Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Po valandos jam nebegrėsė pavojus. Štaineris nuėjo į stotį. Vagone buvo nedaug žmonių. Konduktorius pasižiūrėjo į jį.

— Jau sugrįžote?

— Bilietą iki Vienos, paprastą, — atsakė Štaineris.

— Greitai suvaikščiota, — tarė konduktorius.

Štaineris dėbtelėjo į jį.

— Aš žinau, — tęsė konduktorius, — kai kasdien atvažiuoja po kelis tokius transportus, tada netrunki pažinti tarnautojus. Tikra kankynė. Jūs atvažiavote šituo vagonu, ar jau pamiršote?

— Aš apskritai nežinau, apie ką jūs šnekate.

Konduktorius nusijuokė.

— Tuoj sužinosite. Atsistokite ant platformos užpakalyje. Jei ateis kontrolierius, nušoksite. Tokiu metu tikriausiai neateis. Šitaip jūs sutaupysite už bilietą.

— Puiku.

Štaineris atsitiesė ir nuėjo į galą. Jis jautė vėją ir regėjo pralekiančias pro šalį vynuogių augintojų mažų kaimelių šviesas. Kvėpavo giliai ir mėgavosi stipriausiu svaiguliu, koks tik gali būti: laisvės svaiguliu. Jis jautė kraują savo gyslose ir šiltą savo raumenų jėgą. Jis gyveno. Jis nebuvo suimtas, jis buvo gyvas, jis buvo pabėgęs.

— Imk cigaretę, broli, — tarė jis konduktoriui, kuris taip pat atėjo į galą.

— Dėkui. Tik negaliu jos dabar rūkyti. Tarnyba.

— Bet savąją ar galiu dabar prisidegti?

— Taip, — konduktorius geraširdiškai nusijuokė. — Tuo tu pranašesnis už mane.

— Taip, — tarė Štaineris ir patraukė aštrų dūmą į plaučius. — Tuo aš pranašesnis už tave.

Štaineris nuėjo į pensioną, kuriame jį buvo sučiupusi policija. Šeimininkė dar tebesėdėjo kontoroje. Išvydusi jį, moteriškė krūptelėjo.

— Jūs negalite čia gyventi, — skubiai pasakė ji.

— Priešingai! — Štaineris nusiėmė kuprinę.

— Pone Štaineri, tai neįmanoma! Policija gali kiekvieną dieną vėl ateiti. Tada jie uždarys mano pensioną!

— Luizėle, — ramiai pasakė Štaineris. — Geriausia priedanga kare buvo šviežia granatos išrausta duobė. Beveik nė sykio nepasitaikė, kad tuoj pat iššautų į tą pačią vietą. Todėl šiuo momentu jūsų namelis yra saugiausias Vienoje!

Šeimininkė, netekusi vilties, griebėsi už savo gelsvų plaukų.

— Jūs — mano pražūtis! — pareiškė ji patetiškai.

— Kaip gražu! Aš visada tuo troškau būti! Kieno nors pražūtimi! Jūsų romantiška prigimtis, Luizėle! — Štaineris apsižvalgė. — Ar neatsirastų trupučio kavos? Ir taurelės degtinės?

— Kavos? Ir degtinės?

— Taip, Luizėle! Žinojau, kad jūs mane suprasite. Tokia žavi moteris! Ar yra dar slyvinės spintelėje?

Šeimininkė bejėgiškai pažvelgė į jį.

— Taip, žinoma, — pasakė ji tada.

— Kaip tik tai, ko reikia! — Štaineris išėmė butelį ir dvi taureles. — Ir jūs išgersite?

— Aš?

— Taip, jūs! Kas dar?

— Ne.

— Na, na, Luizėle! Padarykite man malonumą. Gerti vienam beširdiška. Štai... — jis pripylė taurelę ir atkišo jai.

Šeimininkė dvejojo. Paskui paėmė taurelę.

— Na, gerai. Tačiau jūs čia negyvensite, tiesa?

— Tik porą dienų, — nuramindamas pasakė Štaineris, — ne ilgiau kaip porą dienų. Jūs nešate man laimę. Aš turiu planų, — jis nusišypsojo: — O dabar kavos, Luizėle!

— Kavos? Čia aš neturiu kavos.

— Na, na, mieloji. Ten, anoje pusėje, juk yra. Kertu lažybų, kad ji gera.

Šeimininkė apmaudžiai nusišypsojo.

— Koks jūs esate! Beje, mano vardas ne Luiza. Aš vadinuosi Terėzė.

— Terėzė yra svajonė!

Šeimininkė atnešė jam kavos.

— Čia dar tebėra mirusio senojo Zėligmano daiktai, — tarė ji ir parodė į lagaminą. — Ką man su jais daryti?

— To žilabarzdžio žydo?

Šeimininkė linktelėjo.

— Girdėjau, kad jis miręs. Daugiau nieko.

— Tai jau nemažai apie vieną vienintelį žmogų. Ar nežinote, kur jo vaikai?

— Iš kur man žinoti? Juk negaliu dar ir tuo rūpintis!

— Tikra tiesa.

Štaineris prisitraukė lagaminą ir atidarė. Iškrito kelios įvairių spalvų siūlų ritės. Tarp jų gulėjo dailiai suvyniotas batraiščių paketėlis. Toliau kostiumas, batų pora, hebrajiška knyga, šiek tiek baltinių, pora lapelių su raginėmis sagomis, mažas odinis maišelis su vieno šilingo vertės monetomis, du maldos diržai ir baltas maldos apsiaustas, suvynioti į šilkinį popierių.

— Nedaug iš viso gyvenimo, ką, Terėze? — paklausė Štaineris.

— Kiti turi dar mažiau.

— Ir tai teisybė.

Štaineris apieškojo hebrajišką knygą ir rado prie aplanko vidinės pusės priklijuotą raštelį. Atsargiai ištraukė. Jame rašalu buvo užrašytas adresas.

— Aha! Ten aš pasiteirausiu, — Štaineris atsistojo: Ačiū už kavą ir slyvinę, Terėze. Šiandien aš pareisiu vėlai. Geriausia, jei mane įkurdinsit pirmame aukšte į kiemo pusę. Tada aš galėsiu greitai dingti.

Seimininkė norėjo dar kažką pasakyti. Bet Štaineris kilstelėjo ranką.

— Ne, ne, Terėze! Jei durys bus užrakintos, aš ateisiu su visa Vienos policija. Bet esu tikras, kad jos bus atidarytos! Priglausti žmogų be tėvynės yra Dievo įsakymas. Už tai duoda tūkstančius metų didžiausios palaimos danguje. Savo kuprinę aš palieku čia.

Jis išėjo. Suprato, kad nėra prasmės tęsti pokalbį, ir žinojo keistai įsakmų paliktų daiktų poveikį paprastiems piliečiams. Jo kuprinė būsianti geresnis nakvynės laidas nei visi tolesni įkalbinėjimai. Kuprinė vien savo nebyliu buvimu nugalės paskutinį šeimininkės pasipriešinimą.

Štaineris nuėjo į „Šperler“ kavinę. Norėjo susitikti su rusu Černikovu. Arešto metu jie buvo susitarę pirmą ir antrą dieną po Štainerio išleidimo ten po vidurnakčio laukti vienas kito. Rusai turėjo penkiolika metų ilgesnę emigrantų patirtį nei vokiečiai. Černikovas buvo žadėjęs Štaineriui ištirti, ar galima Vienoje nusipirkti suklastotų dokumentų.

Štaineris atsisėdo prie staliuko. Norėjo užsisakyti ko nors išgerti; bet joks padavėjas juo nesidomėjo. Buvo neįprasta, kad kas nors ką nors būtų užsisakęs; daugelis tam neturėjo pinigų.

Kavinė, tipiška emigrantų birža, buvo pilna žmonių. Dauguma snausdami sėdėjo ant suolų ir kėdžių; kiti pusiaugulom įsitaisė ant grindų, atrėmę nugaras į sieną. Jie naudojosi proga veltui pamiegoti, kol kavinė užsidarys. Paskui nuo penkių ryto iki pietų jie vaikštinėjo ir laukė, kol kavinė vėl atvers duris. Dauguma buvo intelektualai. Jiems sunkiausiai sekėsi susivokti.

Vienas vyras languotu kostiumu ir mėnulio pilnaties veidu atsisėdo prie Štainerio. Stebėjo jį valandžiukę judriomis juodomis akimis.

— Ką parduodate? — paskui paklausė. — Papuošalus? Ar senus? Aš moku grynais.

Štaineris papurtė galvą.

— Kostiumus? Baltinius? Batus? — vyras atkakliai mygo. — Gal vestuvinį žiedą?

— Nešdinkis, tu maitvanagi, — suurzgė Štaineris.

Jis nekentė tų prekijų, kurie stengiasi už porą grašių paveržti iš bejėgių emigrantų likusią nuosavybę.

Paskui pasišaukė pro šalį šmėkštelėjusį kelnerį.

— Alio! Vieną konjako!

Kelneris metė į jį abejojantį žvilgsnį ir priėjo.

— Jūs sakėte „advokato“? Šiandien čia yra du. Ana ten kampe advokatas Zilberis iš Berlyno teismo rūmų, šilingas už konsultaciją. Už apvalaus stalo prie durų — Žemės teismo tarėjas Epšteinas iš Miuncheno, penkiasdešimt grašių už konsultaciją. Tarp mūsų; Zilberis geresnis.

— Man nereikia advokato, aš noriu konjako, — pasakė Štaineris.

Kelneris prisidėjo ranką prie ausies.

— Ar aš teisingai supratau? Vieną konjako?