Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Здесь есть возможность читать онлайн «Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Žaltvykslė, Жанр: Историческая проза, literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mylėk savo artimą: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mylėk savo artimą»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Mylėk savo artimą“ – sukrečiantis pasakojimas apie pabėgėlius, kurie po 1933 m. įvykių buvo priversti ieškoti naujos tėvynės. Neturėdami nei asmens dokumentų, nei vizų ir persekiojami policijos, pabėgėliai migruoja iš vienos šalies į kitą. Rašytojas seka trijų tokių pabėgėlių likimo vingius. Jozefui Šteineriui klajoklio dalia – tik vienas iš daugelio kitų jam tekusių gyvenimo iššūkių. Įsigijęs mirusio žmogaus pasą, jis bando pradėti gyvenimą iš naujo.

Mylėk savo artimą — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mylėk savo artimą», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Jis nulipo laiptais ir apačioje apsidairė; bet merginos niekur nesimatė. Nuėjo prie durų ir žvilgtelėjo laukan. Dulksvai apšviesta gatvė buvo tuščia. Tik ant kelio pešėsi pora aviganių.

Kernas grįžo į viešbutį.

— Ar kas nors tik ką neišėjo? — paklausė jis durininko, kuris vienu metu buvo dar ir kelneris bei liokajus.

— Tik jūs! — durininkas spoksojo į jį. Laukė, kad Kernas po jo sąmojaus pratrūks nesuvaldomu juoku.

Kernas nesijuokė.

— Mergina, aš manau, — tarė jis. — Jauna dama.

— Čia jokios damos negyvena, — niūriai atsakė durininkas. Jis įsižeidė, kad veltui iššvaistė savo sąmojį. — Tik moterys.

— Tai niekas neišėjo?

— Ar jūs iš policijos, kad taip domitės? — dabar durininkas buvo atvirai priešiškas.

Kernas nustebęs, nesuprasdamas, ko tas nori, pažvelgė į jį. Sąmojo net nepastebėjo. Išsitraukė iš kišenės pakelį cigarečių ir pasiūlė durininkui.

— Ačiū, — šaltai atsakė tas. — Aš rūkau geresnes.

— Tikiu.

Kernas įsikišo cigaretes atgal. Pastovėjo dar minutėlę ir pasvarstė. Mergina turėtų būti viešbutyje. Tada ji tikriausiai vestibiulyje. Kernas grįžo atgal.

Vestibiulis buvo siaura pailga patalpa su cementuota terasa priešais, vedančia į mūro stena aptvertą sodą, kuriame augo pora alyvų krūmų.

Kernas žvilgtelėjo pro stiklines duris ir išvydo merginą, sėdinčią prie stalo. Ji skaitė, pasirėmusi alkūnėmis. Be jos, vestibiulyje daugiau nieko nebuvo. Kernas negalėjo kitaip; jis atidarė duris ir įėjo.

Sugirgždėjus durims, mergina pakėlė akis. Kernas sutriko.

— Labas vakaras, — tarė jis neryžtingai.

Mergina pažvelgė į jį. Paskui linktelėjo ir skaitė toliau.

Kernas atsisėdo kambario kampe. Po valandėlės jis pakilo ir pasiėmė porą laikraščių. Staiga pasijuto besąs gana juokingas, mielai būtų vėl atsidūręs už durų. Bet jam atrodė beveik neįmanoma dabar iškart atsistoti ir vėl išeiti.

Jis išskleidė laikraščius ir ėmė skaityti. Po kurio laiko pamatė, kaip mergina pasiėmė savo rankinuką, atsidarė ir išsitraukė sidabrinį portsigarą. Atvožė jį, paskui, neišsiėmusi cigaretės, vėl uždarė ir įkišo jį atgal į rankinuką.

Kernas skubiai padėjo laikraštį į šalį ir atsistojo.

— Matau, kad jūs pamiršote savo cigaretes, — pasakė jis. — Ar galiu jums pagelbėti?

Jis išsitraukė pakelį. Daug būtų atidavęs, kad dabar būtų turėjęs portsigarą. Pakelis buvo susimaigęs ir apiplyšusiais galais. Ištiesė jį merginai.

— Tiesa, aš nežinau, ar jūs tokias mėgstate. Durininkas ką tik jų atsisakė. Jam per prastos.

Mergina žvilgtelėjo į pakelį.

— Aš rūkau tas pačias, — tarė ji.

Kernas nusijuokė.

— Čia pačios pigiausios, kokių tik yra. Tai beveik tas pats, lyg būtų papasakota gyvenimo istorija.

Mergina pažvelgė į jį.

— Aš manau, viešbutis ir taip ją papasakoja.

— Tas tiesa.

Kernas uždegė degtuką ir atkišo merginai ugnį. Silpna rausva šviesa apšvietė pailgą rusvoką veidą su ryškiais tamsiais antakiais. Akys buvo didelės ir skaidrios, lūpos pilnos ir švelnios. Kernas negalėjo pasakyti, ar mergina graži ir ar ji jam patiko; jį tik apėmė keistas nebylaus ir tolimo ryšio su ja jausmas — jo ranka gulėjo ant jos krūties, kai jos dar nepažinojo. Pastebėjo ją alsuojant ir staiga, nors ir žinojo, kad tai paika, įsikišo ranką į kišenę.

— Ar seniai jūs svetur? — paklausė jis.

— Du mėnesiai.

— Tai neilgai.

— Tai be galo ilgai.

Kernas pažvelgė nustebęs.

— Jūs teisi, — pratarė paskui. — Dveji metai — mažoka. Bet du mėnesiai — be galo daug. Vis dėlto tai išeis į gera: laikas kuo ilgiau tęsis, tuo labiau trumpės.

— Jūs manote, kad tai ilgai tęsis? — paklausė mergina.

— Nežinau. Apie tai aš daugiau nebegalvoju.

— O aš — visą laiką.

— Ir aš taip dariau, kai buvau dar tik du mėnesius svetur.

Mergina nutilo. Susimąsčiusi palenkė galvą ir palengva rūkė, giliai užsitraukdama. Kernas žiūrėjo į vešlius, truputį pagarbiniuotus juodus plaukus, raminančius jos veidą. Jis mielai būtų pasakęs ką nors ypatinga, dvasinga, bet jam niekas neatėjo į galvą. Mėgino prisiminti, kaip panašiu atveju elgėsi pasaulietiški herojai iš kai kurių jo skaitytų knygų — tačiau galva buvo tuštutėlė it puodynė, o herojai taip pat, matyt, niekad nebuvo apsistoję emigrantų viešbutyje Prahoje.

— Ar ne per tamsu skaityti? — paklausė jis pagaliau.

Mergina krūptelėjo, tarsi jos mintys būtų buvusios kažkur kitur. Paskui užvertė priešais gulėjusią knygą.

— Ne. Aš ir nenoriu daugiau skaityti. Beprasmiška.

— Kartais tai atitraukia, — tarė Kernas. — Kai aš kur nors randu kriminalinį romaną, perskaitau jį vienu prisėdimu.

Mergina pavargusiai nusišypsojo.

— Tai ne kriminalinis romanas. Tai neorganinės chemijos vadovėlis.

— Ak šit kaip! Jūs mokėtės universitete?

— Taip. Viurcburge.

— O aš Leipcige. Iš pradžių ir aš nešiojausi su savimi vadovėlius. Nenorėjau nieko užmiršti. Paskui juos pardaviau. Buvo per sunkūs nešiotis, ir nusipirkau už juos tualetinio vandens bei muilo, kad galėčiau prekiauti. Iš to dabar ir gyvenu.

Mergina pasižiūrėjo į jį.

— Iš tikrųjų jūs ne itin mane drąsinate.

— Aš nenorėjau jūsų gąsdinti, — skubiai pasakė Kernas. — Mano padėtis buvo kitokia. Aš apskritai neturėjau dokumentų. O jūs tikriausiai turite pasą.

Mergina linktelėjo.

— Pasą aš turiu. Bet po šešių savaičių jis nebegalios.

— Nieko baisaus. Paskui tikrai galėsite jį pratęsti.

— Manau, kad ne.

Mergina atsistojo.

— Ar nenorėtumėte surūkyti dar vienos cigaretės? — paklausė Kernas.

— Ne. Ačiū. Rūkau gerokai per daug.

— Kažkas man sykį sakė, kad viena cigaretė tinkamu momentu esą geriau nei visi pasaulio idealai.

— Tikra tiesa.

Mergina nusišypsojo, ir netikėtai Kernui ji pasirodė labai graži. Jis daug būtų atidavęs, kad galėtų toliau su ja šnekėtis, bet nežinojo, ką daryti, kad ji pasiliktų.

— Jeigu aš jums kaip nors galėčiau padėti, skubiai pasakė jis, — mielai tai padaryčiau. Aš pažįstu Prahą. Buvau čia jau du kartus. Vadinuosi Liudvigas Kernas ir gyvenu kambaryje į dešinę nuo jūsų.

Mergina metė skubų žvilgsnį. Kernas pamanė, kad jau bus išsidavęs. Bet ji nuoširdžiai padavė ranką. Jis pajuto tvirtą spustelėjimą.

— Aš mielai jūsų pasiklausiu, kai ko nors nežinosiu, — pratarė ji. — Labai dėkoju.

Susirinko nuo stalo knygas ir užlipo laiptais aukštyn.

Kernas dar pasėdėjo valandžiukę vestibiulyje. Dabar jau žinojo, ką privalėjo pasakyti.

— Dar kartą, Štaineri, — pasakė sukčius lošėjas. — Dievaži, aš labiau nervinuosi dėl jūsų debiuto toje užkandinėje, nei pats, lošdamas žokėjų klube.

Jie sėdėjo bare, ir Fredas surengė generalinę repeticiją su Štaineriu. Norėjo jį pirmą kartą paleisti prieš porą menkesnių sukčių vienoje smuklėje netoliese. Štaineriui atrodė, kad tai galbūt vienintelis kelias gauti pinigų — be vogimo ir tikro plėšikavimo.

Kokį pusvalandį jie mokėsi triukų su tūzais. Paskui kišenvagis patenkintas atsistojo. Jis vilkėjo smokingą.

— Dabar turiu eiti. Opera. Didžioji premjera. Dainuoja Lehmanas. Šalia tikrai didelio meno mes visada turime darbo. Žmonės darosi išsiblaškę, suprantate? — jis ištiesė Štaineriui ranką. — Beje, čia man dar atėjo į galvą — kiek turite pinigų?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mylėk savo artimą»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mylėk savo artimą» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Mylėk savo artimą»

Обсуждение, отзывы о книге «Mylėk savo artimą» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x