Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Trisdešimt du šilingus.

— Ne kažin kas. Per maži pinigai broliams, taip jie neužkibs, — jis įsikišo ranką į kišenę ir ištraukė šimto šilingų banknotą.

— Štai šituo jūs užsimokėsite už kavą; paskui jau kuris nors prieis. Atiduokite mano pinigus smuklininkui; jis mane pažįsta. O dabar: žaisti trumpai ir atidžiai stebėti, kada iškris keturios damos! Kaklo ir kojos lūžis!

Štaineris paėmė banknotą.

— Jeigu prarasiu pinigus, niekad nebegalėsiu jums jų grąžinti.

Kišenvagis gūžtelėjo pečiais.

— Tada jie bus prarasti. Menininko nesėkmė. Bet jūs jų neprarasite. Aš pažįstu žmones. Paprasti sukčiai. Ne specialistai. Ar esat nervingas?

— Manau, kad ne.

— Ir todėl jūs turite dar vieną šansą. Jie ten nežino, kad jūs šį tą išmanote. Kol pastebės, bus jau apmauti ir nedaug ką begalės padaryti. Taigi servus.

— Servus.

Štaineris nuėjo į smuklę. Pakeliui mąstė: keista, joks kitas žmogus jam nebūtų patikėjęs nė ketvirčio sumos, kurią nesvarstydamas davė lošėjas. Visuomet tas pats. Ačiū Dievui.

Smuklės priekyje buvo įpusėjusios kelios taroko partijos. Štaineris atsisėdo prie lango ir užsisakė vieną degtinės. Demonstratyviai išsitraukė piniginę, į kurią, kad atrodytų pilnesnė, dar buvo prikišęs porą popieriaus lapų, ir užsimokėjo šimtine.

Po minutės jį užkalbino liesas vyriškis ir pakvietė sužaisti pokerį. Štaineris nuobodžiaujančiu veidu atsisakė. Vyras ėmė jį įkalbinėti.

— Aš turiu per mažai laiko, — pareiškė Štaineris. — Daugių daugiausia pusvalandį, o lošimui jo per maža.

— Bet kur ten, kur ten! — džiūsna parodė gerokai išgedusius dantis. — Per pusvalandį ne vienas tapo laimingas, pone kaimyne!

Štaineris pažvelgė į kitus du prie gretimo staliuko.

Vienas buvo riebaus veido ir nuplikęs, kitas — juodas, labai apžėlęs ir su didele nosimi. Abudu abejingai žiūrėjo į jį.

— Jeigu iš tiesų tik pusvalandžiui, — tarė Štaineris tariamai dvejodamas, — galima būtų pamėginti.

— Žinoma, žinoma, — nuoširdžiai atitarė džiūsna.

— Ir galėsiu baigti, kada norėsiu?

— Savaime aišku, pone kaimyne, kada panorėsite.

— Net jeigu laimėsiu?

Storulio prie stalo lūpos truputį persikreipė. Jis susižvalgė su juočkiu: regis, būsime pagavę tikrą miesčionį vištuką!

— Tada pradedam, pradedam, pone kaimyne, — džiugiai sumekeno džiūsna.

— Na, ką gi.

Štaineris atsisėdo prie stalo. Storulis išmaišė ir padalijo. Štaineris išlošė porą šilingų. Kai pats maišė, apčiupinėjo kortų kraštus. Tada jis dar kartą supašė kaladę ir nusikėlė sau toje vietoje, kur kažką pajuto, užsakė slyvinės, žvilgtelėjo į viršutinės krūvelės apačią ir pamatė, kad tos truputį apkarpytos kortos buvo karaliai. Tada vėl gerai sumaišė ir padalijo.

Po ketvirčio valandos jau turėjo išlošęs apie trisdešimt šilingų.

— Visai gerai! — sumekeno džiūsna. — Gal mes pamėginkime daugiau pastatyti?

Štaineris linktelėjo. Jis išlošė ir kitą labiau jaudinančią partiją. Paskui dalijo storulis. Jo rožinės letenėlės iš tikrųjų atrodė per mažos sukčiauti. Vis dėlto Štaineris pastebėjo labai mikliai manipuliuojant. Tada pakėlė savo kortas. Trys damos.

— Kiek? — paklausė storulis ir sukando savo cigarą.

— Keturias, — tarė Štaineris ir pajuto, kad storulis sunerimo, nes jis turėjęs nupirkti tik dvi kortas. Storulis pastūmė jam keturias. Štaineris pamatė, kad viena buvo ketvirtoji dama, kurios trūko. Dabar jis, žinoma, neturėjo šanso ir metė kortas, sakydamas: „Prakeikimas! Parduota!“ Kiti trys susižvalgė ir taip pat pasavo.

Štaineris žinojo, kad jis tik tada gali ką nors padaryti, kai dalija pats. Dėl to teturėjo vieną galimybę prieš tris. Kišenvagis buvo teisus. Jis turįs greit veikti, kol kiti dar per daug nesusiprato.

Jis padarė triuką su tūzais, tik paprastą. Storulis sužaidė prieš jį ir pralošė. Štaineris pažvelgė į laikrodį.

— Man jau reikia eiti. Paskutinis ratas.

— Na, na, pone kaimyne! — sumekeno džiūsna.

Kiti du nieko nepasakė.

Kitą kartą Štaineriui teko keturios damos. Jis nusipirko dar vieną kortą. Devynakę. Plaukuotasis juočkis nusipirko dvi kortas. Štaineris matė, kaip džiūsna mikliu rankos judesiu padavė iš apačios, tačiau vis tiek kartu kėlė iki dvidešimties šilingų ir pasidavė. Juočkis metė žvilgsnį į jį ir pasiėmė banką.

— Kokias kortas jūs turėjote? — sušuko džiūsna ir greitai atvertė Štainerio kortas.

— Keturios damos! Ir jūs pasuojate, Dievo žmogau? Čia juk buvo viso pasaulio pinigai! Ką jūs turėjote? — paklausė jis juočkį.

— Tris karalius, — pasakė tas perkreiptu veidu.

— Na, matote! Matote! Jūs būtumėt išlošęs, pone kaimyne! Kiek jūs būtumėte kėlęs su trimis karaliais?

— Su trimis karaliais būčiau statęs iki mėnulio, — atsakė juočkis gana niūriai.

— Aš apsirikau, — pasakė Štaineris. — Maniau turįs tik tris damas. Vieną palaikiau valetu.

— Štai kas!

Juočkis dalijo. Štaineris gavo tris karalius ir nusipirko ketvirtąjį. Jis pakėlė iki penkiolikos šilingų, po to supasavo. Storulis godžiai įtraukė oro. Štaineris buvo išlošęs apie devyniasdešimt šilingų, ir buvo likę tik du lošimai.

— Ką jūs turėjote, pone kaimyne?

Džiūsna pabandė greit atversti kortas. Štaineris numušė jo ranką.

— Ar Čia taip įprasta? — paklausė jis.

— Na, atleiskite. Tik iš smalsumo.

Kito lošimo metu Štaineris prarado aštuonis šilingus. Daugiau nebekėlė. Tada paėmė kortas ir sumaišė. Jis tiksliai įsidėmėjo ir įmaišė karalius į kaladės apačią taip, kad iš apačios juos galėtų išdalyti storuliui. Pavyko. Ir juočkis dėl akių kėlė, storulis pareikalavo vienos kortos. Štaineris atidavė jam paskutinį karalių. Storulis siurbtelėjo oro ir persimetė žvilgsniu su kitais. Šią akimirką Štaineris panaudojo tūzų triukui. Jis numetė į šalį tris savo kortas ir pasiėmė abu likusius tūzus, kurie dabar gulėjo viršuje.

Storulis pradėjo siūlyti. Štaineris atidėjo savo kortas į šalį ir dvejodamas pakėlė. Juočkis padvigubino. Pasiekus šimtą dešimt šilingų, jis pasitraukė. Storulis pakėlė sumą iki šimto penkiasdešimties. Štaineris sustojo. Jis nebuvo visai tikras. Kad storulis turėjo keturis karalius, jis žinojo. Nežinojo tik paskutinės kortos. Jeigu tai jokeris, Štaineris bus pralošęs. Džiūsna nenustygo ant savo kėdės.

— Ar galima žvilgtelėti? — jis norėjo pagriebti Štainerio kortas.

— Ne, — Štaineris uždėjo ranką ant savo kortų. Jį nustebino šis naivus įžūlumas. Džiūsna iškart storuliui būtų telegrafavęs koja apie Štainerio kortas.

Storulis ėmė abejoti — pastebėjęs, kad storulis ėmė abejoti, Štaineris pakėlė smarkiau, matyt, kad storulis nesustabdytų, arba bijodamas, kad storulis pats daugiau nebekels. Pasiekus šimtą aštuoniasdešimt, storulis sustojo. Jis padėjo ant stalo keturis karalius. Štaineris atsikvėpė ir atvertė savo keturis tūzus.

Džiūsna švilptelėjo. Po to, kai Štaineris susikišo pinigus, stojo mirtina tyla.

— Mes žaisime dar vieną ratą, — staiga griežtai pareiškė juočkis.

— Labai gaila, — atsiprašė Štaineris.

— Mes žaisime dar vieną ratą, — pakartojo juočkis ir atkišo smakrą.

Štaineris atsistojo.

— Kitą sykį.

Jis nuėjo prie baro ir užsimokėjo. Paskui įkišo šeimininkui sulankstytą šimto šilingų banknotą.

— Prašau perduoti Fredui.