Эрих Ремарк: Mylėk savo artimą

Moteris neatsakė.

— Aš myliu tave, Mari, — tyliai pro dantis pratarė Štaineris ir jo akys blizgėjo iš jaudulio. — Aš myliu tave ir nenueisiu tolyn, jeigu to neprižadėsi! Supratai mane?

Po amžinybės, kaip jam atrodė, moteris linktelėjo.

— Ar pažadi man?

Moteris vėl lėtai linktelėjo. Jos pečiai susmuko.

— Dabar aš pasuksiu ir eisiu aukštyn dešine gatve. Apeik aplink iš kairės ir eik priešais mane. Nieko nešnekėk, nieko nedaryk! Aš tik noriu dar sykį tave pamatyti — prieš iškeliaudamas. Jei nieko neišgirsi, vadinasi, aš prasibroviau.

Moteris dar sykį linktelėjo ir paspartino žingsnį.

Štaineris pasuko ir nuskubėjo dešine gatve į viršų. Ją supo mėsininkų krautuvėlės. Moterys su krepšiais derėjosi prie prekystalių. Mėsa saulėje blizgėjo kruvinai ir baltai. Kvapas buvo nepakeliamas. Mėsininkai šūkaliojo. Tačiau staiga viskas nugrimzdo, kirvių pokšėjimas ant medinių trinkų pavirto maloniu dalgių plakimu. Čia atsirado pieva, javų laukas, laisvė, beržai, vėjas, mylimi žingsniai ir mylimas veidas. Jos akys Įsikibo ir nebepaleido, ir jose buvo viskas: ir skausmas, ir laimė, ir meilė, ir išsiskyrimas, ir gyvenimas, siūbuojantis aukštai virš jų veidų, pilnas, saldus ir laukinis, ir išsižadėjimas, pašėlęs tūkstančio mirgančių peilių švysčiojimas.

Jie ėjo ir stovėjo vienu metu, jie ėjo ir nežinojo, kad eina. Po to Į Štainerio akis tvilkydama Įsiveržė tuštuma, ir tik po kurio laiko jis vėl ėmė skirti spalvas ir kaleidoskopą, kuris beprasmiškai sukosi prieš jo akių vyzdžius ir nepasiekė jo sąmonės. Jis nukniūbčiojo toliau, vis sparčiau ir sparčiau, taip greitai, kaip tik įstengė nekrisdamas į akis. Jis nustūmė pusę kiaulės skerdienos nuo vaškytine apdengto stalo, girdėjo mėsininko keiksmus kaip būgno dundesį, nubėgo už krautuvėlių gatvės kampe ir sustojo.

Matė ją, išsukančią iš turgaus. Ėjo labai lėtai. Gatvės kampe sustojo ir atsigręžė. Taip stovėjo ilgai, truputį pakėlusi galvą, plačiai išplėtusi akis. Vėjas jos rūbus draikė ir glaudė prie kūno. Štaineris nežinojo, ar jinai mato jį. Nesiryžo pasirodyti jai dar kartą. Nujautė, kad ji tikriausiai būtų atbėgus atgal, pas jį. Po valandėlės moteris pakėlė rankas ir prispaudė prie krūtų. Paskui ištiesė jas. Ji tiesė jam save. Ji tiesė jam save skausmingai tuščiame aklame glėbyje, pražiojusi burną, užmerkusi akis. Paskui lėtai apsisuko, ir gatvės šešėlių tarpeklis prarijo ją.

Po trijų dienų Štaineris kirto sieną. Buvo šviesi ir vėjuota naktis, ir blyškus mėnulis danguje. Nors ir tvirto būdo, tačiau, kai šalto prakaito permerktas perėjo sieną, jis atsisuko ir kaip beprotis į tą pusę, iš kurios atėjo, balsu ištarė savo žmonos vardą.

Štaineris išsitraukė naują cigaretę, Kernas pridegė.

— Kiek tau metų? — paklausė.

— Dvidešimt vieni. Greit dvidešimt dveji.

— Taip, greit dvidešimt dveji. Ne juokai, vaike, ką?

Kernas papurtė galvą, Štaineris patylėjo valandžiukę, paskui tarė:

— Dvidešimt vienų aš buvau kare. Flandrijoje. Taip pat ne juokai buvo. Dabar čia šimtą kartų geriau. Supranti?

— Taip, — Kernas atsisuko. — Ir geriau, negu būti negyvam. Visa tai aš žinau.

— Tai jau daug. Prieš karą tokius dalykus mažai kas žinojo.

— Prieš karą — tai buvo prieš šimtą metų.

— Prieš tūkstantį. Dvidešimt vienų aš gulėjau karo ligoninėj. Ten šio to išmokau. Ar nori žinoti, ko?

— Taip.

— Gerai, — Štaineris užtraukė dūmą. — Nieko tokio man nenutiko. Peršautas raumuo, be didelių skausmų. Bet šalia manęs gulėjo mano draugas. Ne kieno nors draugas, mano draugas. Skeveldra jam buvo perplėšusi pilvą. Jis gulėjo čia ir rėkė. Jokio morfijaus, supranti? Net karininkams trūko. Antrą dieną jis taip užkimo, kad tik vaitojo. Maldavo mane padaryti jam galą. Būčiau padaręs, jei būčiau žinojęs kaip. Trečią dieną per pietus netikėtai atnešė žirnienės. Taikos meto riebios sriubos su lašinukais. Prieš tai gaudavome tik pamazgų. Taigi puolėme valgyti. Buvome smarkiai išalkę. O dabar, kai aš rijau kaip išbadėjęs galvijas, rijau užsimiršęs, su pasimėgavimu, pro lėkštės kraštą mačiau savo draugo veidą, įtrūkusias, suskilusias lūpas, mačiau, kaip jis merdėjo kančiose, po dviejų valandų buvo nebegyvas, o aš rijau, ir man buvo skanu kaip dar niekad gyvenime.

Jis nutilo.

— Jūs tada buvote baisiai išalkęs, — pasakė Kernas.

— Ne, visai ne. Tai buvo kas kita: kad kažkas šalia tavęs gali padvėsti — o tu pats nieko nejauti. Užuojautą — taip, bet skausmų tu vis tiek nejauti! Tavo pilvas sveikas, štai kas. Už pusmetrio greta tavęs kitam pasaulis žlunga su riksmu ir kančiomis — o tu nejauti nieko. Tai yra pasaulio menkystė! Įsidėmėk tai, vaike. Todėl taip lėtai viskas juda į priekį. Ir taip sparčiai atgal. Ar tu tuo tiki?

— Ne, — atsakė Kernas.

Štaineris nusišypsojo.

— Aišku. Bet, progai pasitaikius, pamąstyk. Galbūt tau tai padės.

Jis atsistojo.

— Aš noriu eiti atgal. Muitininkas nesitiki, kad dabar galėčiau sugrįžti. Jis saugojo pirmą pusvalandį. Anksti ryte jis vėl saugos. Kad aš tuo tarpu galėčiau pereiti, jam nešaus į galvą. Muitininkų psichologija. Dėkui Dievui, tas, kurį medžioja, po kurio laiko pasidaro protingesnis už medžiotoją. Žinai kodėl?

— Ne.

— Nes jis labiau rizikuoja, — Štaineris paplekšnojo Kernui per petį. — Todėl žydai pasidarė gudriausia pasaulio tauta. Pirmas gyvenimo įstatymas: pavojus užaštrina protą.

Jis padavė Kernui ranką. Ji buvo didelė, sausa ir šilta.

— Sėkmės. Tikriausiai mes dar pasimatysime. Aš vakarais dažnai lankysiuos „Šperler“ kavinėje. Ten galėsi pasiteirauti apie mane.

Kernas linktelėjo.

— Tad sėkmės. Nepamiršk lošimo. Tai atitraukia nuo minčių. Kilnus tikslas žmonėms, neturintiems prieglobsčio. Tu neblogai loši jasą ir taroką. O pokerį — turi dar daugiau rizikuoti. Daugiau blefuoti.

— Gerai, — tarė Kernas. — Aš daugiau blefuosiu. Ir ačiū tau. Už viską.

— Turi atprasti dėkoti. Ne, neatprask. Bus lengviau.

Aš turiu galvoje ne žmones, jiems vis vien. O tave. Tau sušildys širdį, kai galėsi dėkoti. Ir galvok, kad viskas geriau už karą!

— Ir geriau už mirtį.

— Dėl mirties aš nežinau. Tačiau kiekvienu atveju geriau nei merdėti. Servus, vaike!

— Servus, Štaineri!

Kernas dar kurį laiką pasėdėjo. Dangus išgiedrėjo, ir aplinkui, atrodė, viešpatavo taika. Žmonių nebuvo.

Kernas tylomis sėdėjo buksmedžio šešėlyje. Šviesi perregima lapų žaluma buvo išsipūtusi kaip didelė burė — lyg vėjas būtų švelniai varęs žemę per begalinę žydrą erdvę — pro signalines žvaigždžių šviesas ir švytintį Mėnulio plūdurą.

Kernas nusprendė pamėginti dar naktį nusigauti iki Presburgo, o paskui iš ten — iki Prahos. Mieste visada saugiau. Jis atsidarė savo lagaminą ir išsiėmė švarius marškinius bei porą kojinių, kad galėtų persirengti. Žinojo, kaip tai svarbu, jei ką nors susitiks. Be to, jis norėjo nusikratyti kalėjimo prisiminimo.

Pasijuto keistai, stovėdamas nuogas šviečiant mėnuliui. Atrodė sau kaip pasimetęs vaikas. Skubiai paėmė švarius marškinius, gulinčius prieš jį žolėje, ir apsivilko. Marškiniai buvo žydri, praktiškos spalvos, nes ne taip greit tepėsi. Mėnulio šviesoje jie atrodė pilkšvai violetiniai. Kernas pasiryžo būti drąsus.

III

Kernas atvyko į Prahą po pietų. Paliko lagaminą stotyje ir iškart nuėjo į policiją. Nesiruošė registruotis, tik norėjo ramiai nuspręsti, ką jam toliau daryti. Policijos pastatas tam buvo tinkamiausia vieta, nes ten neslankioja policininkai ir neprašo dokumentų.