Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Kernas išėjo. Didžiai nustebo lauke, kitoje gatvės pusėje, išvydęs pirmyn atgal vaikštinėjantį profesorių. Rankos už nugaros, kūnas šiek tiek palinkęs į priekį — tai buvo įprasta jo laikysena, kai žingsniuodavo pirmyn atgal prie katedros, ketindamas paskelbti kokį naują painų vėžio tyrimų srities atradimą. Tik dabar jis turbūt galvojo apie gramofonus ir siurblius.

Kernas sekundę padvejojo. Jis dar niekad nebuvo užkalbinęs profesoriaus. Tačiau dabar, po pažinties su smuikininku, priėjo artyn.

— Pone profesoriau, — tarė jis, — atleiskite, kad į jus kreipiuosi. Nemaniau, kad kada nors galėsiu jums duoti patarimą. Vis dėlto dabar norėčiau tai padaryti.

Profesorius sustojo.

— Mielai, — atsiliepė jis išsiblaškęs. — Labai mielai. Aš dėkingas už kiekvieną patarimą. Kokia jūsų pavardė?

— Kernas. Liudvigas Kernas.

— Aš dėkingas už kiekvieną patarimą, pone Kernai. Iš tiesų, labai, nepaprastai dėkingas!

— Tai beveik ir ne patarimas. Tik truputis patirties. Jūs mėginate parduoti siurblius ir gramofonus. Atsisakykite to. Tai tuščias laiko gaišimas. Šimtai emigrantų čia bando. Tai lygiai taip beprasmiška, kaip sudarinėti gyvybės draudimo sutartis.

— O aš kaip tik ruošiausi artimiausiu metu pamėginti, — gyvai nutraukė jį profesorius. — Kai kas man sakė, kad tai nesunku ir galima šį tą užsidirbti.

— Jis pasiūlė jums komispinigių už kiekvieną sutartį, tiesa?

— Taip, žinoma, ir gerų.

— Bet daugiau nieko? Jokio išlaidų padengimo ir jokio pastovaus atlyginimo?

— Ne, to tai ne.

— Ir aš jums tą patį galiu pasiūlyti. Visa tai nieko nereiškia. Pone profesoriau, ar jūs jau pardavėte nors vieną siurblį? Ar gramofoną?

Profesorius bejėgiškai pažiūrėjo į jį.

— Ne, — atsakė jis, keistai susigėdęs, — bet aš tikiuosi artimiausiu metu...

— Meskit tai, — pertarė Kernas. — Toks mano patarimas. Nusipirkite saują batų raištelių. Arba porą dėžučių batų tepalo. Arba kelis pakelius žiogelių. Smulkių daiktų, kurių kiekvienam gali prireikti. Prekiaukite jais. Jūs nedaug užsidirbsite. Bet kartkartėm ką nors parduosite. Tuo prekiauja šimtai emigrantų. O žiogelius parduoti lengviau nei dulkių siurblį.

Profesorius žvelgė į jį susimąstęs.

— Apie tai aš dar nepagalvojau.

Kernas sumišęs nusišypsojo.

— Tikiu. Tačiau pagalvokite kada nors. Verta. Aš žinau. Ir aš anksčiau bandžiau pardavinėti siurblius.

— Turbūt jūs teisus, — profesorius ištiesė jam ranką. — Dėkoju. Jūs esate labai draugiškas... — jo balsas staiga suskambo keistai tyliai ir beveik nužemintai, lyg prastai besimokančio mokinio.

Kernas sukando lūpą.

— Aš buvau visose jūsų paskaitose... — tarė jis.

— Taip, taip, — profesorius mostelėjo ranka. — Dėkoju jums, pone... pone...

— Kernas. Bet tai nesvarbu.

— Vis dėlto tai svarbu, pone Kernai. Dovanokit. Pastaruoju metu pasidariau užmaršus. Ir labai jums dėkoju. Aš manau, pamėginsiu, pone Kernai.

„Bristolio“ viešbutis buvo maža, begriūvanti dėžė, išsinuomota Pabėgėlių šalpos komiteto. Kernui nurodė lovą kambaryje, kuriame gyveno dar du kiti pabėgėliai. Po pietų jis pasijuto labai išvargęs ir iškart atsigulė miegoti. Kitų dviejų dar nebuvo, ir jis net negirdėjo, kada jie parėjo.

Vidury nakties Kernas atsibudo. Išgirdo riksmą ir tuoj pat pašoko. Nieko negalvodamas, čiupo savo lagaminą su drabužiais ir išbėgo pro duris į koridorių.

Ten buvo tylu. Ant laiptų sustojęs, pastatė lagaminą ir įsiklausė, — paskui persibraukė sugniaužta ranką sau per veidą. Kur jis? Kas atsitiko? Kur policija?

Pamažu prisiminė. Nužvelgė save ir su palengvėjimu nusišypsojo, atsipalaidavo. Jis buvo Prahoje, „Bristolio“ viešbutyje, ir turėjo leidimą gyventi keturiolikai dienų. Nebuvo priežasties taip išsigąsti. Matyt, jis ką nors susapnavo. Kernas apsigręžė. „Tai neturi pasikartoti, — galvojo jis. — Betrūksta, kad pasidaryčiau nervingas. Tada viskas bus prarasta“.

Kernas atidarė duris ir, grabinėdamasis tamsoje, pasiieškojo savo lovos. Ji buvo dešinėje, prie sienos. Tyliai padėjo savo lagaminą ir pasikabino drabužius ant lovos krašto. Tada apgraibomis surado antklodę. Staiga, kaip tik tą akimirką, kai ruošėsi gultis, po savo ranka pajuto kažką minkštą, šiltai kvėpuojantį ir atšoko kaip įgeltas.

— Kas čia? — paklausė per miegus merginos balsas.

Kernas sulaikė kvapą. Jis buvo supainiojęs kambarius.

— Ar čia yra kas? — paklausė balsas dar kartą.

Kernas stovėjo lyg mietą prarijęs. Pajuto, kaip išpylė prakaitas.

Po kurio laiko jis išgirdo kažką tarsi atsisukant ir nusisukant. Palaukė dar porą minučių. Kai visur jau buvo tylu ir tamsoje girdėjosi tik gilus alsavimas, jis be garso sugriebė savo daiktus ir atsargiai išslinko iš kambario.

Koridoriuje dabar rado vyrą su marškiniais. Jis stovėjo prie kambario, kuriame gyveno Kernas, ir žiūrėjo pro akinius į jį. Matė, kaip tas su savo daiktais išėjo iš gretimo kambario. Kernas buvo per daug sutrikęs, kad būtų galėjęs dar ką nors aiškinti. Be žodžių įėjo pro atviras duris, pro vyrą, nepasitraukiantį į šalį, susidėjo savo daiktus ir atsigulė į lovą, prieš tai atsargos dėlei perbraukęs ranka po antklode. Ten niekas negulėjo.

Vyriškis valandėlę dar pastovėjo tarpduryje. Jo akiniai žybčiojo silpnoje koridoriaus šviesoje. Paskui ir jis įėjo, sausai trakštelėjo uždaromos durys.

Tą pačią akimirką vėl pasigirdo riksmas. Dabar Kernas suprato.

— Nemuškit! Nemuškit! Dėl Dievo meilės, nemuškit! Prašau, prašau! O...

Riksmas perėjo į siaubingą gargimą ir nutilo. Kernas pasikėlė.

— Kas čia yra? — paklausė jis į tamsą.

Spragtelėjo jungiklis, ir nušvito šviesa. Akiniuočius atsistojo, priėjo prie trečiosios lovos. Joje gulėjo šnopuojantis, prakaito išpiltas žmogus paklaikusiomis akimis. Vyriškis paėmė stiklinę, pripylė vandens ir pridėjo gulinčiajam lovoje prie lūpų.

— Išgerkite. Jūs tik sapnavote. Esate saugioje vietoje.

Vyras godžiai gėrė. Adomo obuolys jo siaurame kakle kilnojosi aukštyn žemyn. Po to jis nusiplūkęs krito atgal ir giliai kvėpuodamas užsimerkė.

— Kas tai? — dar kartą paklausė Kernas.

Akiniuočius priėjo prie jo lovos.

— Kas tai? Vienas toks, kuris sapnuoja. Garsiai sapnuoja. Prieš porą savaičių paleistas iš koncentracijos stovyklos. Nervai, suprantate?

— Taip, — tarė Kernas.

— Jūs čia gyvenate? — paklausė akiniuočius.

Kernas linktelėjo.

— Ir aš, regis, pasidariau nervingas. Ėmė rėkti — ir išbėgau. Pamaniau, kad name policija. Paskui supainiojau kambarius.

— Ak, šitaip...

— Prašom atleisti, — prabilo trečiasis vyras. — Aš daugiau nemiegosiu. Atleiskite.

— Ak, nesąmonė! — anas su akiniais vėl priėjo prie jo lovos. — Truputis sapnų mums netrukdo. Tiesa, jaunuoli?

— Netrukdo, — pakartojo Kernas.

Jungiklis spragtelėjo, ir vėl pasidarė tamsu. Kernas išsitiesė. Jis ilgai negalėjo užmigti. Keistai nutiko prieš tai, gretimame kambaryje. Minkšta krūtis po plonu linu. Jis vis dar tebejautė ją — lyg nuo to jo ranka būtų pasikeitusi.

Vėliau dar girdėjo, kaip vyras, kuris rėkė, atsikėlė ir atsisėdo prie lango, švintančio ryto pilkumoje juodai ryškėjo jo nulinkusi galva — kaip tamsus vergo monumentas. Kernas stebėjo jį kurį laiką. Paskui jį apėmė miegas.

Jozefas Štaineris grįžo per sieną atgal. Jis gerai ją pažinojo ir kaip senas kareivis mokėjo praeiti pro patrulį. Kadaise jis buvo kuopos vadas ir jau 1915 metais gavo Geležinį Kryžių už sunkią sargybą, iš kurios parsivedė belaisvį.