Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Kol pagaus.

— Taip, žinoma. Tačiau ką Austrijoje pagavo? Daugiausia suklastotus...

Štaineris turėjo nusijuokti.

— Gali ir suklastotas būti. Vis tiek pavojinga.

— Ak, žinote, mano pone, — pasakė kelneris, — pavojinga gali būti ir tada, kai krapštaisi nosį.

— Taip, bet už tai kalėjimo negausi.

Kelneris pradėjo atsargiai masažuotis sau nosį. Tačiau nekrapštė.

— Aš linkiu gero, mano pone, — tarė jis. — Aš čia įgijau patirties. Miręs austras vis dėlto yra realiausia.

Prieš dešimtą atėjo abu pasų pardavėjai. Vienas jų, mitrus žmogus paukštiškomis akimis, vadovavo pokalbiui. Kitas tik kukliai sėdėjo išsidrėbęs šalia ir tylėjo Tas, kuris kalbėjo, išsitraukė vokišką pasą.

— Mes čia pasitarėme su verslo draugais. Jūs galite gauti šį pasą, jis tikras. Asmens duomenys bus ištrinti ir įrašyti jūsų paties. Išskyrus gimimo vietą, žinoma — čia jūs jau turite priimti Augsburgą, nes antspaudas to miesto. Tačiau tai kainuos dviem šimtais šilingų brangiau. Preciziškas darbas, suprantate?

— Tiek pinigų aš neturiu, — tarė Štaineris. — Be to, aš nevertinu savo vardo.

— Tada paimkite jį tokį. Mes pakeisime tik fotografiją. Mažą antspaudo kampelį, einantį per nuotrauką, padarysime nemokamai.

— Jokios naudos. Aš noriu dirbti. Su tuo pasu leidimo dirbti negausiu.

Pardavėjas gūžtelėjo pečiais.

— Tuomet lieka tik austriškas. Su juo galėsite dirbti.

— O jeigu pasiteiraus tame policijos skyriuje, kuris išdavė?

— Kas gali teirautis? Jeigu jūs nieko nesat pridirbęs?

— Trys šimtai šilingų, — pasakė Štaineris.

Tas net atšoko.

— Mes turime tvirtas kainas, — pareiškė įsižeidęs. — Penki šimtai, nė grašio mažiau.

Štaineris tylėjo.

— Dėl vokiško dar galima būtų tartis, tokių dažniau pasitaiko, bet austriškas yra retenybė. Kada austras turi pasą? Šalyje jam nereikia, o kada jis išvažiuoja į užsienį? Ir dar esant valiutos embargui! Penki šimtai yra dovanai.

— Trys šimtai penkiasdešimt.

Pardavėjas įsikarščiavo.

— Tris šimtus penkiasdešimt aš pats gedinčiai šeimai sumokėjau. Įsivaizduokite, kokio darbo čia reikia! O dar komispinigiai ir išlaidos. Pietetas yra brangesnis, mano pone! Kad gautum tokį šviežią nuo kapo, reikia gausiai ant stalo pažerti grynų skambančiųjų! Tik gryni pinigai išdžiovina ašaras ir palengvina gedulą! Dėl manęs, keturi šimtai penkiasdešimt, prieš mūsų interesus, nes jūs mums patinkate.

Jie sulygo dėl keturių šimtų. Štaineris išsitraukė iš kišenės savo nuotrauką, kurią buvo pasidaręs už šilingą viename automate. Abu išėjo su ja ir po valandos atnešė pasą atgal. Štaineris sumokėjo ir įsikišo jį.

— Linkiu jums daug laimės! — tarė pardavėjas. — Ir dar vienas patarimas. Kai jis pasibaigs, mes galėsime pratęsti. Nutrinsim datą ir pakeisime. Labai paprasta. Vienintelis keblumas yra viza. Kuo vėliau jums jos prireiks, tuo geriau — tuo ilgiau bus galima kaitalioti datą.

— Tą mes juk dabar galėjome padaryti, — pasakė Štaineris.

Pardavėjas papurtė galvą.

— Jums taip geriau. Jūs turėsite tikrą pasą, kurį galite būti radęs. Pakeisti fotografiją nėra taip blogai, kaip pakeisti įrašus, ar ne? Ir jūs juk turite metus laiko. Daug kas gali atsitikti.

— Tikriausiai.

— Žinoma, visiškas slaptumas, tiesa? Mūsų visų labui. Daugių daugiausia rimtas pasiūlymas. Juk jūs žinote kelią. Tai sudie.

— Sudie.

— Streszcz miecze, — tarė tylenis.

— Jis nekalba vokiškai, — nusišiepęs į Štainerio žvilgsnį atsakė pardavėjas. — Bet turi nuostabią ranką antspaudams. Žinoma, visiškai slaptai.

Štaineris nuėjo į stotį. Ten, saugojimo kameroje, buvo palikęs savo kuprinę. Vakare prieš tai jis išsikraustė iš pensiono. Naktį miegojo ant suolo skvere. Rytą stoties tualete nusiskuto ūsus ir tada nusifotografavo. Laukinis pasitenkinimas apėmė jį. Dabar jis buvo darbininkas Johanas Huberis iš Graco.

Pakeliui sustojo. Jis turėjo dar šį tą sutvarkyti iš to laiko, kai vadinosi Štaineris. Nuėjo prie telefono automato ir telefonų knygoje paieškojo numerio. „Leopoldas Šėferis, — murmėjo jis, — Trautenau gatvelė, dvidešimt septyni. Pavardė buvo degte išdeginta jo atmintyje.

Jis surado numerį ir paskambino. Atsiliepė moteris.

— Ar policininkas Šėferis namie? — paklausė jis.

— Taip, aš tuoj jį pašauksiu.

— Nebūtina, — skubiai atsakė Štaineris. — Čia policijos valdyba iš Elžbietos bulvaro. Dvyliktą valandą gaudynės. Policininkas Šėferis turi prisistatyti be penkiolikos dvyliktą. Supratote?

— Taip. Be penkiolikos dvyliktą.

— Gerai, — Štaineris pakabino ragelį.

Trautenau gatvelė buvo siaura, tyli gatvikė su plikais miesčioniškais namais. Štaineris gerai apžiūrėjo namą, pažymėtą dvidešimt septintuoju numeriu. Jis niekuo nesiskyrė nuo kitų, bet jam pasirodė itin šlykštus. Paskui paėįėjo šiek tiek atgal ir pradėjo laukti.

Policininkas Šėferis skubiai ir reikšmingai išbildėjo iš namo. Štaineris išėjo priešpriešiais taip, kad jie susitiktų tamsioje vietoje. Ten jį stipriai pastūmė pečiu.

Šėferis susverdėjo.

— Jūs girtas, žmogau? — užbaubė jis. — Ar nematote, kad prieš jus — einantis tarnybines pareigas?

— Ne, — atsiliepė Štaineris. — Aš matau tik apgailėtiną kekšės vaiką! Kekšės vaiką, supranti tu?

Šėferis akimirką neteko žado.

— Žmogau, — grasiai prakošė jis po to. — Jūs turbūt iš proto išsikraustęs! Jūs man atsakysite! Pirmyn, į policiją!

Jis pabandė išsitraukti savo revolverį. Štaineris spyrė koja į ranką, žaibiškai prišoko ir padarė tai, kas vyrui negarbingiausia — tėškė plokščia ranka iš kairės, iš dešinės Šėferiui per veidą.

Policininkas sukriokė ir šoko ant jo. Štaineris išsilenkė į šoną ir trenkė kumščiu tiesiai Šėferiui į nosį, iš kurios išsyk pasipylė kraujas.

— Kekšės vaikas! — suurzgė jis. — Niekingas Šūdžius! Bailus šunsnukis!

Šaltakraujišku tiesiu smūgiu pramušė jam lūpą ir pajuto tarp savo krumplių sutraškant dantis. Šėferis susverdėjo.

— Padėkit! — suklykė jis tada storu aukštu balsu.

— Užsičiaupk! — suniurzgė Štaineris ir aštriai trenkė dešine į smakrą, o kaire iškart, trumpai tiesiai, į saulės rezginį. Šėferis sukvaksėjo lyg varlė ir kaip kolona virto ant žemės.

Nušvito pora langų.

— Kas ten vėl dedasi? — šūktelėjo balsas.

— Nieko, — iš tamsos atsiliepė Štaineris. — Tik vienas nusigėręs!

— Tegu velnias griebia tuos girtuoklius! — piktai suriko balsas. — Nugabenkite jį į policiją!

— Aš kaip tik ir bandau!

— Tvokit jam prieš tai porą sykių į pragertą snukį!

Langas užsidarė. Štaineris vyptelėjo ir pradingo už artimiausio kampo. Jis buvo tikras, kad Šėferis tamsoje negalėjo atpažinti jo pasikeitusio veido. Perkirto dar porą gatvelių ir išėjo į gyvesnį rajoną, tada sulėtino žingsnį.

„Nuostabu ir tuo pat metu vemti verčia, — galvojo jis. — Truputis juokingo keršto! Tačiau jis atsveria metus tremties ir pažeminimo! Reikia naudotis proga, kai ji pasitaiko!“ Jis sustojo po žibintu ir išsitraukė pasą. „Johanas Huberis! Darbininkas! Tu esi miręs ir dūli kažkur Graco žemėje, bet tavo pasas gyvena ir galioja valdžios įstaigoms. Aš, Jozefas Štaineris, gyvenu, bet be paso valdžios įstaigoms esu miręs, — jis nusijuokė. — Keiskimės, Johanai Huberi! Duok man savo popierinį gyvenimą ir pasiimk mano mirtį be popierių! Kai mums nepadeda gyvieji, turi padėti mirusieji!“