Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Mirjam! — sušuko motina.

— Vaikas teisus, — prabilo senis su randu ant kaktos, sėdintis šalia smuikininko. — Pagriežkite. Galbūt mus šiek tiek prablaškys. Ir tai juk tikriausiai nedraudžiama.

Smuikininkas dar akimirką padvejojo, paskui išsitraukė iš dėžės stryką, įtempė jį ir užsidėjo smuiką ant peties. Aidus pirmasis tonas nusiliejo per kambarį.

Kernui pasirodė, lyg jį kažkas būtų palietęs. Tarsi su ranka jame kažką būtų nustūmęs į šalį. Jis norėjo gintis, bet negalėjo. Jo oda priešinosi. Staiga pašiurpo ir susitraukė. Paskui išsiplėtė, ir nebeliko nieko daugiau, tik šiluma.

Raštinės durys atsivėrė. Išlindo sekretoriaus galva.

Jis išėjo ir paliko už savęs duris atviras. Jos buvo ryškiai apšviestos. Raštinėje jau degė šviesa. Iš jos tamsiai išsiskyrė maža sukrypusi sekretoriaus figūra. Atrodė, lyg jis būtų norėjęs kažką pasakyti, bet paskui pakreipė galvą ir klausėsi. Lėtai ir be garso, lyg jas būtų stūmusi nematoma ranka, durys vėl užsidarė.

Dabar čia buvo tik smuikas. Jis užpildė sunkią, negyvą patalpos erdvę, ir rodės, kad pakeitė viską — lyg sutirpdė daugybės mažų žmogystų, tupinčių sienų šešėlyje, vienatvę ir subūrė jas į vieną bendrą — ilgesį ir skundą.

Kernas pasidėjo rankas ant kelių. Nulenkė galvą ir leido srovei tekėti per jį. Rodės, lyg jį plukdė tolyn, kažkur jo paties ir kažko nepažįstamo link. Maža juodaplaukė mergaitė tupėjo ant grindų prie smuikininko. Tupėjo tyliai ir nejudėdama žiūrėjo į jį.

Smuikas nutilo. Kernas truputį mokėjo skambinti pianinu ir nusimanė apie muziką tiek, kad suprato, jog vyras griežė nuostabiai.

— Šumanas? — paklausė senis šalia smuikininko.

Tas linktelėjo.

— Grok toliau, — pasakė mergaitė. — Ką nors, kad būtų galima juoktis. Čia buvo liūdna.

— Mirjam! — tyliai pašaukė motina.

— Gerai, — tarė smuikininkas.

Jis vėl uždėjo stryką.

Kernas apsidairė. Jis matė palūžusius žmones, jų atloštus boluojančius veidus, matė sielvartą, neviltį ir švelnų pragiedrulį, kurį kelioms akimirkoms virš jų paskleidė smuiko melodija — jis žiūrėjo ir galvojo apie visa tai, ką jau buvo matęs — apie daugybę panašių patalpų, pilnų atstumtųjų, kurių vienintelė kaltė ta, kad jie gimė ir gyvena. Visa tai buvo, ir šita muzika buvo tuo pat metu. Atrodė nesuvokiama. Tai buvo begalinė paguoda ir baisi patyčia kartu. Kernas matė smuikininko galvą, gulinčią ant smuiko kaip ant mylimosios peties. „Aš nenoriu žūti, — galvojo jis, tuo tarpu sutemos didelėje patalpoje vis gilėjo, — aš nenoriu žlugti, gyvenimas yra pašėlęs ir saldus, aš dar jo nepažįstu, tai melodija, kvietimas, šauksmas virš tolimų miškų, virš nežinomų horizontų, į nežinomas naktis, aš nenoriu žūti!“

Tik po kurio laiko jis pastebėjo, kad pasidarė tylu.

— Kas tai buvo? — paklausė mergaitė.

— Tai buvo Franco Šuberto „Vokiečių šokiai“, — kimiai atsakė smuikininkas.

Senas vyras šalia jo nusikvatojo:

— „Vokiečių šokiai“! — jis persibraukė per randą kaktoje: — „Vokiečių šokiai“, — pakartojo jis.

Sekretorius įjungė šviesą prie durų.

— Užeikit, — tarė jis.

Kernas gavo paskyrą lovai „Bristolio“ viešbutyje ir dešimt maisto kortelių studentų valgyklai Vencelio aikštėje. Gavęs korteles, pajuto, kad labai išalkęs. Kone bėgo gatvėmis iš baimės, kad gali pavėluoti.

Nepasiklydo. Visos vietos valgykloje buvo užimtos ir jam dar teko palaukti. Tarp valgančiųjų jis pastebėjo vieną savo buvusį universiteto profesorių. Jau norėjo prieiti prie jo ir pasisveikinti; bet paskui apsigalvojo ir atsisakė ketinimo. Žinojo, jog dauguma emigrantų nenori, kad jiems kas primintų jų ankstesni gyvenimą.

Po valandėlės pamatė ateinant ir neryžtingai sustojant smuikininką. Kernas pamojo jam. Smuikininkas nustebęs pažvelgė į jį ir lėtai priėjo. Kernas sutriko. Vėl išvydęs muzikantą jis manė, kad jau seniai jį pažįsta, dabar jam toptelėjo, kad jie nė sykio nebuvo kalbėjęsi.

— Atleiskite, — tarė jis. — Aš pirma girdėjau jus griežiant ir pamaniau, kad tikriausiai čia nelabai orientuojatės.

— Nelabai. O jūs?

— Neblogai. Jau du sykius čia buvau. Jūs dar neseniai užsienyje?

— Keturiolika dienų. Čia atvykau šiandien.

Kernas pamatė, kad profesorius ir dar vienas vyriškis prie jo pasikėlė.

— Ten dvi vietos bus laisvos, — skubiai tarė Kernas.

— Eikite!

Jie brovėsi tarp stalų. Profesorius ėjo jiems priešpriešiais siauru tarpu. Dvejodamas pažvelgė į Kerną ir sustojo.

— Ar aš jūsų nepažįstu?

— Aš buvau vienas jūsų studentų, — pasakė Kernas.

— Ak taip... — profesorius linktelėjo. — Sakykite, gal žinote žmonių, kuriems reikėtų dulkių siurblio? Dešimt procentų nuolaida ir mokėjimas dalimis. Arba gramofono su įtaisytu radiju?

Kernas tik akimirksnį nusistebėjo. Profesorius buvo vėžio tyrimų srities autoritetas.

— Ne, deja, ne, — atsakė jis užjausdamas.

Žinojo, ką reiškia, kai nori parduoti dulkių siurblius ir gramofonus.

— To ir reikėjo tikėtis, — profesorius išsiblaškiusiai pažvelgė į jį. — Dovanokit, — pasakė tada, lyg būtų šnekėjęs su kažkuo kitu, ir nutolo.

Davė sriubos su jautiena ir miežių kruopom. Kernas spėriai išvalgė savo lėkštę. Kai pakėlė akis, smuikininkas sėdėjo, pasidėjęs rankas ant stalo, nė nepalietęs lėkštės priešais save.

— Jūs nevalgote? — nustebęs paklausė Kernas.

— Negaliu.

— Gal nesveikuojate?

Smuikininko kriaušės galva blankioje lempų šviesoje atrodė labai išgeltusi ir bespalvė.

— Ne.

— Jums reikėtų užvalgyti, — tarė Kernas. Smuikininkas neatsakė. Jis užsidegė cigaretę ir ėmė paskubom rūkyti. Paskui nustūmė savo lėkštę į šalį.

— Taip gyventi neįmanoma! — pagaliau iškošė pro dantis.

Kernas pasižiūrėjo į jį.

— Jūs neturite paso? — paklausė.

— Turiu. Bet... — smuikininkas nervingai sumaigė savo cigaretę. — Taip juk gyventi neįmanoma! Šitaip, be visko! Be žemės po kojomis!

— Dieve mano! — atsiliepė Kernas. — Jūs turite pasą ir turite savo smuiką...

Smuikininkas pakėlė akis.

— Tačiau nieko su tuo negalima padaryti, — atsakė jis susierzinęs. — Nejaugi nesuprantate?

— Taip.

Kernas nepaprastai nusivylė. Jis manė, kad tas, kuris gali šitaip griežti, turėtų būti kažkas ypatinga. Kažkas, iš ko galima šio to pasimokyti. Ir štai jis matė čia sėdint įpykintą žmogų, kuris Kernui, nors tikrai buvo už jį penkiolika metų vyresnis, atrodė kaip aikštingas vaikas. „Pirmosios emigracijos studijos, — pagalvojo jis. — Greit aprims“.

— Ar jūs tikrai nevalgysite savo sriubos? — paklausė jis.

— Ne.

— Tuomet atiduokite ją man. Aš dar jaučiuosi alkanas.

Smuikininkas pastūmėjo lėkštę. Kernas lėtai ją išvalgė. Kiekvienas pilnas šaukštas davė jėgų atsispirti vargui, ir jis nenorėjo jų prarasti. Paskui atsistojo.

— Dėkoju už sriubą. Man būtų buvę maloniau, jeigu jūs pats būtumėte suvalgęs.

Smuikininkas pažvelgė į jį. Jo veidą išvagojo raukšlės.

— Jūs tikriausiai dar to nesuprantate, — pasakė jis nepritardamas.

— Lengviau suprasti, nei jūs manote, — atsiliepė Kernas. — Jūs nelaimingas, ir tiek.

— Ir tiek?

— Taip. Iš pradžių atrodo, kad tai kažkas ypatinga. Tačiau netrukus pastebėsite, kai ilgiau pabūsite svetur: nelaimė yra kasdieniškiausias dalykas, koks tik gali būti.