Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Šimanovska su panieka nužvelgė Kerną ir ėmė smarkiai krutinti virbalus.

Rūta Holand skaitė, įsitaisiusi ant savo lovos. Kernas pamatė, kad tai ta pati lova, prie kurios jis naktį stovėjo. Staiga pajuto šilumą ant savo kaktos.

— Ar galiu jus šio to paklausti? — pasakė jis.

Mergina atsistojo ir išėjo su juo į koridorių. Šimanovska suprunkštė jiems iš paskos kaip sužeistas arklys.

— Aš norėjau jus paklausti, ar nenueitumėte su manimi į kiną. — pasakė jis už durų. — Turiu du bilietus, — dar pamelavo jis.

Rūta Holand pažvelgė į jį.

— O gal jūs ką kita numačiusi? Juk gali būti...

Ji papurtė galvą.

— Ne, aš nieko nenumačiusi.

— Tada eime! Kam jums visą vakarą sėdėti kambaryje?

— Aš jau įpratusi.

— Juo blogiau. Aš ir po dviejų minučių džiaugiuosi, kad ištrūkau. Maniau, mane suės.

Mergina nusijuokė. Staiga ji pasirodė labai vaikiška.

— Šimanovska taip tik atrodo. Ji turi gerą širdį.

— Gali būti, bet jos nematyti. Filmas prasideda po ketvirčio valandos. Eime?

— Gerai, — sutiko Rūta Holand, ir atrodė, kad ji jau pasiryžo.

Prie kasos Kernas skubiai nuėjo priekį.

— Vieną akimirką, aš tik pasiimsiu bilietus. Jie čia palikti.

Jis nupirko du bilietus ir vylėsi, kad ji nieko nepastebėjo. Bet paskui jam tai pasirodė vis vien — svarbiausia, kad ji sėdėjo šalia.

Salėje užgeso šviesos. Ekrane pasirodė Marakešo kasba, sublizgo nuo saulės ribuliuojanti dykuma ir per karštą Afrikos naktį pasklido monotoniška fleitų ir tamburinų melodija...

Rūta atsirėmė į savo krėslo atkaltę. Muzika krito ant jos kaip šiltas lietus — šiltas monotoniškas lietus, iš kurio išniro kankinantis prisiminimas...

Ji stovėjo prie Niurnbergo pilies griovio. Buvo balandis. Priešais ją patamsyje stovėjo studentas Herbertas Bilingas su suglamžytu laikraščiu rankoje.

— Tu supranti, apie ką aš kalbu, Rūta?

— Taip, suprantu, Herbertai! Tai nesunku suprasti.

Bilingas nervingai glamžė „Stūrmer“ numerį.

— Laikraštyje mano pavardė kaip žydų tarno! Kaip rasės teršėjo! Tai žlugimas, supranti?

— Taip, Herbertai.

— Aš pamėginsiu išsikapstyti. Visa mano karjera pastatyta ant kortos. Laikraštyje, kurį skaito kiekvienas, supranti?

— Taip, Herbertai. Ir mano pavardė laikraštyje.

— Tai visai kas kita! Ką tau tai gali reikšti? Tau šiaip ar taip nebegalima į universitetą.

— Tu teisus, Herbertai.

— Taigi baigta, tiesa? Mes išsiskyrę ir daugiau nieko bendra nebeturime.

— Nieko daugiau. O dabar lik sveikas.

Ji pasisuko eiti.

— Palauk... Rūta... paklausyk, vieną akimirką!

Ji sustojo. Herbertas priėjo. Jo veidas tamsoje buvo taip arti, kad ji pajuto jo alsavimą.

— Paklausyk, — pasakė jis. — Kur tu dabar eini?

— Namo.

— Tau nereikia taip iškart.... — jis kvėpavo stipriau. — Viskas, žinoma, nutarta, tiesa? Tegu taip ir lieka! Bet tu juk galėtumei... mes galėtumėm... kaip tik šį vakarą mano namuose nieko nėra, supranti, ir mūsų niekas nepamatys, — jis sugriebė jos ranką: — Mums juk nebūtina taip iškart išsiskirti, žodžiu, — taip formaliai, mes juk galėtumėme dar kartą...

— Eik! — pasakė ji. — Tuoj pat!

— Būk protinga, Rūta!

Jis apkabino jos pečius.

Ji žiūrėjo į gražų veidą, kurį mylėjo ir kuriuo negalvodama pasikliovė. Tada tvojo į jį.

— Eik! — suriko ji ir ašaros pasipylė jai iš akių. — Eik!

Bilingas atšoko.

— Ką? Mušti? Mane mušti? Tu, šlykšti žydiška kiaule, nori mane mušti?

Jis nutaisė tokią išraišką, lyg ruošdamasis ją pulti.

— Eik! — sušuko ji šaižiai.

Jis apsidairė.

— Užsičiaupk! — sušvokštė jis. — Gal tu dar nori ant manęs žmones užsiundyti, ką? Panašu į tave! Einu, gerai, einu! Ačiū Dievui, kad nusikračiau tavim!

„Kada meilė miršta“, — per Maroko kavinės triukšmą ir dūmus dusliu balsu prancūziškai dainavo moteris ekrane. Rūta Holand persibraukė sau per kaktą.

Visa kita palyginti buvo niekis. Giminaičių, pas kuriuos ji gyveno, baimė — dėdė, raginantis išvažiuoti, kad jo paties neįtrauktų — anoniminis laiškas, kuriame parašyta, kad, jeigu ji per tris dienas nepradings, ją veš vežime per miestą kaip rasės teršėją su plakatais ant krūtinės ir nugaros, su nukirptais plaukais — apsilankymas prie motinos kapo — drėgnas rytas prie karių paminklo, nuo kurio nugramdyta jos tėvo, 1916 metais kritusio Flandrijoje, pavardė, nes jis buvo žydas — ir paskui vienišas skubus išvykimas per sieną į Prahą su pora motinos papuošalų...

Ekrane vėl užgrojo fleitos bei tamburinai. Paskui tolyn nuskambėjo svetimšalių legionierių maršas — skubus, jaudinantis klerono šūkčiojimas virš į dykumą traukiančių kuopų — karių be gimtinės ir tėvynės.

Kernas pasilenkė prie Rūtos Holand.

— Ar jums patinka?

— Taip...

Jis įkišo ranką į kišenę ir padavė jai mažą buteliuką.

— Odekolonas, — sušnabždėjo jis. — Čia karšta. Gal jis jus šiek tiek atgaivins.

— Ačiū.

Ji užsilašino porą lašų ant rankos. Kernas nepamatė, kad jos akys prisipildė ašarų.

— Ačiū, — pasakė ji dar kartą.

Štaineris antrą kartą sėdėjo „Alebardos“ kavinėje. Jis pastūmėjo kelneriui penkių šilingų banknotą ir užsisakė kavos.

— Paskambinti? — paklausė kelneris.

Štaineris linktelėjo. Jis dar keletą sykių, lydimas nepastovios sėkmės, buvo lošęs kituose restoranuose ir dabar turėjo apie penkis šimtus šilingų.

Kelneris padėjo jam krūvą žurnalų ir išėjo. Štaineris paėmė vieną laikraštį ir pabandė skaityti. Tačiau netrukus vėl padėjo į šalį: jį nelabai domino, kas dedasi pasaulyje. Tam, kuris plaukė po vandeniu, rūpėjo tik viena — kaip iškilti į paviršių; jam buvo vis tiek, kokių spalvų žuvys plaukioja aplinkui.

Kelneris atnešė kavą ir dar pastatė stiklinę vandens.

— Ponai ateis po valandos, — jis tebestovėjo prie stalo. — Graži šiandien diena, ar ne? — paklausė jis palūkėjęs.

Štaineris linktelėjo ir žiūrėjo į sieną, ant kurios kabėjo plakatas, raginantis prailginti gyvenimą salyklo alumi.

Kelneris nušlumpsėjo už baro. Po valandėlės jis atnešė ant padėklo antrą stiklinę vandens.

— Geriau atneškite man vyšninės, — pasakė Štaineris.

— Gerai. Tuojau pat.

— Ir jūs išgerkite vieną su manimi.

Kelneris nusilenkė.

— Ačiū, mano pone. Jūs suprantate tokius kaip mes. Tai retai pasitaiko.

— Ak, kur ten! — atsiliepė Štaineris. — Aš tik nuobodžiauju, ir viskas.

— Aš pažinojau žmonių, kuriems kilo prastesnių minčių, kai jie nuobodžiavo, — pasakė kelneris.

Jis išgėrė ir pasikasė ryklę.

— Mano pone, — pasakė jis tada bičiuliškai, — aš juk žinau, koks čia reikalas — jeigu galėčiau jums patarti, tai pasiūlyčiau mirusį austrą. Yra dar mirusių rumunų, tie net pigesni, bet kas gali mokėti rumuniškai?

Štaineris skvarbiai pažvelgė į jį.

Kelneris paliko bėdoje savo ryklę ir ėmė trintis nugarą. Be to, dar kasėsi koja į koją.

— Žinoma, geriausia būtų amerikietis arba anglas, — pasakė jis susimąstydamas. — Tačiau kada amerikietis miršta Austrijoje! Ir jei miršta, tai turbūt avarijoje — kaip gausi pasą?

— Aš manau, vokietis geriau nei austras, — tarė Štaineris. — Sunkiau patikrinti.

— Tas tai taip. Bet tada jūs negausite leidimo dirbti. Tik gyventi. Vietoj mirusio austro kaip tik galėsite dirbti bet kur Austrijoje.