Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

VI

Sekmadienio vakarą grįžęs į viešbutį, Kernas savo kambaryje susidūrė su Marilu, kuris buvo labai susijaudinęs.

— Pagaliau atsirado nors vienas! — sušuko jis. — Prakeikta skylė, kur šiandien kaip tyčia negali rasti nė gyvos dvasios! Visi išėję! Visi pradingę! Net tas velnio šeimininkas!

— Kas atsitiko? — paklausė Kernas.

— Ar žinote, kur gyvena pribuvėja? Arba gydytojas, koks nors moterų gydytojas ar šiaip?

— Ne.

— Žinoma, ne! — Marilas spoksojo į jį. — Jūs juk protingas žmogus, Kernai. Eime su manim. Kažkas turi likti prie moters. Tada aš išeisiu ir surasiu pribuvėją. Ar galite?

— Ką?

— Pasaugoti, kad ji per daug nejudėtų! Pašnekėti su ja. Ką nors padaryti!

Jis nusitempė Kerną, nesuprantantį, kas atsitiko, per koridorių į apatinį aukštą ir atidarė mažo kambarėlio duris. Jame nieko daugiau nebuvo, tik lova. Joje gulėjo moteris ir dejavo.

— Septintas mėnuo! Persileidimas ar kas panašaus! Nuraminkite ją, jeigu galite! Aš atvesiu gydytoją.

Jis jau buvo už durų, kai Kernas žiojosi kažką atsakyti.

Moteris lovoje vaitojo. Kernas priėjo ant pirštų galų.

— Gal jums ką nors paduoti? — paklausė jis.

Moteris dejavo toliau. Jos blankiai gelsvi plaukai buvo permerkti prakaito ir papilkėjusiame veide keistai tamsiai žėrėjo stambios strazdanos. Akys persikreipusios, ir pro primerktus vokus švietė beveik tik baltymas. Siauros lūpos buvo iššieptos, ir prieblandoje labai baltai švytėjo stipriai sukąsti dantys.

— Gal jums ką nors paduoti? — paklausė Kernas dar sykį.

Jis apsidairė. Pigus plonas apsiaustas buvo lyg paskubomis užmestas ant kėdės. Prie lovos padėta pora nunešiotų batų. Moteris gulėjo ant lovos su drabužiais, lyg būtų parvirtusi. Ant stalo stovėjo butelis su vandeniu, o prie praustuvo lagaminas.

Moteris dejavo. Kernas nežinojo, ką jam daryti. Moteris blaškėsi. Jis prisiminė, ką sakė Marilas ir tą truputį, ką spėjo sužinoti per metus universitete, taigi pabandė tvirtai prilaikyti moters pečius. Tačiau atrodė, kad jis stengiasi sulaikyti gyvatę. Jis taip vargo, o moteris vis išslysdama nustumdavo jį. Staiga ji iškėlė rankas aukštyn ir beregint iš visų jėgų tvirtai įsikibo į Kerną.

Jis stovėjo kaip prikaustytas. Niekad nemanė, kad moteris galėtų turėti šitiek jėgos. Ji lėtai kaip sraigtą pasuko galvą ir sudejavo taip kraupiai, lyg iš žemės gelmių.

Kūnas truktelėjo, ir Kernas staiga po nuslinkusia antklode pamatė per lininę paklodę iššliaužiant juodai raudoną dėmę, didėjančią ir plintančią. Jis pamėgino išsivaduoti, bet moteris jį laikė nepaprastai tvirtai. Kaip užkerėtas jis spoksojo į dėmę, kuri pavirto plačiu dryžiu, pasiekė paklodės kraštą ir nuo ten ėmė lašėti ant grindų į juodą balą.

— Paleiskit! Paleiskit mane! — Kernas bijojo pajudinti rankas, kad nesupurtytų moters kūno. — Paleiskit! — širdo jis. — Paleiskit!

Netikėtai moters kūnas suglebo. Ji atsikabino ir krito ant pagalvių. Kernas čiupo antklodę ir ją šiek tiek pakėlė. Kraujo srautas tekėjo ir tekėjo ant grindų. Jis pašoko ir nubėgo aukštyn į kambarį, kuriame gyveno Rūta Holand.

Ji buvo ten. Sėdėjo viena ant savo lovos tarp atverstų knygų.

— Ateikit! — sušuko Kernas. — Apačioje nukraujuos moteris!

Jie nubėgo žemyn. Kambaryje buvo pasidarę tamsu. Lange liepsnojo vakaro žara ir metė blankią šviesą ant grindų ir stalo. Raudonas atspindys kaip rubinas žėrėjo vandens stiklainyje. Rodės, moteris visai nebekvėpavo.

Rūta Holand nuklojo antklodę. Gimdyvė buvo plūste paplūdusi krauju.

— Uždekit šviesą, — sušuko mergina.

Kernas nubėgo prie jungiklio. Silpnos lemputės spingsėjimas sumišo su vakaro žara į drumstą gelsvai raudoną miglą, kurioje ant lovos gulėjo moteris. Atrodė, kad ji — vien tik beformis pilvas su pasikėlusiais drabužiais, iš po kurių keistai persisukusios ir suglebusios kyšojo kojos su nusmukusiomis kojinėmis.

— Duokite rankšluostį! Reikia sustabdyti kraujavimą! Gal dar ką nors rasite!

Kernas matė, kaip Rūta pasiraitojo rankoves ir pabandė atsegti moters drabužius. Jis padavė jai nuo prausyklės rankšluostį.

— Tuoj turi ateiti gydytojas! Marilas išėjo pakviesti.

Jis ieškojo kokios nors tvarsliavos ir per skubėjimą apvertė lagaminą.

— Duokite šen, ką rasite, — sušuko Rūta.

Ant grindų gulėjo krūva kūdikio rūbelių, maži marškinėliai, vystyklai, skarelės ir tarp jų pora švarkelių, numegztų iš rožinės ir žydros vilnos, papuoštų kaspinėliais ir šilku. Vienas buvo nebaigtas, iš jo dar kyšojo pora virbalų. Iškrito kamuolėlis minkštų žydrų vilnonių siūlų ir be garso nuriedėjo ant grindų.

— Duokit šen! — Rūta numetė šalin kruviną rankšluostį. Kernas padavė jai vystyklų ir skarelių. Tada ant laiptų pasigirdo žingsniai. Tuoj pat atsidarė durys ir įėjo Marilas su gydytoju.

— Tai, kas čia atsitiko — prakeikimas!

Gydytojas žengė didelį žingsnį, nustūmė Rūtą Holand į šalį ir pasilenkė ties moterimi. Po minutėlės kreipėsi į Marilą:

— Tučtuojau paskambinkite telefonu 2167. Kuo greičiau turi ateiti Braunas ir atnešti viską narkozei ir Breikstono-Hikso operacijai. Supratote? Be to, viską nuo stipraus kraujoplūdžio.

— Gerai.

Gydytojas apsižvalgė.

— Jūs galite eiti! — pasakė jis Kernui. — Panelė lieka čia. Atneškite vandens. Paduokite man krepšį.

Antrasis gydytojas atskubėjo po dešimties minučių. Padedant Kernui ir keliems kitiems per tą laiką atėjusiems žmonėms, patalpa šalia kambario, kuriame gulėjo moteris, buvo paversta operacine. Lovos nustumtos į šalis, sustumti stalai ir paruošti instrumentai. Šeimininkas atnešė stipriausių lempų, kokias tik turėjo, ir įsuko.

— Greičiau, greičiau!

Pirmasis gydytojas šėlo iš nekantrumo. Jis užsimetė ant viršaus savo baltą chalatą ir liepė Rūtai Holand susagstyti.

— Ir jūs pasiimkite! — jis numetė jai chalatą. — Mums čia jūsų tikriausiai prireiks. Ar galite žiūrėti į kraują? Ar nesidaro bloga?

— Ne, — atsakė Rūta.

— Gerai! Šaunuolė!

— Galbūt ir aš galiu kuo nors padėti, — pasisiūlė Kernas. — Aš baigiau du semestrus medicinos.

— Kol kas ne, — gydytojas pasidairė instrumentų. — Galime pradėti?

Šviesoje blizgėjo jo plikė. Nukėlė duris nuo vyrių. Keturi vyrai koridoriumi įnešė lovą su tyliai vaitojančia moterimi. Ši gulėjo, plačiai išplėtusi akis. Jos bespalvės lūpos drebėjo.

— Pirmyn! Čiupkit! — skubino visu balsu gydytojas. — Kelkit! Atsargiai, prakeikimas!

Moteris buvo sunki. Ant Kerno kaktos atsirado prakaito lašelių. Jo žvilgsnis susitiko su Rūtos žvilgsniu. Ji buvo išblyškusi, tačiau rami, ir taip pasikeitusi, kad jis vos ją atpažino. Ji visa savo esybe buvo su kraujuojančia moterimi.

— Taip! Išeikit visi, kas neturit čia ko veikti, — užriko pliktelėjęs gydytojas. Jie paėmė moters ranką. — Neskaudės, tai visai nesudėtinga, — staiga jo balsas pasidarė kaip motinos.

— Vaikas turi gyventi, — sušnabždėjo moteris.

— Abu, abu... — švelniai atsiliepė gydytojas.

— Vaikas...

— Mes jį tik truputį pasuksime iš pečių padėties. Tada jis išlėks kaip strėlė. Tik ramiai, visai ramiai. Narkozę!

Kernas su Marilu ir keliais kitais žmonėmis stovėjo tuščiame moters kambaryje. Jie laukė, kol jų vėl prisireiks. Už sienos girdėjosi prislopintas gydytojų murmesys. Ant grindų mėtėsi megzti švarkeliai — rožinis ir žydras.

— Gimimas, — tarė Marilas Kernui. — šitaip ateinama į pasaulį — kraujas, kraujas ir riksmas! Suprantate, Kernai?