Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Aišku! Kuo žmogus primityvesnis, tuo geresnės nuomonės apie save, tai matyti iš šitų skelbimų. Tai, — Marilas nusiviepė, — varomoji jėga! Aklas įsitikinimas! Abejojimas ir tolerancija yra kultūringų žmonių bruožai. Jų vis mažėja. Senas Sizifo darbas. Viena giliausių žmonijos alegorijų.

— Pone Kernai, čia vienas nori su jumis pasikalbėti, — netikėtai pranešė susijaudinęs viešbučio pikolo. — Atrodo ne policininkas!

Kernas skubiai pakilo.

— Gerai, einu.

Iš pirmo žvilgsnio jis neatpažino sumenkusio, susenusio vyro. Jam rodės, lyg būtų regėjęs neryškius, blankius kontūrus ant fotoaparato matinio stiklo, kurie tik pamažu išryškėja ir įgauna pažįstamų bruožų.

— Tėve! — pasakė jis tada nustėręs.

— Taip, Liudvigai.

Senasis Kernas nusišluostė prakaitą nuo kaktos.

— Karšta čia, — pasakė jis su nuovargio šypsena.

— Taip, labai karšta. Eikš, mes nueisime į kambarį su pianinu. Ten vėsu.

Jie susėdo. Kernas iškart vėl atsistojo ir nuskubėjo atnešti tėvui citrininio limonado. Buvo labai susirūpinęs.

— Mes seniai nesimatėme, tėve, — tarė jis atsargiai, kai sugrįžo.

Senasis Kernas linktelėjo.

— Tu gali čia pasilikti, Liudvigai?

— Manau, ne. Juk žinai. Jie visai padorūs. Leidimas apsistoti keturiolikai dienų ir dar dvi ar trys dienos, bet paskui — viskas.

— Ar tu ketini po to nelegaliai čia pasilikti?

— Ne, tėve. Dabar čia per daug emigrantų. To aš nežinojau. Pamėginsiu vėl sugrįžti į Vieną. Ten lengviau pasislėpti. Ką tu veiki?

— Aš sirgau, Liudvigai. Gripu. Tik prieš porą dienų vėl pakilau.

— Ak štai kas... — Kernas su palengvėjimu atsiduso. — Tu sirgai! Ar tu dabar jau visiškai pasveikęs?

— Tai, matai juk...

— O ką tu veiki, tėve?

— Aš kai kur gavau pastogę.

— Tave gerai saugo, — pasakė Kernas ir nusišypsojo.

Senasis Kernas pasižiūrėjo į sūnų toks sutrikęs ir kenčiantis, kad šis sunerimo.

— Ar tau nelabai gerai sekasi, tėve? — paklausė jis.

— Ach, Liudvigai, ką mums reiškia „gerai“? Šiek tiek ramybės — ir jau gerai. Aš veikiu šį tą: tvarkau buhalteriją. Tai ne kažin kas. Bet vis dėlto darbas. Anglių parduotuvėje.

— Tai puiku. Kiek tu ten uždirbi?

— Nieko neuždirbu, tik arbatpinigių. Už tai gaunu pavalgyti ir butą.

— Tai jau šis tas. Rytoj aš tave aplankysiu, tėve!

— Taip... taip... arba aš galiu čia ateiti.

— Bet kam tau lakstyti? Aš ateisiu...

— Liudvigai... — senasis Kernas giliai įkvėpė. — Mieliau jau aš čia ateisiu.

Kernas nustebęs pasižiūrėjo į jį. Ir staiga viską suprato. Drūta moteris prie durų. Jo širdis minutėlę daužė kaip kūju į šonkaulius. Jis norėjo pašokti, čiupti tėvą, bėgti su juo, jo galvoje ėmė suktis motina, Drezdenas, ramūs sekmadienio priešpiečiai draugėje, paskui jis išvydo priešais save likimo sugniuždytą vyrą, kuris žvelgė į jį siaubingai nusižeminęs, ir pagalvojo: „Viskas! Baigta!“ Ir atsileido spazmos, nebeliko nieko, tik begalinė užuojauta.

— Du kartus buvo mane išvarę, Liudvigai. Kai aš tik vieną dieną vėl čia praleidau, mane surado. Nebuvo pikti. Bet jie negali mūsų visų čia pasilikti. Aš susirgau, visą laiką lijo. Plaučių uždegimas su atkryčiu. Ir tada... ji mane slaugė... kitaip aš būčiau miręs, Liudvigai. Ir ji nelinki man bloga...

— Tikrai, tėve, — ramiai pritarė Kernas.

— Taip pat šiek tiek dirbu. Užsidirbu tiek, kiek esu vertas. Tai nėra taip... tu žinai... taip nėra. Bet aš nebegaliu daugiau miegoti ant suolų ir visą laiką bijoti, Liudvigai...

— Aš suprantu, tėve.

Senasis Kernas žiūrėjo priešais save.

— Aš kartais pagalvoju, motina turėtų išsiskirti. Tada ji vėl galėtų grįžti į Vokietiją.

— Ar tu to norėtum?

— Ne, ne dėl manęs. Dėl jos. Juk aš dėl visko kaltas. Kai ji nebebus su manim susituokusi, juk galės grįžti. Aš kaltas. Ir tau taip pat. Dėl manęs tu nebeturi tėvynės.

Kernas jautėsi siaubingai. Tai nebebuvo jo linksmas, gyvenimo džiaugsmo kupinas tėvas iš Drezdeno — tai buvo pasigailėjimo vertas, pasenęs, bejėgis vyras, kuris nebepajėgė susidoroti su gyvenimu — jo kūnas ir kraujas. Kernas atsistojo sumišęs ir padarė tai, ko daryti niekad nebuvo daręs. Apkabino siaurus, sulinkusius tėvo pečius ir pabučiavo jį.

— Tu supranti, Liudvigai? — sumurmėjo Zigmundas Kernas.

— Taip, tėve. Čia nieko baisaus. Visai nieko baisaus — jis švelniai paplekšnojo plokščia ranka jam per kaulėtą nugarą ir pro jo pečius įsižiūrėjo tolyn, į tirpstančio sniego Tirolyje paveikslą, kabantį virš pianino.

— Tai aš jau eisiu...

— Taip.

— Aš tik noriu susimokėti už limonadą. Taip pat atnešiau tau cigarečių pakelį. Tu užaugai didelis, Liudvigai, didelis ir stiprus.

„Taip, otų senas ir drebantis, — pagalvojo Kernas.

— O kad man pasitaikytų nors vienas iš tų, kurie tave taip sužlugdė, sumalčiau jo sotų, patenkintą, kvailą snukį!“

— Irtu gerai atrodai, tėve, — pasakė jis. — Už limonadą jau sumokėta. Dabar aš užsidirbu šiek tiek pinigų. Ir žinai kuo? Mūsų pačių senais daiktais. Tavo migdolų kremu ir tavo „Far“ tualetiniu vandeniu. Vienas vaistininkas čia dar turi jų visą stirtą. Aš iš jo superku.

Zigmundo Kerno akys truputį pagyvėjo. Paskui jis liūdnai nusišypsojo.

— Ir dabar tau tenka jais prekiauti. Atleisk man, Liudvigai.

— Ach, ką tu! — Kernas nurijo žemyn kažką, staiga užkilusį jo gerkle. — Tai geriausia pasaulio mokykla, tėve. Išmokstama pažinti gyvenimą iš apačios. Žmones taip pat. Vėliau niekada neteks nusivilti.

— Tik nesusirk.

— Ne, aš esu labai užsigrūdinęs.

Jie išėjo.

— Tu turi tiek vilties, Liudvigai...

„Dieve mano, jis tai vadina viltimi!“ — pagalvojo Kernas.

— Viskas vėl susitvarkys, — pasakė jis. — Taip juk negali likti.

— Taip... — senasis Kernas žiūrėjo tolyn. — Liudvigai, — tyliai tarė jis paskui, — jeigu mes vėl būsime kartu... ir jeigu motina vėl bus čia, — jis mostelėjo atgal, — tada viskas bus pamiršta... mes daugiau apie tai negalvosime, tiesa?

Jis kalbėjo tyliai, vaikiškai ir patikliai; tai buvo lyg pavargusio paukščio giesmė.

— Be manęs tu dabar galėtumei studijuoti, Liudvigai, — pasakė jis kažkaip mechaniškai bėdodamas, lyg būtų apie tai taip dažnai galvojęs, kad jo kaltės suvokimas laikui bėgant pasidarė beveik automatiškas.

— Be tavęs manęs visai nebūtų, tėve, — atsakė Kernas.

— Lik sveikas, Liudvigai. Ar tu nepaimsi cigarečių? Aš juk tavo tėvas, mielai norėčiau tau ko nors duoti.

— Gerai, tėve. Aš jas pasiliksiu.

— Nepamiršk manęs visiškai, — tarė senasis vyras ir jo lūpos suvirpėjo. — Aš gero norėjau, Liudvigai, — atrodė, lyg jis, negalėdamas išsiskirti su tuo vardu, vis kartojo ir kartojo jį. — Nors man ir nepavyko, Liudvigai. Aš norėjau jumis rūpintis, sūnau.

— Tu rūpinaisi mumis, kol galėjai.

— Tai aš dabar eisiu. Sudie, mano vaike.

„Vaike, — galvojo Kernas, — kuris iš mudviejų vaikas?“ Jis matė savo tėvą, lėtai nueinantį gatve; pažadėjo jam rašyti ir vėl susitikti, tačiau žinojo, kad tai buvo paskutinis kartas, kai jį matė. Žiūrėjo pavymui išplėtęs akis, kol jis pradingo. Po to teliko tuštuma.

Kernas sugrįžo į terasą. Ten sėdėjo Marilas ir vis dar tebeskaitė savo laikraštį su pasišlykštėjimo ir pašaipos iškreiptu veidu. „Keista, kiek daug gali sugriūti, — galvojo Kernas, — per tą laiką, kai kitas skaito laikraštį. Visiškas našlaitis, penkiasdešimtmetis, — jis nusišypsojo nenatūraliai ir su liūdna ironija, — lyg nebūtų galima tapti našlaičiu, ir kai motina su tėvu gyvi“.