Эрих Ремарк: Mylėk savo artimą

— Pavardė?

— Liudvigas Kernas.

— Gimęs?

— Tūkstantis devyni šimtai keturioliktaisiais, lapkričio trisdešimtą, Drezdene.

— Tai vokietis?

— Ne. Be pilietybės. Ekspatrijuotas.

Vyresnysis komisaras pakėlė akis.

— Dvidešimt vienų metų? Ką iškrėtėte?

— Nieko. Mano tėvui atėmė pilietybę. Kadangi aš tada buvau nepilnametis, man taip pat.

— O jūsų tėvui kodėl?

Kernas akimirką patylėjo. Emigracijos metai jį išmokė būti atsargų dėl kiekvieno žodžio įstaigose.

— Jis buvo melagingai įskųstas kaip politiškai nepatikimas, — pagaliau prabilo jis.

— Žydas? — paklausė raštininkas.

— Mano tėvas. Motina ne.

— Aha!

Vyresnysis komisaras spragtelėjo cigaretės pelenus ant grindų.

— Tai kodėl nepasilikote Vokietijoje?

— Iš mūsų atėmė pasus ir liepė išvykti. Būtų įkalinę, jei būtumėm pasilikę. O jeigu jau lemta būti įkalintiems, tai geriau kokioje kitoje šalyje, ne Vokietijoje.

Vyresnysis komisaras šaltai nusijuokė.

— Galiu suprasti. Ir kaip jūs be pasų perėjote sieną?

— Čekijos pasienyje trumpalaikiam perėjimui tada užtekdavo paprasto gyventojų registracijos blanko. Tą mes dar turėjome. Su juo buvo galima tris dienas išbūti Čekoslovakijoje.

— O paskui?

— Trims mėnesiams mes gavome leidimą apsistoti. Paskui turėjome išvykti.

— Kiek jau laiko jūs Austrijoje?

— Trys mėnesiai.

— Kodėl neįsiregistravote policijoje?

— Nes aš išsyk būčiau išvarytas.

— Na, na! — vyresnysis komisaras pliaukštelėjo delnu į krėslo ranktūrį.

— Iš kur jūs taip gerai žinote?

Kernas nutylėjo, kad jis su tėvais, pirmą kartą perėję Austrijos sieną, iškart kreipėsi į policiją. Ir buvo tą pačią dieną išvaryti atgal per sieną. Kai paskui vėl perėjo, daugiau nebesiregistravo.

— Gal tai netiesa? — paklausė jis.

— Jūs čia ne tam, kad klausinėtumėte. Jūs turite tik atsakinėti, — šiurkščiai atkirto raštininkas.

— Kur dabar jūsų tėvai? — paklausė vyresnysis komisaras.

— Mano motina Vengrijoje. Ji gavo leidimą ten gyventi, nes yra vengrų kilmės. Tėvą suėmė ir išvarė, kai manęs nebuvo viešbutyje. Aš nežinau, kur jis yra!

— Kokia jūsų profesija?

— Buvau studentas.

— Iš ko gyvenate?

— Turiu truputį pinigų.

— Kiek?

— Dvylika šilingų čia. Kitus laikau pas pažįstamus.

Iš tiesų Kernas teturėjo tuos dvylika šilingų. Juos užsidirbo, prekiaudamas muilu, kvepalais ir tualetiniu vandeniu. Tačiau, jeigu būtų prisipažinęs, jį būtų nubaudę dėl uždrausto darbo.

Vyresnysis komisaras atsistojo ir nusižiovavo.

— Ar jau viskas?

— Dar vienas apačioje, — tarė raštininkas.

— Bus tas pats. Daug kalbų, maža naudos, — vyresnysis komisaras kreivai pasižiūrėjo į karininką. — Visi žmonės nelegaliai atvykę. Nepanašu į komunistų sąmokslą, ką? Kas įskundė?

— Kažkas, taip pat turintis tokią būdą. Tik su blakėmis, — pasakė raštininkas. — Tikriausiai komercinis pavydas.

Vyresnysis komisaras nusijuokė. Tada apsižiūrėjo, kad Kernas dar tebėra kambaryje.

— Nuveskite jį žemyn. Juk žinote, kas jūsų laukia: keturiolika dienų arešto ir išsiuntimas, — jis dar kartą nusižiovavo. — Na, aš einu guliašo ir alaus.

Kerną nuvedė į mažesnę celę nei pirma. Be jo, ten dar buvo penki suimtieji; tarp jų lenkas, miegojęs su juo viename kambaryje. Po ketvirčio valandos atvedė ir Štainerį. Jis atsisėdo prie Kerno.

— Pirmąsyk dėžėje, mažyli?

Kernas linktelėjo.

— Ir? Jautiesi kaip žmogžudys, ką?

Kernas vyptelėjo.

— Panašiai. Kalėjimas. Apie tai šį bei tą žinau iš anksčiau.

— Čia ne kalėjimas, — pamokė jį Štaineris. — Tai areštas! Kalėjimas bus vėliau.

— Ar tu jau ten buvai?

— Taip. Pirmą sykį imi į širdį. Paskui jau nebe. Ypač žiemą ne. Bent jau turi ramybės tuo laiku. Žmogus be paso — tai atostogaujantis lavonas. Iš tiesų lieka tik nusižudyti, daugiau nieko.

— O su pasu? Su pasu užsienyje juk taip pat niekur negausi leidimo dirbti.

— Aišku, ne. Bet tu turi teisę ramiai numirti badu. Nebėgdamas. Tai jau daug.

Kernas spoksojo priešais save.

Štaineris pliaukštelėjo jam per petį.

— Aukščiau galvą, vaike! Užtat tu turi laimės gyventi dvidešimtame amžiuje — kultūros, pažangos ir žmogiškumo amžiuje.

— Ar čia iš tikrųjų nėra ko valgyti? — paklausė kampe ant gulto sėdintis nedidukas plikagalvis vyras. — Bent jau kavos?

— Jums tereikia paskambinti kelneriui, — atsiliepė Štaineris. — Jis atneš valgiaraštį. Čia yra keturi meniu pasirinkti. Suprantama, tikrai a discretion.

— Valgis liabai blogai čia, — tarė lenkas.

— Ak, čia juk mūsų Jėzus Kristus! — Štaineris susidomėjęs žiūrėjo į jį. — Ar tu čia profesionalas?

— Liabai blogai, — pakartojo lenkas. — Ir tiek mažai...

— O Dieve! — tarė plikis kampe. — Aš lagamine turiu keptą vištą. Kada jie mus iš čia paleis?

— Po keturiolikos dienų, — atsiliepė Štaineris. — Tai įprasta bausmė emigrantams be dokumentų. Tiesa, Jėzau Kristau? Tu juk žinai!

— Keturiolika dienų, — patvirtino lenkas. — Arbia ilgiau. Valgis liabai mažai. Liabai blogas. Skysta sriuba.

— Prakeikimas! Per tą laiką višta supus, — plikis suaimanavo: — Mano pirmasis viščiukas per dvejus metus. Sutaupytas, grašis prie grašio. Šiandien per pietus norėjau jį suvalgyti.

— Palaukite iki šio vakaro su savo skausmu, — pasakė Štaineris. — Tada jūs galėsite galvoti, kad jį jau suvalgėte, ir jums bus lengviau.

— Ką? Kokias nesąmones jūs čia kalbate? — vyras pasižiūrėjo į Štainerį labai susijaudinęs. — Tai bus tas pats, jūs avigalvi!? Jeigu aš jo nevalgiau? O be to, būčiau kulšelę išsaugojęs rytdienos rytui.

— Tada palaukite iki rytojaus pietų.

— Man tai ne blogai, — įsiterpė lenkas. — Nėkada nevalgau viščiukų.

— Tau ir negali būti blogai! Tu neturi keptos vištos lagamine, — širdo vyras kampe.

— Net jeigu turėčiau, ne blogai! Nevalgau nėkada tokių! Nepakenčiu viščiukų. Vemiu po to! — lenkas atrodė labai patenkintas ir glostėsi sau barzdą. — Man visai ne blogai, viščiukas!

— Žmogau Dievo, tai niekam neįdomu, — piktai sušuko plikis.

— Net jei čia viščiukas, aš to nevalgau! — paskelbė lenkas triumfuodamas.

— Pone Dieve! Ar kas girdėjo ką panašaus! — vištos lagamine savininkas, netekęs vilties, užsidengė rankomis akis.

— Dėl keptų viščiukų jam, atrodo, nieko nenutiks, — tarė Štaineris. — Mūsų Jėzus Kristus čia turi imunitetą. Keptų vištų Diogenas. O kaip dėl virtos vištos?

— Taip pat ne, — tvirtai pareiškė lenkas.

— O višta su raudonaisiais pipirais?

— Apskritai jokia višta! — lenkas spindėjo.

— Aš išprotėsiu! — sustaugė iškankintas viščiuko savininkas.

Štaineris atsigręžė.

— Ir kiaušinių ne, Jėzau Kristau? Vištos kiaušinių?

Spindesys pradingo.

— Kiaušinėliai, taip! Kiaušinėliai melai! — ilgesiu nušvito jo sutaršyta barzda. — Liabai melai.

— Ačiū Dievui! Pagaliau skylė tobulybėje!

— Kiaušinėliai liabai melai, — tvirtino lenkas. — Keturi, šeši, dvylika iš karto, šeši virti, kiti kepti. Su keptomis bulvytėmis. Keptos bulvytės su spirgučiais.

— Aš nebegaliu daugiau klausytis! Prikalkit jį prie kryžiaus, šitą rajūną Kristų! — šėlo Viščiukas lagamine.