Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Mes visi tuo tikime, Liudvigai. Kas mums lieka?

Kernas linktelėjo.

— Taip, ką mes daugiau galėtume daryti! Jau visa savaitė, kai jis išvažiavo. Galbūt jis prasibrovė.

— Jis turi prasibrauti. Kitaip ir negaliu įsivaizduoti.

— Laikas, — tarė prižiūrėtojas. — Šiandien viskas. Kernas apglėbė Rūtą.

— Sugrįžk! — sušnibždėjo ji. — Sugrįžk kuo greičiau! Ar tu liksi čia, Santė?

— Ne. Jie mus išgabens. Prie sienos.

— Aš pamėginsiu gauti dar vieną leidimą tave aplankyti! Sugrįžk! Aš myliu tave. Grįžk greičiau! Aš bijau! Norėčiau važiuoti kartu!

— Tu negali. Tavo pažymėjimas galioja tik Paryžiuje. Aš sugrįšiu.

— Aš turiu čia pinigų. Jie užkišti už mano perpetės. Išsiimk, kai mane bučiuosi.

— Man nereikia. Turiu gana su savimi. Pasilaikyk juos! Marilas pasirūpins tavimi. Galbūt ir Štaineris greit sugrįš.

— Laikas! — ragino prižiūrėtojas. — Vaikai, jis juk neina į giljotiną!

— Lik sveikas! — Rūta pabučiavo Kerną. — Aš myliu tave. Sugrįžk, Liudvigai!

Ji apsidairė ir paėmė nuo suolo ryšulėlį.

— Čia šis tas pavalgyti. Jie apačioje patikrino. Tvarka, — pasakė ji prižiūrėtojui. — Lik sveikas, Liudvigai!

— Aš laimingas, Rūta! Dievas yra danguje, aš laimingas, kad gavai leidimą. Dabar čia — rojus!

— Taigi, greičiau! — pasakė prižiūrėtojas. — Atgal į rojų.

Kernas paėmė ryšulį po pažastimi. Jis buvo sunkus. Jis grįžo su prižiūrėtoju atgal.

— Žinote, — pasakė tas po valandėlės susimąstęs. — Mano žmonai šešiasdešimt ir ji truputį kuprota. Kartais aš tai pastebiu.

Sargas su dubenėliais kaip tik stovėjo prie kameros, kai Kernas sugrįžo.

— Kernai, — pasakė Leopoldas su nenumaldoma veido išraiška. — Vėl bulvienė be bulvių.

— Tai daržovienė, — paaiškino sargas.

— Tu gali pasakyti ir kava, — atsiliepė Leopoldas. — Aš tavim patikėsiu.

— Ką tu turi ryšulyje? — paklausė Kerno Mionkė iš Vestfaleno.

— Kažką valgomo. Dar nežinau ką.

Leopoldo veidas pavirto spindinčia monstrancija.

— Išvyniok! Greičiau!

Kernas atrišo virveles.

— Sviestas! — pagarbiai sušuko Leopoldas.

— Kaip saulėgrąža! — užbaigė Mionkė.

— Balta duona! Dešros! Šokoladas! — tęsė kupinas susižavėjimo Leopoldas. — O čia — visas sūris!

— Kaip saulėgrąža, — pakartojo Mionkė.

Leopoldas nekreipė dėmesio. Jis įgavo drąsos.

— Prižiūrėtojau! — tarė įsakmiai. — Pasiimkit savo sudvisusį ėdalą ir...

— Palauk! — pertarė Mionkė. — Neskubėk! Tie austrai!

Per juos pralaimėjome 1918 metų karą! Duokit šen tuos dubenėlius, — pasakė jis prižiūrėtojui.

Paėmė juos ir padėjo ant suolo. Paskui išdėliojo kitus daiktus šalia ir ėmė gėrėtis natiurmortu. Virš sūrio ant sienos pieštuku ankstesnio kameros gyventojo buvo užrašyta: „Viskas laikina, net tai, kas trunka visą gyvenimą!“

Mionkė nusišaipė.

— Daržovienę mes laikysime tiesiog arbata, — paaiškino jis, — O dabar nors sykį pavakarieniaukime kaip išsilavinę žmonės! Ką tu apie tai manai, Kernai?

— Amen! — atsiliepė tas.

— Rytoj aš vėl ateisiu, Mari.

Štaineris palinko virš tylaus veido ir atsitiesė.

Seselė stovėjo tarpduryje. Jos neramios akys šmėsčiojo pro jį; ji nežiūrėjo tiesiai jam į akis. Stiklinė jos rankoje drebėjo ir tyliai barškėjo.

Štaineris išėjo į koridorių.

— Stot! — sukomandavo balsas.

Iš dešinės ir kairės prie durų stovėjo du uniformuoti žmonės su revolveriais rankose. Štaineris sustojo. Jis net neišsigando.

— Pavardė?

— Johanas Huberis.

— Ateikit prie lango.

Trečiasis priėjo prie jo ir įsižiūrėjo.

— Tai Štaineris, — pasakė jis. — Jokios abejonės. Aš jį atpažinau. Tu mane juk taip pat gerai pažįsti, Štaineri, ką?

— Aš tavęs nepamiršau, Štainbreneri, — ramiai atsakė Štaineris.

— Būtų sunku, — sukikeno vyras. — Širdingai sveikinu namo parvykusį! Tikrai džiaugsiuosi, vėl tave matydamas. Dabar turbūt kurį laiką pasiliksi pas mus, ką? Mes turime naują puikų lagerį su visu komfortu.

— Tikiu.

— Antrankius! — sukomandavo Štainbreneris. — Atsargos dėlei, mano meiluti. Man širdis plyštų, jei tu dar kartą ištrūktum.

Trinktelėjo durys, Štaineris pasižiūrėjo per petį. Tai buvo tos palatos durys, kur gulėjo jo žmona. Seselė iškišo galvą ir skubiai pasitraukė.

— Aha, — tarė Štaineris, — iš to...

— Taip, meile! — kikeno Štainbreneris. — Palydėkite gudriausią paukštį atgal į lizdą — valstybės gerovei ir jūsų draugų džiaugsmui.

Štaineris žiūrėjo į dėmių išmuštą veidą su nuskeltu smakru ir melsvais šešėliais paakiuose. Ramiai žiūrėjo į jį: žinojo, ką jam atneš šitas veidas, bet tai buvo toli toli, kaip kažkas, kas jo dar nelietė. Štainbreneris sumirksėjo, apsilaižė lūpas ir po to žengė žingsnį atgal.

— Vis dar be sąžinės, Štainbreneri? — paklausė Štaineris.

Vyras išsišiepė.

— Tik gera sąžinė, brangusis. Ir kuo daugiau aš jūsų pasikišu po padu, tuo labiau gerėja. Puikiausiai miegu. Tau padarysiu išimtį. Lankysiu tave naktimis, kad galėčiau su tavim truputį paplepėti. Pirmyn, išvesti! — paliepė staiga šiurkščiai.

Štaineris su savo eskortu nulipo laiptais. Sutikti žmonės sustodavo ir tylomis praleisdavo juos. Ir gatvėje tvyrojo ši tyla, kai jie ėjo.

Štainerį nuvedė apklausai. Klausinėjo pagyvenęs tarnautojas. Jis protokolavo jo duomenis.

— Kodėl sugrįžote į Vokietiją? — paklausė tarnautojas.

— Norėjau pamatyti žmoną prieš mirtį.

— Su kuo iš jūsų politinių draugų buvote čia susitikęs?

— Su niekuo.

— Geriau pasakykite man čia, kol jūsų neperdavė.

— Aš jau sakiau: su niekuo.

— Kieno pavedimu jūs čia?

— Neturiu jokių pavedimų.

— Kokia politinei organizacijai jūs priklausėte užsienyje?

— Jokiai.

— Iš ko gyvenote?

— Iš to, ką užsidirbdavau. Matote, kad aš turiu austrišką pasą.

— Su kokia grupe turėjote čia užmegzti ryšius?

— Jeigu būčiau to norėjęs, būčiau kitaip slapstęsis.

Žinojau, ką darau, eidamas pas žmoną.

Tarnautojas klausinėjo jį dar kurį laiką. Po to apžiūrėjo Štainerio pasą ir jo žmonos laišką, kurį iš jo buvo atėmę. Jis pažvelgė į Štainerį. Paskui dar kartą perskaitė laišką.

— Šiandien po pietų jus perduos, — pagaliau tarė jis, gūžtelėdamas pečiais.

— Aš norėčiau šio to paprašyti, — atsakė Štaineris. — Mažmožio, tačiau man tai viskas. Mano žmona dar gyva. Gydytojas sako, kad ilgiausiai tai gali trukti dieną dvi. Ji žino, kad aš rytoj turiu ateiti. Jeigu neateisiu, ji sužinos, kad aš čia. Nesitikiu sau nei užuojautos, nei kokios nors malonės; bet norėčiau, kad mano žmona ramiai numirtų. Prašau jus palaikyti mane čia vieną arba dvi dienas ir leisti pamatyti žmoną.

— Jokiu būdu. Negaliu jums suteikti progos pabėgti.

— Aš nepabėgsiu. Kambarys šeštame aukšte ir neturi kitų durų. Jeigu mane kas nors ten nuves ir saugos duris, aš nieko nepadarysiu. Prašau jus ne dėl savęs — prašau dėl mirštančios žmonos.

— Neįmanoma, — pasakė tarnautojas. — Aš neturiu tam kompetencijos.

— Jūs turite kompetencijos. Jūs galite mane dar kartą apklausti. Ir galite surengti akistatą. Priežastis galėtų būti, kad aš galbūt su savo žmona kalbėsiuosi apie ką nors svarbaus. Tai būtų priežastis, kodėl mano apsauga liktų už durų. Jūs galite paliepti patikimai seselei likti kambaryje ir klausytis pokalbio.