Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Aš turiu leidimą gyventi, — pasakė jis taip abejingai, kaip tik galėjo. — Galiu jums parodyti.

— Verčiau parodyk man savo leidimą dirbti, — atsiliepė vyras ir įsispoksojo į Kerną.

— Jį aš turiu viešbutyje.

— Tada mes galime nueiti į viešbutį. O gal vis dėlto geriau tegu butelis būna dovana, kaip?

— Dėl manęs... — Kernas pasidairė durų.

— Štai, pasiimkite savo sumuštinį, — pasakė moteris, plačiai besišypsodama.

— Ačiū, nereikia, — Kernas atidarė duris.

— Tik pažiūrėkit, koks nedėkingumas!

Kernas užtrenkė paskui save duris ir nuskubėjo laiptais žemyn. Griausmingo juoko, kilusio jam pabėgus, Kernas negirdėjo.

— Nuostabu, Antonai! — prunkštė moteris. — Ar matei, kaip tas spruko? Lyg jam į kelnes būtų bičių prileidę. Dar greičiau, nei tas senas žydas šiandien po pietų. Tas jau tikrai tave palaikė policijos kapitonu ir manė, kad bus uždarytas.

Antonas šypsojosi.

— Visi jie bijo bet kokios uniformos! Net jeigu ji ir laiškininko. Mūsų pranašumas! Neblogai gyvename iš emigrantų, ką? — jis čiupo moteriai už krūtų.

— Kvepalai geri, — ji prisispaudė prie jo. — Geresni nei to seno žydo vanduo plaukams.

Antonas pasitaisė kelnes.

— Tai išsikvėpink šį vakarą jais; tada aš turėsiu lovoje grafienę. Ar dar liko puode mėsos?

Kernas stovėjo gatvėje.

— Rabi Izraeli Liovai, — pasakė jis gana graudžiai į kapinių pusę. — Jie mane apmovė. Keturiasdešimt kronų. Net keturiasdešimt trys su muilo gabalu. Tai yra dvidešimt keturios gryno nuostolio.

Paskui sugrįžo į viešbutį.

— Ar buvo kas nors pas mane atėjęs? — paklausė durininko.

Tas papurtė galvą.

— Nė vieno žmogaus.

— Tikrai ne?

— Ne. Net ir Čekoslovakijos prezidento nebuvo.

— Jo aš ir nelaukiu, — atkirto Kernas.

Užlipo laiptais į viršų. Buvo keista, kad nesulaukė žinios iš tėvo. Galbūt jo iš tiesų ten nebuvo; arba per tą laiką jį sučiupo policija. Nusprendė palaukti porą dienų ir po to darsyk nueiti į ponios Ekovski butą.

Viršuje, savo kambaryje, rado tą vyrą, Rabę, kuris naktį šaukė. Jis kaip tik rengėsi.

— Ar jau einate gultis? — paklausė Kernas. — Dar nėra devynių.

Rabė linktelėjo.

— Man tai protingiausia. Bent pamiegosiu iki dvylikos. Tuo laiku aš kasnakt pašoku. Kai sėdėjome bunkeryje, jie paprastai ateidavo apie vidurnaktį. Paskui aš dvi tris valandas pasėdėsiu prie lango. Po to išgersiu migdomųjų. Ir šitaip visai gerai susitvarkysiu.

Jis pasistatė stiklinę vandens šalia lovos.

— Žinote, kas mane labiausiai nuramina, kai sėdžiu prie lango naktimis? Aš deklamuoju sau eilėraščius. Senus eilėraščius iš mokyklos laikų.

— Eilėraščius? — nustebęs paklausė Kernas.

— Taip, visai paprastus. Pavyzdžiui šitas, kurį vakarais kaip lopšinę dainuoja vaikams:

Aš pavargęs, einu gultis

Ir užmerkiu akeles

Saugok, Tėve,

Miegą mano.

Šiandien aš prasikaltau,

Mielas Dieve, man atleiski.

Jėzaus kraujas ir malonė

Išperka visas kaltes...

Jis stovėjo kambario prieblandoje su savo baltais apatiniais marškiniais kaip mielas pavargęs vaiduoklis ir lėtai monotoniškai tarė lopšinės žodžius, užgesusias akis nukreipęs į naktį už lango.

— Tai mane nuramina, — pakartojo jis po to ir nusišypsojo. — Aš nežinau kaip, bet tai mane nuramina.

— Gali būti, — tarė Kernas.

— Tai skamba beprotiškai, bet mane iš tikrųjų nuramina. Jaučiuosi ramus ir taip, lyg būčiau namuose.

Kernas pasijuto nejaukiai. Rodės, lyg oda jam būtų pašiurpus.

— Aš nemoku eilėraščių atmintinai, — pasakė jis. — Visus užmiršau. Man atrodo, kad praėjo visa amžinybė nuo to laiko, kai mokiausi mokykloje.

— Ir aš buvau užmiršęs. Bet dabar iškart galiu viską prisiminti.

Kernas linktelėjo. Paskui atsisėdo. Jis norėjo išeiti iš kambario. Tada Rabė galėtų pamiegoti ir jam nebereikėtų apie jį galvoti.

— Kad nors žinotum, ką veikti vakarais! — pasakė Kernas. — Vakarais visada bjauriausia. Skaityti jau seniai neturiu ko. O sėdėti apačioje ir šimtąjį kartą šnekėti apie tai, kaip puiku buvo Vokietijoje ir kada galėtų kas pasikeisti, aš taip pat neturiu noro.

Rabė atsisėdo lovoje.

— Eikite į kiną. Tai geriausias būdas prastumti laiką. Po to nebežinai, ką žiūrėjai; tačiau bent jau apie nieką negalvoji.

Jis nusimovė kojines. Kernas susimąstęs žiūrėjo į jį.

— Į kiną, — atkartojo jis. Ir jam toptelėjo, kad jis galbūt galėtų pasikviesti merginą iš gretimo kambario. — Ar pažįstate ką nors čia, viešbutyje? — paklausė jis.

Rabė pasidėjo kojines ant kėdės ir pakrutino savo nuogus kojų pirštus.

— Keletą. Kam? — jis žiūrėjo į savo pėdas, lyg jų dar niekad nebūtų matęs.

— Tuos gretimais?

Rabė pagalvojo.

— Ten gyvena senoji Šimanovska. Prieš karą ji buvo garsi aktorė.

— Aš ne apie ją galvojau.

— Jis galvojo apie Rūtą Holand, jauną gražią merginą, — tarė vyras su akiniais, trečiasis šio kambario gyventojas. Jis jau kurį laiką stovėjo tarpduryje ir klausėsi. Vadinosi jis Marilas, o anksčiau buvo reichstago deputatas.

— Tiesa, Kernai, Don Žuanai, juk taip?

Kernas nuraudo.

— Keista, — tęsė Marilas. — Žmogus rausta dėl natūraliausių dalykų. O dėl niekšiškų — niekada. Kaip šiandien sekėsi biznis?

— Visiška katastrofa. Netekau grynų pinigų.

— Tuomet jūs prie to dar šiek tiek pridėkite. Tai geriausias būdas neįsitaisyti komplekso.

— Aš kaip tik ruošiuosi, — tarė Kernas. — Noriu nueiti į kiną.

— Bravo. Tikriausiai su Rūta Holand — taip sprendžiu iš jūsų atsargių klausinėjimų.

— Nežinau. Aš juk jos nepažįstu.

— Mes nepažįstame daugumos žmonių. Kada nors reikia pradėti. Visada pirmyn, Kernai. Drąsa — gražiausia jaunystės puošmena.

— Jūs manote, kad ji sutiks?

— Žinoma. Tai yra vienintelis mūsų sumauto gyvenimo privalumas. Kiekvienas dėkingas, kai jį atitraukia nuo baimės ir nuobodulio. Tat nereikia kvailai gėdintis! Bėk pirmyn ir nedrebėk!

— Eikite į „Rialto“, — nuo savo lovos pasakė Rabė. — Ten rodo Maroką. Aš atradau, kad kuo tolimesni kraštai, tuo geriau atitraukia.

— Marokas visada puiku, — pareiškė Marilas. — Ir jaunoms merginoms taip pat.

Rabė dūsaudamas susivyniojo į antklodę.

— Kartais aš norėčiau išmiegoti dešimt metų!

— Ar jūs norėtumėt ir dešimčia metų senesnis būti? — paklausė Marilas.

Rabė pažvelgė į jį.

— Ne, — pasakė jis. — Tada mano vaikai jau būtų suaugę.

Kernas pasibeldė į gretimas duris. Kažką atsiliepė balsas iš vidaus. Pravėrė duris ir iškart sustingo. Žvelgė tiesiai Šimanovskai į akis.

Jos veidas buvo kaip liepsnotosios pelėdos. Gilios raukšlės, padengtos balta pudra, atrodė kaip kalnuoti sniegynai, kuriuose kaip gilūs urvai glūdėjo juodos akys. Ji spoksojo į Kerną, lyg būtų troškus kuo greičiau suleisti savo nagus jam į veidą. Rankose ji laikė cinoberio raudonumo šalį, iš kurio kyšojo pora virbalų. Jos veidas netikėtai persikreipė. Kernas jau pamanė, kad tuoj puls jį, bet staiga jos bruožais nuslydo savotiška šypsena.

— Ko jūs norite, jaunasis drauge? — paklausė ji patetiškai giliu teatriniu balsu.

— Aš norėčiau pasikalbėti su panele Holand.

Šypsena pradingo kaip nušluota.

— Ak taip.