kad Mari dabar, šią valandą, mirštanti, ir girdėjo, kaip netekusi vilties jinai šaukia jį, matė mirties prakaito išpiltą jos veidą, o jis sėdėjo prislėgtas ant kėdės, šnarindamas laikraštį prieš akis, ir sukando dantis, kad nesudejuotų, nepašoktų ir neimtų bėgti. Slenkanti jo laikrodžio rodyklė buvo likimo ranka, kuri savo lėtumu užtvenkė jo gyvenimą ir kone dusino jį.

Pagaliau jis nuleido laikraštį ir atsistojo. Kelneris, atsirėmęs į barą, rakinėjosi dantis. Jis priėjo, pamatęs, kad svečias pakilo.

— Sąskaitą? — paklausė jis.

— Ne, — pasakė Štaineris. — Dar vieną vyšninės.

— Gerai, — kelneris įpylė.

— Gal ir jūs išgersite?

— Galima.

Kelneris pripylė dar vieną pilną stikliuką ir pakėlė jį dviem pirštais.

— Į sveikatą!

— Taip, — pasakė Štaineris, — į sveikatą.

Jie išgėrė ir pastatė taureles.

— Ar jūs žaidžiate biliardą? — paklausė Štaineris.

Kelneris pažvelgė į žaliai apmuštą stalą vidury salės.

— Truputį.

— Gal sužaiskime partiją?

— Kodėl ne? Ar jūs gerai žaidžiate?

— Aš ilgai nežaidžiau. Jeigu norite, galime pirmiausia sulošti bandomąją partiją.

— Sutarta.

Jie įtrynė kreida lazdas ir įmušė keletą kamuoliukų. Po to pradėjo partiją. Štaineris laimėjo.

— Jūs žaidžiate geriau už mane, — pasakė kelneris. — Turite man duoti dešimt taškų.

— Gerai.

„Jeigu aš laimėsiu šitą partiją, viskas bus gerai, — galvojo Štaineris. — Ji gyva, aš ją pamatysiu, galbūt ji vėl pasveiks...“

Jis žaidė susitelkęs ir partiją laimėjo.

— Dabar aš jums duosiu dvidešimt taškų, — pasakė jis. Tie dvidešimt taškų buvo gyvenimas, sveikata ir pabėgimas kartu, o balti kamuoliukai ir jų tarškesys — kaip likimo raktų žvangėjimas. Žaidimas buvo sunkus. Kelneriui po geros serijos iki reikiamos sumos trūko tik dviejų taškų; tada jis pramušė paskutinį kamuoliuką vienu centimetru pro šalį. Štaineris paėmė savo lazdą ir pradėjo žaisti. Akyse mirgėjo ir jam teko kelis kartus daryti pertrauką; bet jis nesuklydęs pabaigė partiją.

— Geras žaidimas, — pasakė kelneris pripažindamas.

Štaineris dėkingai jam linktelėjo ir žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo po trijų. Jis skubiai užsimokėjo ir išėjo.

Jis lipo aukštyn linoleumu išklotais laiptais, ir visas buvo virtęs vientisu, be galo aukštu, pašėlusiu virpesiu. Ilgas koridorius sukosi, rangėsi, paskui iššoko baltos durys, žengė į priekį ir sustojo: penki šimtai penki.

Štaineris pasibeldė. Niekas neatsiliepė. Jis pasibeldė dar kartą. Jo skrandis mėšlungiškai susitraukė iš kraupios baimės, kad dabar galėjo dar kažkas atsitikti. Atidarė duris.

Mažas kambarėlis, apšviestas popiečio saulės, buvo lyg taikos salelė iš kito pasaulio. Atrodė, kad triukšmingas besiveržiantis pirmyn laikas nebeturi jokios galios nepaprastai tyliai būtybei, gulinčiai siauroje lovoje ir žiūrinčiai į Štainerį. Jis truputį susverdėjo, ir skrybėlė iškrito jam iš rankų. Norėjo pasilenkti jos paimti, tačiau besilenkiant lyg kas trenkė jam į nugarą, ir nežinodamas, ką daro, atsiklaupė prie lovos. Jį ėmė purtyti tylus drebulys. Sugrįžo.

Žmonos akys ilgą laiką ramiai žiūrėjo į jį. Tik pamažu jose atsirado nerimas. Kakta pradėjo trūkčioti ir lūpos krutėti. Paskui jose sublykčiojo baimė. Ranka, kuri nejudėdama gulėjo ant antklodės, pakilo, lyg norėdama įsitikinti ir paliesti tai, ką matė akys.

— Tai aš, Mari, — pratarė Štaineris.

Moteris pabandė pakelti galvą. Jos akys klaidžiojo po jo veidą, atsidūrusį prie pat jos.

— Gulėk ramiai, Mari, tai aš, — pasakė Štaineris. — Aš atvažiavau.

— Jozefai... — sušnibždėjo moteris.

Štaineris turėjo nuleisti galvą. Ašaros plūstelėjo jam į akis. Jis sukando lūpas ir nurijo.

— Aš čia, Mari. Aš sugrįžau pas tave.

— Jeigu jie tave suras... — šnibždėjo moteris.

— Jie manęs nesuras. Jie negali manęs surasti. Aš galiu likti čia. Aš liksiu prie tavęs.

— Paliesk mane, Jozefai — aš turiu jausti, kad tu čia esi. Regėjau tave dažnai...

Jis suėmė savo rankom jos lengvą ranką, išvagotą mėlynų kraujagyslių, ir pabučiavo. Tada pasilenkė ir prispaudė savo lūpas prie jos pavargusios ir jau nutolusios burnos. Kai atsitiesė, jos akys buvo pilnos ašarų. Ji lengvai pakrutino veidą, ir lašai kaip lietus nukrito žemyn.

— Aš žinojau, kad tu negali atvažiuoti. Bet visą laiką laukiau tavęs...

— Dabar aš liksiu čia.

Ji pabandė jį nustumti.

— Negali čia pasilikti! Turi išeiti. Tu nežinai, kas čia buvo. Tu turi tuoj pat išeiti. Eik, Jozefai...

— Ne, tai nepavojinga.

— Tai pavojinga, aš geriau žinau. Pamačiau tave, o dabar eik! Man nedaug beliko. Aš puikiausiai viena susidorosiu.

— Aš taip susitvarkiau, kad galėčiau čia pasilikti, Mari. Bus amnestija, ir man ji galios.

Ji pažvelgė į jį nepatikliai.

— Tai tiesa, — pasakė jis, — aš prisiekiu tau, Mari. Niekam nereikia žinoti, kad aš čia. Bet jeigu sužinos, nieko bloga.

— Aš nieko nepasakysiu, Jozefai. Aš niekad nieko nesu pasakiusi.

— Žinau, Mari, — šiluma plūstelėjo jam į kaktą. — Tu neišsiskyrei su manim?

— Ne. Kaip aš būčiau galėjusi! Nepyk dėl to.

— Tai tik dėl tavęs, kad tau lengviau būtų.

— Man nebuvo sunku. Man padėjo. Ir kad aš turėčiau šį kambarį. Buvo geriau vienai gulėti, kad tu būtum šalia.