Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Amnestiją paskelbė. Ir man. Tau nebereikia daugiau bijoti. Aš dabar visada liksiu su tavimi.

Ji žiūrėjo į jį susimąsčiusi.

— Tu man tai sakai, kad mane nuramintum, Jozefai...

— Ne, Mari. Amnestija vakar paskelbta, — jis atsigręžė į seselę, kuri kuitėsi gale kambario. — Tiesa, sesele, nuo vakar man nebegresia pavojus būti sučiuptam?

— Ne, — neaiškiai atsakė seselė.

— Prašau, prieikite arčiau, mano žmona norėtų iš jūsų tai geriau išgirsti.

Seselė tebestovėjo palinkusi.

— Aš jau sakiau.

— Prašau, sesele! — sušnibždėjo Mari.

Ji tylėjo.

— Prašau, sesele, — pakartojo ligonė.

Seselė nenoriai priėjo arčiau. Ligonė įtemptai žiūrėjo į ją.

— Tiesa, kad nuo vakar dienos galiu čia visą laiką būti? — paklausė Štaineris.

— Taip, — išstenėjo seselė.

— Nebėra jokio pavojaus, kad mane gali sučiupti?

— Nebėra.

— Ačiū, sesele.

Štaineris matė, kaip apsiblausė merdinčiosios akys. Ji nebeturėjo daugiau jėgų verkti.

— Dabar viskas gerai, Jozefai, — sušnibždėjo ji. — Ir dabar, būtent dabar, kai tau gali manęs prireikti, aš turiu išeiti...

— Tu neišeisi, Mari...

— Aš norėčiau atsikelti ir eiti su tavimi.

— Mes išeisime kartu.

Ji gulėjo ir kurį laiką žiūrėjo į jį. Jos veidas buvo pilkas, skeletas persišvietė, plaukai per naktį nublyško, neteko blizgesio, lyg būtų praradę spalvą. Štaineris matė visa tai ir nematė; jis matė tik, kad ji dar kvėpuoja; ir kol gyveno, jam ji buvo Mari, jo žmona, apgaubta jaunystės ir artumo šviesos.

Vakaras įšliaužė į kambarį ir ten, už durų, kartkartėm pasigirsdavo provokuojamas Štainbrenerio krenkštimas. Mari kvėpavimas nusilpo, ėmė trūkčioti, stoti. Pagaliau nutilo ir liovėsi, kaip silpnas užmigęs vėjelis. Štaineris laikė jos rankas, kol atšalo. Jis mirė kartu su ja. Kai atsistojo išeiti, buvo jau kitas bejausmis prašalietis, tuščias apvalkalas, judantis kaip žmogus. Nužvelgė seselę abejingu žvilgsniu. Už durų jį pasitiko Štainbreneris ir tas kitas.

— Daugiau kaip tris valandas mes tavęs laukėme, — suurzgė Štainbreneris. — Apie tai mes dar ne syki pasikalbėsime, gali būti tikras.

— Aš esu tikras dėl tokių tavo dalykų, Štainbreneri.

Štainbreneris apsilaižė lūpas.

— Manau, tu turbūt žinai, kad į mane reikia kreiptis „pone vachmistre“, ką? Gali toliau ramiai sakyti man „Štainbreneri“ ir „tu“ — bet už kiekvieną sykį tu savaitę raudosi kraujais, mano mielasis. Aš dabar galiu tau skirti daug laiko.

Jie nuėjo prie plačių laiptų, Štaineris tarp abiejų saugotojų. Buvo nešaltas vakaras, ir ovaliai išlenktos laukujės sienos langai, siekiantys grindis, buvo plačiai atidaryti. Dvelkė benzinu ir pavasario nuojauta.

— Aš turėsiu tau tiek be galo daug laiko, — lėtai patenkintas aiškino Štainbreneris. — Visą tavo gyvenimą, mano meilusis. Ir mūsų pavardės taip gražiai dera — Štaineris ir Štainbreneris. Žiūrėsim, kas iš to išeis.

Štaineris linktelėjo susimąstęs, įžambiai iškirstas atviras langas didėjo, artėjo, atsidūrė visai arti, jis pastūmė Štainbrenerį į langą, šoko ant jo, per jį ir metėsi kartu su juo į tuštumą.

— Jūs ramiai galite pasiimti pinigus, — pasakė Marilas prislėgtas ir liūdnas. — Jis specialiai paliko juos man. Liepė perduoti jums abiems, jeigu nesugrįš.

Kernas papurtė galvą. Jis ką tik parvyko ir sėdėjo apiplyšęs ir purvinas su Marilu „katakomboje“. Nuo Dižono jis važiavo autotraukiniu, kaip pagalbinis vairuotojas ir padėjėjas.

— Jis sugrįš, — pasakė jis. — Štaineris sugrįš.

— Jis nesugrįš, — karštai paprieštaravo Marilas. — Pone Dieve, nesunkinkit kitam širdies su savo amžinu: „Jis sugrįš!“ Jis nesugrįš! Štai, skaitykite!

Jis išsitraukė iš kišenės suglamžytą telegramą ir numetė ant stalo. Kernas paėmė ją ir išlygino. Ji buvo iš Berlyno, „Verdeno“ šeimininkei. „Širdingi sveikinimai gimtadienio proga, Otai“, — perskaitė jis.

Pažvelgė į Marilą.

— Ką tai reiškia? — paklausė jis.

Tai reiškia, kad jį sučiupo. Mes buvome taip susitarę. Vienas jo draugų turėjo atsiųsti telegramą. To ir reikėjo tikėtis. Aš jį iškart įspėjau. O dabar paimkite pagaliau tuos purvinus popierius!

Jis pastūmė Kernui pinigus.

— Tai — du tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt frankų, — paaiškino jis. — O čia dar šis tas! — jis išsitraukė savo piniginę ir išėmė du mažus popierėlius. — Tai bilietai nuo Bordo iki Meksikos. Portugalų krovininiam garlaiviui „Takoma“. Jums ir Rūtai. Išplaukia aštuonioliktą. Mes nupirkome juos už kitus pinigus. Šitie yra tai, kas liko. Vizos jau parūpintos. Guli Pabėgėlių komitete.

Kernas spoksojo į bilietus.

— Bet... — tarė jis, nieko nesuprasdamas.

— Jokių bet! — piktai pertarė jį Marilas. — Nesipriešinkit, Kernai! Užtektinai vargo kainavo visa tai! Velniškas atsitiktinumas! Paaiškėjo prieš tris dienas. Pabėgėlių komitetas iš Meksikos vyriausybės gavo leidimą persiųsti šimtą penkiasdešimt emigrantų. Sąlyga, kad jie įstengtų užsimokėti už kelionę. Vienas stebuklų, kurių kartais atsitinka. Klasmanas atėjo su šia žinia. Mes iškart įrašėm jus abu, kol sąrašas dar nebuvo perpildytas. Pinigai kelionei buvo juk čia, kaip tik dabar. Na, ir...

Jis tylėjo.

— Ivona, atneškite man vyšninės, — pasakė jis tada storajai padavėjai iš Elzaso.

Ivona linktelėjo ir nulingavo siūbuojančiais klubais į virtuvę.

— Atneškite du! — šūktelėjo Marilas pavymui.

Ivona atsigręžė.

— Ir taip būčiau atnešusi, ponas Marilai, — paaiškino ji.

— Puiku. Nors viena supratinga siela.

Marilas vėl atsigręžė į Kerną.

— Ar kol kas viskas aišku? — paklausė jis. — Šiek tiek netikėtai viskas, sutinku. Kai jūs prefektūroje parodysite bilietus ir vizą, gausite leidimą gyventi Prancūzijoje iki tos dienos, kai išplauks laivas. Net jei jūs nelegaliai įvažiavęs. Pabėgėlių komitetas tai pasiekė. Rytoj pat galite ten nueiti. Tai vienintelė galimybė jums išsikapstyti iš šito purvo.

— Taip. Pirmą kartą — mėnuo, antrą kartą — šeši mėnesiai kalėjimo.

— Šeši mėnesiai, taip. Ir kada nors tikrai pagaus antrą kartą! — Marilas pakėlė akis. Ivona stovėjo priešais jį ir dėjo ant stalo padėklą su dviem stiklais. Vienas buvo įprastas stikliukas, kita stiklinė, iki viršaus pripilta vyšninės.

— Tai jums! — išsišiepusi paaiškino Ivona ir parodė nykščiu į stiklinę. — Už tą pačią kainą!

— Ačiū! Jūs — išmintingas vaikas. Labai gaila, kai jos ištekėjusios tampa nepakenčiamomis ksantipėmis. Arba šauniomis kankinėmis. Į sveikatą!

Marilas išgėrė pusę stiklinės vienu gurkšniu.

— Į sveikatą, Kernai! — pasakė jis. — Kodėl negeriate?

Jis pastatė stiklinę ant stalo ir pirmą kartą pažvelgė Kernui tiesiai į akis.

— To dar trūko, — pasakė jis tada, — kad jūs pradėtumėte žliumbti! Vyre, ar jūs visai neturite padorumo?

— Aš nežliumbiu! — atsiliepė Kernas. — Ir net jei žliumbčiau, tai man nusispjaut! Bet prakeikimas, visą tą laiką aš galvojau, kad Štaineris jau bus čia, kai aš sugrįšiu, o dabar jūs man brukate pinigus ir bilietus, ir aš esu išgelbėtas, nes jis pražuvęs — tai juk nežmoniška kiaulystė, ar jūs nesuprantate?

— Ne! Nesuprantu! Jūs tauškiate sentimentalias nesąmones! Nėra čia ko suprasti. Taip visada būna! O dabar išgerkite! Taip, kaip... kaip dabar jis būtų išgėręs. Po velnių, ar manote, kad man nesunku!