Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Ateik čia, — kimiai pasakė Štaineris.

Ji apsisuko ir lengvai, tyliai priartėjo. Priartėjo, prinokusi kaip javų laukas, tamsi ir neatpažįstama, su kvapu ir oda tūkstančio moterų ir vienos...

— Mari, — sumurmėjo Štaineris.

Mergina nusijuokė, giliai ir švelniai.

— Matyt, koks tu nusigėręs, brangusis. Juk mano vardas Elvyra...

VIII

Kernui pavyko prasitęsti leidimą gyventi dar penkioms dienoms; po to jis buvo išvarytas. Jam išdavė nemokamą bilietą iki sienos, ir jis išvažiavo į muitinę.

— Be dokumentų? — paklausė čekų tarnautojas.

— Taip.

— Įeikite. Pora tokių čia jau yra. Maždaug po dviejų valandų bus geriausias laikas.

Kernas įėjo į muitinę. Ten buvo dar trys žmonės — labai išblyškęs vyras su žmona ir senas žydas.

— Labas vakaras, — pasisveikino Kernas.

Kiti kažką sumurmėjo.

Kernas pastatė savo lagaminą ir atsisėdo. Buvo pavargęs. Užsimerkė. Žinojo, kad jo laukia dar ilgas kelias, ir pabandė numigti.

— Mes pereisim, — išgirdo sakant išblyškėlį vyrą, — pamatysi, Ana, ten bus geriau.

Moteris neatsakė.

— Tikrai mes pereisime, — vėl pradėjo vyras, — be abejonės! Kodėl jie turėtų mūsų neįsileisti?

— Nes jiems mūsų nereikia, — atsiliepė moteris.

— Bet mes juk žmonės...

„Vargšas tu, kvaily“, — pagalvojo Kernas. Jis neaiškiai girdėjo vyrą murmant toliau, paskui užsnūdo.

Pabudo, kai muitinės tarnautojas atėjo jų pasiimti. Jie išėjo per laukus ir įžengė į lapuočių mišką, kuris glūdėjo priešais tamsoje kaip milžiniškas juodas luitas.

Tarnautojas sustojo.

— Eikite šiuo takeliu ir laikykitės dešinės. Kai prieisite kelią — kairės. Sėkmės.

Ir jis pradingo naktyje. O tie, keturiese, stovėjo nesiryždami.

— Ką mes dabar darysime? — paklausė moteris. — Ar kas nors žino kelią?

— Aš eisiu pirmas, — tarė Kernas. — Buvau jau čia prieš metus.

Jie ieškojo kelio tamsoje. Mėnulis dar nebuvo patekėjęs. Šlapia ir svetima žolė nepastebimai braukė per jų batus. Paskui priartėjo miškas su savo giliu alsavimu ir prarijo juos.

Jie ėjo ilgai. Kernas girdėjo kitus užpakalyje. Staiga priešais sužybčiojo prožektorių švieselės ir šiurkštus balsas suriko:

— Stot! Nejudėti!

Kernas skubiai šoko į šalį. Nubėgo į tamsą, atsitrenkdamas į medžius, apgraibomis prasiskynė per gervuogyną ir įmetė į jį savo lagaminą. Užpakaly išgirdo bėgant. Atsigręžė. Tai buvo moteris.

— Slėpkitės, — sušnabždėjo jis. — Aš užlipsiu čia, į viršų!

— Mano vyras... o šitas...

Kernas greitai įsikorė į medį. Jis juto po savimi minkštus šnarančius lapus ir įsitaisė ant šakumos. Apačioje nejudėdama stovėjo moteris; jis negalėjo jos matyti, tik jautė, kad ji ten stovi.

Tolumoje išgirdo seną žydą kažką sakant.

— Man tai nerūpi, — atkirto šiurkštus balsas. — Be paso jūs nepraeisite, ir viskas!

Kernas klausėsi. Po valandėlės jis išgirdo ir kito vyro balsą, tyliai atsakinėjantį žandarui. Taigi jie bus sučiupę juos abu. Tą akimirką apačioje po juo sušnarėjo. Moteris, kažką sumurmėjusi, pasuko atgal.

Kurį laiką buvo ramu. Paskui prožektorių šviesos sušmėžavo aplinkui, tarp medžių. Žingsniai priartėjo. Kernas prispaudė prie kamieno. Jį iš apačios gerai dengė kupli lapija. Netikėtai jis išgirdo griežtą, nesusivaldantį moters balsą:

— Čia jis turi būti! Jis užlipo į medį, čia...

Šviesos pluoštas nukrypo į viršų.

— Lipk žemyn! — suriko šiurkštus balsas. — Kitaip šausiu!

Kernas akimirką pasvarstė. Nebuvo prasmės. Jis nulipo žemyn. Prožektoriai akinamai švietė jam į veidą.

— Pasą?

— Jeigu aš turėčiau pasą, nebūčiau lipęs į medį.

Kernas pasižiūrėjo į moterį, kuri jį išdavė. Buvo susijaudinusi, beveik netekusi proto.

— Gerai norite! — sušnypštė ji. — Jūs ištrūksite, o mes turėsime čia pasilikti! Visi čia pasiliksime! — suriko ji. — Visi!

— Nutilti — sugriaudėjo žandaras. — Išsirikiuoti! — jis apšvietė grupę. — Iš tikrųjų mes turėtume jus uždaryti į kalėjimą, tikriausiai žinote! Neteisėtai perėjote sieną! Bet kuriam galui dar jus šerti! Aplink! Žengte marš atgal, į Čekoslovakiją. Tačiau įsidėmėkite: kitą kartą tuoj pat šaunu!

Kernas susiieškojo krūmuose lagaminą. Po to visi keturi tylomis vorele nužingsniavo atgal. Paskui juos ėjo žandarai su prožektoriais. Buvo kraupu, kad jie nematė savo priešininkų, tik baltus šviesos ratus; tik balsai ir šviesos juos pagavo ir varė atgal.

Šviesos ratai sustojo.

— Marš, pirmyn į tą pusę! — įsakė šiurkštus balsas. — Kas sugrįš, bus nušautas!

Keturiese ėjo toliau, kol šviesa pradingo už medžių.

Už nugaros Kernas išgirdo vyrą, kurio žmona jį išdavė, tyliai sakant:

— Atleiskite jai... ji buvo labai susijaudinusi... nepykit ant jos... dabar ji tikrai jau gailisi...

— Man vis tiek, — pasakė Kernas atgalios.

— Supraskite ją, — šnabždėjo vyras, — baimė, siaubas...

— Suprasti galiu! — Kernas atsisuko. — Atleisti man per sunku. Geriau aš pamiršiu.

Jis sustojo. Jie buvo atėję į mažą proskyną. Ir kiti sustojo. Kernas atsigulė ant žolės ir pasikišo lagaminą po galva. Trijulė ėmė šnibždėtis tarpusavyje. Tada moteris žengė žingsnį į priekį.

— Ana, — pratarė vyras.

Moteris atsistojo priešais Kerną.

— Ar jūs nežadate mums parodyti kelio atgal? — griežtai paklausė ji.

— Ne, — atsakė Kernas.

— Jūs! Jūs kaltas, kad mus sugavo! Jūs — niekšas!

— Ana! — riktelėjo vyras.

— Palikite ją, — tarė Kernas. — Visuomet geriausia išsikalbėti.

— Atsistokite! — suriko moteris.

— Aš liksiu čia. Jūs galite daryti, ką norite. Tiesiai už miško į kairę eina takelis į čekų muitinę.

— Žydpalaikis! — suriko moteris.

Kernas nusijuokė.

— To dar betrūko!

Jis matė, kaip išblyškėlis vyras kažką sukuždėjo nesivaldančiai moteriai ir nustūmė ją šalin.

— Jis tikrai eis atgal, — sukūkčiojo ji. — Žinau, jis eis atgal ir pereis. Jis turi mus... jo pareiga...

Vyras lėtai nusivedė moterį tolyn į mišką. Kernas išsiėmė cigaretę. Tada už poros metrų priešais save pamatė išnyrant kažkokį tamsų pavidalą — lyg nykštuką iš po žemių. Tai pasirodė besąs senasis žydas, kuris taip pat buvo prigulęs. Jis atsitiesė ir papurtė galvą.

— Toji Gojim!

Kernas nieko neatsakė. Užsidegė savo cigaretę.

— Ar mes pasiliksime čia per naktį? — po valandėlės švelniai paklausė senis.

— Iki trijų. Tada bus geriausias laikas. Dabar jie dar stebi. Jeigu niekas nepasirodys, jie pavargs.

— Galima palaukti ir iki trijų, — ramiai pareiškė senis.

— Kelias tolimas, ir gabalą turbūt teks šliaužti, — atsakė Kernas.

— Nieko baisaus. Sulaukęs senų dienų, aš pasidarysiu žydas — indėnas.

Jie sėdėjo tylėdami. Danguje pamažu įsižiebė žvaigždės. Kernas atpažino didžiuosius Grįžulo Ratus ir Šiaurinę žvaigždę.

— Man reikia į Vieną, — po kurio laiko tarė senis.

— Man iš tiesų tai niekur nereikia, — atsiliepė Kernas.

— Pasitaiko ir taip, — senis kramtė žolės stiebelį. — Vėliau vėl kur nors reikės. Taip būna. Reikia tik palūkėti.

— Taip, — tarė Kernas. — Reikia. Tačiau ko laukti?

— Iš esmės nieko, — ramiai atsakė senis. — Kai sulauki kažko, pamatai, kad tai niekis. Tada imi laukti ko nors kito.