Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Velniai rautų, tu pasiutiškai teisus! Štai ko reikia! Didesnių taurių, tai puiki mintis! Aš apie tai ir nepagalvojau!

Jie paėmė didesnes taures ir gėrė visą valandą. Paskui stalius viską supainiojo ir ėmė skųstis, kad jo žmona pagimdžiusi tris berniukus. Jis vargais negalais susimokėjo ir išsverdėjo su savo bendrais lauk.

Štaineris nurinko stalus. Įsipylė sau dar pilną stiklinę slyvinės ir išgėrė. Galvoje sudundėjo. Jis atsisėdo prie stalo ir susimąstė. Paskui atsistojo ir nuėjo į savo kambarėlį. Susiieškojo tarp daiktų žmonos fotografiją ir ilgai žiūrėto į ją. Nieko apie Mari nebuvo girdėjęs. Ir nerašė jai, nes spėjo, kad jos korespondencija tikrinama. Manė, kad jį išsiskyrė.

„Prakeikimas! — jis atsistojo. — Turbūt ji jau seniai gyvena su kitu ir mane pamiršo!“ Staiga perplėšė fotografiją ir numetė ant grindų. „Aš turiu išsivaduoti iš to. Kitaip pražūčių. Aš esu vyras, kuris gyvena vienas, aš esu Johanas Kuberis, o ne Štaineris, gana!“

Jis išgėrė dar vieną taurę, po to užrakino ir išėjo į gatvę. Netoli žiedo jį užkalbino mergina.

— Ar eisi su manim, brangusis?

— Taip.

Jie žingsniavo vienas šalia kito. Mergina tyrinėdama stebėjo Štainerį iš šono.

— Tu į mane nė sykio nepažvelgei.

— Pažvelgiau, — atsiliepė Štaineris, nepakeldamas akių.

— Aš manau, kad ne. Ar patinku tau?

— Taip, tu man patinki.

— Greitai tau visa tai išeina.

— Taip, — pasakė jis, — greitai.

Ji įsikibo jam į parankę.

— Ką tu man padovanosi, brangusis?

— Nežinau. Ko tu norėtum?

— Ar tu pasiliksi visai nakčiai?

— Ne.

— Kaip būtų dėl dvidešimties šilingų?

— Dešimt. Aš esu nedaug uždirbantis kelneris.

— Tu nepanašus į kelnerį.

— Yra žmonių, kurie nepanašūs į valstybės prezidentus, ir vis dėlto tokie yra.

Mergina nusijuokė.

— Tu linksmas. Aš mėgstu linksmus žmones. Dėl manęs, tegu bus dešimt. Turiu gražų kambarį. Pamatysi, aš padarysiu tave laimingą.

— Taip? — paklausė Štaineris.

Kambarys buvo raudono pliušo būda su dailiais niekučiais ir staltiesėmis uždengtu stalu bei krėslais. Ant sofos sėdėjo virtinė pliušinių meškiukų, Užgavėnių lėlių ir medžiaginių beždžionių. Virš sofos kabojo padidinta fotografija — feldfebelis, uniformuotas, užriestais ūsais, žiūrintis išpūstomis akimis.

— Ar tai tavo vyras? — paklausė Štaineris.

— Ne, senės velionis.

— Ji turbūt džiaugiasi jo nusikračiusi, taip?

Nė nepanašu! — mergina nusivilko palaidinukę. — Ji dar ir šiandien jo teberauda, toks nepaprastas jis buvęs. Pasitempęs, supranti?

— Kodėl tada pakabino jį čia, pas tave?

— Savo kambaryje ji turi dar kitą jo portretą. Didesnį ir spalvotą. Žinoma, spalvota tik uniforma, supranti? Eikš, atsek man kabliukus užpakalyje!

Štaineris po savo rankomis pajuto tvirtus pečius. To nesitikėjo. Iš savo karinės tarnybos laikų žinojo, kokios būna kekšės — visada pernelyg minkštos ir pilkos.

Mergina numetė palaidinukę ant sofos. Krūtys buvo pilnos ir stangrios. Jos derėjo prie stiprių pečių ir kaklo.

— Sėskis, brangusis, — pasakė ji. — Įsitaisyk patogiai. Kelnerių ir tokių, kaip mes, visada būna pavargusios kojos.

Ji nusisegė sijoną.

— Pasiutimas, — tarė Štaineris, — tu juk graži!

— Tai man jau kai kas sakė, — mergina rūpestingai pasidėjo sijoną. — Jeigu tavęs tai netrikdo...

— Bet tai mane trikdo.

Ji pasigręžė.

— Tu juokauji, esi linksmas patronas!

Štaineris pažvelgė į ją.

— Kodėl tu į mane taip žiūri? — paklausę mergina. — Tavęs galima išsigąsti. Jėzau, kaip galvažudys! Seniai neturėjai moters, ką?

— Kuo tu vardu? — paklausė Štaineris.

— Tu juoksiesi — Elvyra. Tai buvo mano motinos idėja. Ji visada turėjo didelių užmačių. Eikš į lovą.

— Ne, — tarė Štaineris, — dar išgerkime ko nors.

— Ar turi pinigų? — skubiai paklausė ji.

Štaineris linktelėjo. Elvyra nuogut nuogutėlė nuėjo prie durų.

— Ponia Pošnig! — sušuko ji. — Ko nors išgerti.

Šeimininkė atsirado taip greitai, lyg ji būtų klausiusis už durų. Buvo apkūni, apsitempusi juodu aksomu, raudonais žandais ir blizgančiomis apvaliomis akutėmis.

— Mes siūlytume šampano, — tarė ji paslaugiai. — Kaip cukrus!

— Degtinės, — atsiliepė Štaineris, nė nepažvelgęs į ją. — Slyvinės, vyšninės, gencijoninės, visai nesvarbu.

Abi moterys susižvalgė.

— Vyšninės, — pasakė Elvyra. — Geros, nuo viršutinės lentynos. Kainuoja dešimt šilingų, brangusis.

Štaineris padavė jai pinigus.

— Iš kur tavo tokia oda? — paklausė jis.

— Jokio spuogelio, tiesa? — Elvyra pasisukiojo prieš jį. — Tokią odą turi tik raudonplaukės.

— Taip, — tarė Štaineris, — aš pirma ir nepastebėjau, kad tavo plaukai raudoni.

— Skrybėlė kalta, brangusis, — Elvyra paėmė iš šeimininkės butelį. — Ar išgersite vieną su mumis, ponia Pošnig?

— Jeigu galima? — šeimininkė atsisėdo. — Jums gerai, panele Elvyra! — ji atsiduso. — Tokios vargšės našlės kaip aš visada vienišos.

Vargšė našlė išgėrė stikliuką ir iškart vėl prisipylė.

— Į sveikatą, maloningasis pone!

Ji atsistojo ir koketiškai pašnairavo į Štainerį.

— Tad širdingai ačiū. Ir linkiu maloniai praleisti laiką.

— Tu jai patinki, brangusis, — pareiškė Elvyra.

— Paduok man čia taurę, — tarė Štaineris. Jis prisipylė pilną ir išgėrė.

— Jėzau! — Elvyra žiūrėjo į jį susirūpinusi. — Tikiuosi, tu nieko nesudaužysi, brangusis? Butas daug kainuoja, supranti? Tokie butai būna brangūs, mielasis!

— Sėskis čia, — pasakė Štaineris. — Šalia manęs.

— Mums verčiau reikėjo išvažiuoti. Į Praterį arba į mišką.

Štaineris pakėlė galvą. Jis pajuto, kaip po kakta vyšninė lyg plaktukais pamažu tuksi į akių obuolius.

— Į mišką? — paklausė jis.

— Taip, į mišką. Arba į javų lauką, dabar vasara.

— Javų laukas vasarą? Kaip tau atėjo į galvą javų laukas?

— Visai paprastai, — susirūpinusi uoliai tarškėjo Elvyra. — Nes dabar vasara, brangusis! O vasarą žmonės mielai eina į javų laukus, žinai?

— Neslėpk butelio, aš nesudaužysiu tavo būdos. Javų laukas, sakai — vasarą?

— Žinoma, vasarą, brangusis, žiemą juk šalta. Štaineris prisipylė sklidiną taurę.

— Pasiutimas, kaip tu kvepi...

— Raudonplaukės visos panašiai kvepia, brangusis.

Plaktukai ėmė tuksėti smarkiau. Kambarys susiūbavo.

— Javų laukas... — tarė Štaineris lėtai ir vangiai, — ir vėjas naktį...

— Eikš dabar į lovą, mielasis, nusirenk...

— Atidaryk langą...

— Langas atidarytas, brangusis. Eikš, aš padarysiu tave laimingą!

Štaineris išgėrė.

— Ar tu nors kartą buvai laiminga? — paklausė jis ir įbedė akis į stalą.

— Žinoma, dažnai.

— Ak, nutilk Užgesink šviesą.

— Pirma nusirenk.

— Užgesink šviesą.

Elvyra pakluso. Kambaryje pasidarė tamsu.

— Eikš į lovą, brangusis.

— Ne, į lovą ne. Lova — visai kas kita. Prakeikimas!

Štaineris drebančia ranka įsipylė vyšninės į savo taurę. Jo galva ūžė. Mergina perėjo per kambarį. Ji praėjo pro langą, akimirką stabtelėjo ir pažvelgė į lauką. Silpna gatvės žibintų šviesa krito ant jos tamsių pečių. Už jos galvos buvo naktis. Ji pakėlė ranką sau prie plaukų...