Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Šeimininkas nustebęs kilstelėjo antakius.

— Fredui?

— Taip.

— Gerai, — šeimininkas vyptelėjo. — įkliuvo, broleliai! Norėjo pagauti pikšę, o užsirovė ant ryklio.

Anie trys stovėjo prie durų.

— Lošime dar vieną ratą, — pasakė juočkis ir užtvėrė kelią.

Štaineris pasižiūrėjo į jį.

— Nieko nebus, pone kaimyne, — sumekeno džiūsna. — Neįmanoma, sere!

— Būkime atviri, — pasakė Štaineris, — karas yra karas. Reikia mokėti kartais ir pralaimėti.

— Tai ne mums, — atsakė juočkis, — mes lošime dar vieną ratą.

— Arba jūs atiduosite, ką išlošėte, — pridūrė storulis.

Štaineris papurtė galvą.

— Tai buvo garbingas lošimas, — tarė jis su ironiška šypsena. — Žinojote, ko norite, ir aš žinojau, ko noriu. Gero vakaro.

Jis pabandė praeiti tarp juočkio ir džiūsnos ir pajuto įtemptus juočkio raumenis.

Tą akimirką priartėjo šeimininkas.

— Mano ponai, nekelkite triukšmo mano restorane!

— Aš ir neketinu, — pasakė Štaineris, — tenoriu išeiti.

— Ir mes kartu, — pasišovė juočkis.

Džiūsna ir juočkis išėjo pirmi, po to Štaineris ir už jo storulis. Štaineris žinojo, kad pavojingas tik juočkis.

Klaida buvo, kad šis išėjo pirmas. Tą akimirką, kai praėjo pro duris, Štaineris spyrė atgal storuliui į pilvą ir iš visų jėgų smogė juočkiui kumščiu kaip kūju į sprandą taip, kad šis griuvo laiptais žemyn ant džiūsnos. Tada vienu šuoliu iššoko lauk ir nudūmė gatve, kol anie neatsigavo. Žinojo, kad tai buvo vienintelė jo galimybė, nes gatvėje prieš tris vyrus nieko nebūtų padaręs. Išgirdo riksmą ir bėgdamas atsigręžė, bet niekas jo nesivijo. Jie buvo taip apstulbinti.

Štaineris sulėtino žingsnį ir pasuko į judresnes gatves. Sustojo prie madų ateljė veidrodžio ir pažvelgė į save. „Lošėjas ir sukčius, — pagalvojo jis. — Tačiau pusė paso...“ Linktelėjo sau ir nuėjo tolyn.

V

Kernas sėdėjo ant mūrinės senų žydų kapinių tvoros ir gatvės žibinto šviesoje skaičiavo savo pinigus. Jis visą dieną prekiavo Šventojo kryžiaus kalno rajone. Tai buvo vargšų kvartalas; bet Kernas žinojo, kad vargas yra gailestingas ir nesikvies policijos. Uždirbo trisdešimt aštuonias kronas. Tai buvo gera diena.

Jis susikišo savo pinigus ir pamėgino iššifruoti pavardę ant sudūlėjusio antkapio, kuris greta jo rėmėsi į sieną.

— Rabis Izraelis Liovas, — pasakė jis tada, — miręs tais išdilusiais metais, kažkada išėjęs didžius mokslus ir dabar virtęs saujele žemės su kaulais ten, apačioje, — ką, tavo manymu, man dabar daryti? Eiti namo, pasitenkinti nuveiktu ar pamėginti paspekuliuoti ir pasiekti penkiasdešimties kronų uždarbį?

Jis išsitraukė penkių kronų monetą.

— Tau visiškai vis vien, seni, ką? Tai paklauskim emigrantų lemtį — atsitiktinumą. Galva — pasitenkinti, užrašas — prekiauti toliau, — jis išmetė monetą aukštyn ir sugavo. Ji nuriedėjo nuo jo rankos ir nukrito ant kapo. Kernas perlipo per tvorą ir atsargiai ją pakėlė. — Užrašas! Ant tavo kapo! Ir tu pats man tą patį patari, Rabi! Tada pirmyn! — jis žengė prie artimiausio namo, lyg pasiruošęs šturmuoti tvirtovę.

Pirmame aukšte niekas neatidarė. Kernas palaukė kurį laiką ir tada užlipo laiptais į viršų. Antrame aukšte išėjo daili tarnaitė. Ji pažvelgė į jo portfelį, perkreipė lūpas ir, nieko nesakiusi, trenkė durimis.

Kernas užlipo į trečią aukštą. Ten po dviejų skambučių tarpdury pasirodė vyras su atsagstyta liemene. Vos pradėjus Kernui šnekėti, vyras pasipiktinęs jį nutraukė:

— Tualetinis vanduo? Kvepalai? Koks įžūlumas! Žmogau, ar nemokate skaityti? Man, generaliniam Leo parfumerijos prekių atstovui, būtent man drįstate siūlyti savo mėšlą? Lauk!

Ir jis užtrenkė duris. Kernas užsidegė degtuką ir ėmėsi studijuoti žalvario lentelę ant durų. Tai buvo faktas: Jozefas Šimekas pats prekiavo urmu kvepalais, tualetiniu vandeniu ir muilu.

Kernas papurtė galvą.

— Rabi Izraeli Liovai, — sumurmėjo jis. — Ką tai reiškia? Ar mes neteisingai supratome vienas kitą?

Jis paskambino ketvirtame aukšte. Atidarė draugiška apkūni moteris.

— Įeikite vidun, — geraširdiškai tarė, pamačiusi jį. — Vokietis, tiesa? Pabėgėlis? Įeikite vidun.

Kernas nusekė paskui ją į virtuvę.

— Sėskitės, — siūlė moteris. — Jūs juk tikriausiai pavargęs.

— Ne itin.

Tai buvo pirmas kartas, kai Kernui Prahoje pasiūlė kėdę. Jis išnaudojo retą progą ir atsisėdo. „Atleisk, Rabi, — galvojo jis, — aš pasikarščiavau, aš esu jaunas, Rabi Izraeli“. Tada jis iškrovė savo portfelį.

Apkūnioji moteris ramiai stovėjo priešais jį, rankas sukryžiavusi ant skrandžio, ir žiūrėjo.

— Ar čia kvepalai? — paklausė ji ir parodė į mažą buteliuką.

— Taip, — iš tiesų Kernas tikėjosi, kad ji susidomės muilu. Jis iškėlė buteliuką aukštyn kaip vertingą brangakmenį. — Čia yra garsūs Kerno firmos „Far“ kvepalai. Tikrai ypatingi! Ne koks šarmas, kaip, pavyzdžiui, produkcija Leo įmonių, kurioms atstovauja ponas Šimekas apačioje.

— Taip, taip...

Kernas atidarė buteliuką ir davė moteriai pauostyti. Paskui paėmė stiklo strypelį ir perbraukė per jos riebią ranką.

— Pamėginkite pati.

Moteris apuostė ranką ir linktelėjo.

— Atrodo, geri. Bet ar jūs turite tik tokių mažų buteliukų?

— Čia didesnis. Dar turiu ir vieną labai didelį. Štai čia. Vis dėlto jis kainuoja keturiasdešimt kronų.

— Nieko tokio. Didelis geriausias, aš jį pasilieku.

Kernas negalėjo patikėti savo ausimis. Tai buvo grynas keturiasdešimties kronų uždarbis.

— Jeigu jūs paimsite didįjį butelį, aš dar pridėsiu dykai gabalą migdolų muilo, — pareiškė jis sužavėtas.

— Puiku, muilas visuomet praverčia.

Moteris paėmė butelį bei muilą ir nuėjo į gretimą kambarį. Kernas tuo tarpu vėl susikrovė savo daiktus. Pro pusiau praviras duris sklido virtos mėsos kvapas. Jis nusprendė po visko nepagailėti sau puikios vakarienės. Sriuba iš studentų valgyklos Vencelio aikštėje nepasisotinsi.

Moteris sugrįžo.

— Tai ačiū ir sudie, — pasakė ji draugiškai. — Štai čia jums dar sumuštinis į kelią!

— Ačiū, — Kernas stovėjo ir laukė.

— Ar dar ko nors reikia? — paklausė moteris.

— Taip, žinoma, — nusijuokė Kernas. — Jūs dar nesumokėjot man pinigų.

— Pinigų? Kokių pinigų?

— Keturiasdešimt kronų, — nustebęs pasakė Kernas.

— Ak, taip! Antonai! — šūktelėjo moteris į gretimą kambarį. — Ateik čia! Čia vienas toks prašo pinigų!

Iš gretimo kambario atėjo vyras su petnešomis. Jis šluostėsi ūsus ir kramtė. Kernas pastebėjo, kad prakaitą permerktus marškinius buvo susikišęs į kelnes su galionais, ir nelauktai jį užplūdo bloga nuojauta.

— Pinigų? — kimiai paklausė vyras ir pasukiojo pirštą savo ausyje.

— Keturiasdešimt kronų, — atsakė Kernas. — Bet geriau paprasčiausiai grąžinkite butelį, jei jums per brangu. Muilą galite pasilikti.

— Taip, taip! — vyras priėjo arčiau. Jis dvokė įsisenėjusiu prakaitu ir šviežiai virta kiaulės papilve.

— Eikš su manim, mano sūnau! — jis nuėjo ir atidarė duris į gretimą kambarį. — Ar tu tai pažįsti? — parodė į uniforminį švarką, pakabintą ant kėdės. — Ar man jį apsivilkti ir su tavim nueiti į policiją?

Kernas žengė žingsnį atgal. Jis jau matė save, uždarytą keturiolikai dienų į kalėjimą už draudžiamą prekybą.