Эрих Ремарк: Mylėk savo artimą

Jis atsisėdo ant suolo koridoriuje. Priešais buvo raštinė, kurioje atsikratoma svetimšalių.

— Ar tarnautojas su smaila barzdike dar ten? — paklausė jis šalia laukiančio vyriškio.

— Nežinau. Tas, kurį aš pažįstu, be barzdos.

— Aha! Gali būti, kad jis perkeltas. Kokie jie dabar čia?

— Nieko sau, — atsakė vyras. — Leidimą porai dienų gauti galima. Bet paskui būna sunku. Tokių čia per daug.

Kernas svarstė. Jeigu jam išduotų leidimą porai dienų, jis galėtų Pabėgėlių šalpos komitete maždaug savaitei gauti maisto ir nakvynės kortelių, tai jis žinojo iš patirties. Jeigu jo negaus, rizikuos būti išsiųstas atgal per sieną.

— Jūsų eilė, — tarė vyras šalimais.

Kernas pažvelgė į jį.

— Gal jūs norite eiti pirmas? Aš turiu laiko.

— Gerai.

Vyras pakilo ir įėjo. Kernas ryžosi pažiūrėti, kas jam atsitiks, kad paskui galėtų nuspręsti, ar jam pačiam eiti, ar ne. Ėmė neramiai žingsniuoti koridoriumi pirmyn atgal. Pagaliau vyras pravėrė duris. Kernas skubiai priėjo prie jo.

— Kaip? — paklausė jis.

— Dešimt dienų! — vyras spindėte spindėjo. — Kokia laimė! Ir be kamantinėjimų. Turbūt gerai nusiteikęs. O gal kad šiandien čia mažai žmonių. Paskutinį sykį aš gavau tik penkias dienas.

Kernas susitvardė.

— Tada ir aš pabandysiu.

Tarnautojas smailos barzdikės neturėjo. Vis dėlto jis Kernui pasirodė matytas. Galbūt per tą laiką nusiskuto barzdą. Žaidė sau su dailiu lenktiniu perlamutro peiliuku ir žvelgė į Kerną žuvies žvilgsniu.

— Emigrantas?

— Taip.

— Iš Vokietijos atvykęs?

— Taip. Šiandien.

— Turite kokių nors dokumentų?

— Ne.

Tarnautojas linktelėjo. Paskui užlenkė savo peiliuko geležtę ir ištraukė kamščiatraukį. Kernas pastebėjo, kad perlamutrinėje rankenėlėje dar įtaisyta nagų dildelė. Tarnautojas ėmė atsargiai ja dailinti nykščio nagą.

Kernas laukė. Atrodė, kad pavargusio vyriškio nagas priešais jį yra svarbiausias dalykas pasaulyje. Jis vos drįso kvėpuoti, kad nesutrukdytų ir nesuerzintų. Tik vogčiomis už nugaros stipriai suspaudė rankas.

Pagaliau nagas buvo baigtas. Tarnautojas patenkintas jį apžiūrėjo ir pakėlė akis.

— Dešimt dienų, — pasakė jis. — Jūs galite dešimt dienų čia pasilikti. Paskui turite išsinešdinti.

Įtampa Kerno viduje staiga atslūgo. Jau manė, kad pargrius, tačiau tik giliau atsikvėpė. Tada skubiai susigriebė. Buvo išmokęs pasinaudoti proga.

— Aš būčiau jums labai dėkingas, jei galėčiau gauti keturiolika dienų, — tarė jis.

— Nieko nebus. Kodėl?

— Aš laukiu, kad man atsiųstų dokumentus. Man reikia turėti pastovų adresą. Po to aš norėčiau į Austriją.

Kernas bijojo, kad paskutinę akimirką visko nesugadintų, bet trauktis jau nebegalėjo. Melavo sklandžiai ir vikriai. Būtų taip pat mielai pasakęs tiesą, bet žinojo, kad turi meluoti. O tarnautojas žinojo, kad neturi patikėti šiuo melu, nes nebuvo įmanoma jo patikrinti. Taip išėjo, kad abu beveik patikėjo, kad tai tiesa.

Tarnautojas grąžino peiliuko kamščiatraukį į vietą.

— Gerai, — tarė jis. — Išimties tvarka keturiolika dienų. Bet po to pratęsimo nebus.

Jis paėmė lapelį ir ėmė rašyti. Kernas žiūrėjo į jį, tarsi būtų rašęs pats arkangelas, ir vos įstengė suvokti, kad viskas taip pasisekė. Iki paskutinės akimirkos Kernas laukė, jog tarnautojas gali patikrinti kartotekoje ir surasti, kad jis jau dukart buvo Prahoje. Todėl atsargumo dėlei pasakė kitą vardą ir netikrą gimimo datą. Tada jis dar galės tvirtinti, kad ten buvęs jo brolis.

Bet tarnautojas buvo per daug išvargęs ką nors tikrinti. Jis pastūmė Kernui lapelį.

— Štai! Ar ten dar kas nors yra?

— Ne, manau, kad ne. Bent jau pirma daugiau nieko nebuvo.

— Gerai.

Vyriškis išsitraukė nosinę ir pradėjo su meile blizginti savo peiliuko perlamutrinę rankenėlę. Jis vos bepastebėjo, kaip Kernas padėkojo ir skubiai pasišalino, lyg dar kas būtų galėjęs iš jo atimti popierių.

Tik lauke, prie pastato vartų, jis sustojo ir atsigręžė. „Dieve brangus, — galvojo jis sukrėstas, — Dieve brangus, maloningas! Aš sugrįžau ir manęs neuždarė! Keturiolika dienų man nereiks bijoti, ištisas keturiolika dienų ir keturiolika naktų, visą amžinybę! Dieve, laimink vyrą su perlamutriniu peiliuku! Tegu jis artimiausiu metu randa tokį, kuris dar turėtų įkišamą laikrodėlį ir auksines žirklutes!“

Netoli jo prie vartų stovėjo policininkas. Kernas pačiupinėjo kišenėje pažymėjimą. Tada ryžtingai priėjo prie policininko.

— Kiek dabar valandų, vachmistre? — paklausė jį.

Kernas pats turėjo laikrodį. Bet tai buvo pernelyg keistas jausmas, kad nors sykį nereikia bijoti policininko.

— Penkios, — burbtelėjo policininkas.

— Dėkui, — Kernas lėtai nulipo laiptais. Jis mieliau būtų nubėgęs. Tik dabar patikėjo, kad visa tai tikra tiesa.

Didelis Pabėgėlių šalpos komiteto laukiamasis buvo perpildytas žmonių. Nepaisant to, jis atrodė keistai plynas. Žmonės stovėjo ir sėdėjo aplinkui kaip šešėliai prietemoje. Beveik niekas nesikalbėjo. Kiekvienas buvo viską, kas jam rūpėjo, jau šimtus kartų ištaręs ir aptaręs! Dabar liko tik viena — laukti. Tai buvo paskutinis barjeras prieš neviltį.

Daugiau kaip pusė čia esančių buvo žydai. Greta Kerno sėdėjo išbalęs žmogus kriaušės pavidalo galva, ant kelių laikantis smuiko dėklą. Priešais kiūtojo vyras su randu ant išgaubtos kaktos. Jis neramiai gniaužė rankas. Šalia jo susiglaudę sėdėjo jaunas blondinas ir tamsiaplaukė mergina. Jie laikė rankas tvirtai susikabinę; lyg būtų bijoję, kad, dėmesiui nusilpus nors vienai akimirkai, juos ir čia gali atplėšti vieną nuo kito; jie nežiūrėjo vienas į kitą; žiūrėjo į tolį, į praeitį, ir jų akys buvo tuščios, bejausmės. Už jų sėdėjo apkūni moteris ir be garso verkė. Ašaros riedėjo jai iš akių, per skruostus ir smakrą ant suknelės; ji nekreipė į tai dėmesio ir net nemėgino jų sulaikyti. Jos rankos glebiai gulėjo ant kelių.

Tarp šio tylaus atsidavimo ir liūdės to nerūpestingai žaidė vaikas. Maždaug šešerių metų mergaitė, gyva ir nerami, su blizgančiomis akimis ir juodomis garbanomis. Ji šmirinėjo po laukiamąjį.

Sustojo priešais vyrą kriaušės galva. Ilgai žiūrėjo į jį, paskui parodė į dėklą, kurį vyriškis laikė ant kelių.

— Ar ten yra smuikas? — paklausė ji skambiu, reikliu balsu.

Vyras, lyg nesupratęs, akimirką žvelgė į vaiką. Paskui linktelėjo.

— Parodyk man, — paprašė mergaitė.

— Kam?

— Aš noriu jį pamatyti.

Smuikininkas sekundę dvejojo; po to atidarė dėklą ir išsitraukė instrumentą. Jis buvo įvyniotas į violetinio šilko skepetą. Rūpestingai išvyniojo.

Mergaitė ilgai žiūrėjo į smuiką. Paskui atsargiai pakėlė ranką ir palietė stygas.

— Kodėl tu negroji? — paklausė ji.

Smuikininkas neatsakė.

— Sugrok ką nors, — pakartojo mergaitė.

— Mirjam! — iš kito kambario galo tyliai ir prislopintai šūktelėjo moteris, laikanti ant kelių kūdikį. — Ateik čia pas mane, Mirjam!

Mergaitė nepakluso. Ji žiūrėjo į smuikininką.

— Ar tu moki groti?

— Moku...

— Kodėl tada negroji?

Smuikininkas sutrikęs apsidairė. Didelė, išpuoselėta jo ranka apglėbė smuiko kaklelį. Keli žmonės netoliese susidomėję sužiuro. Jis nežinojo, kur dėti akis.

— Bet aš negaliu čia groti, — pagaliau pratarė.

— Kodėl ne? — paklausė mergaitė. — Kaip tik grok! Čia nuobodu.