Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Ji užplikė kavą, po to atsikėlė ir išėjo savo nepastebimais begarsiais žingsniais.

— Eikš valgyti! — tarė Štaineris ir pripylė kavos į du puodelius be ąselių su mėlynų svogūnų piešiniu.

Jie valgė duoną ir dešrą... Moteris vėl įėjo ir atnešė pagalvę. Padėjo ją ant Kerno guolio ir atsisėdo prie stalo.

— Nenori kavos, Lilo? — paklausė Štaineris.

Ji papurtė galvą. Paskui Štaineris atsistojo.

— Laikas miegoti. Tu juk pavargęs, mažyli, tiesa?

— Taip. Dabar jau vėl.

Štaineris paglostė moteriai per plaukus.

— Eik irtu miegoti, Lilo...

— Taip, — ji klusniai atsistojo. — Labos nakties...

Kernas ir Štaineris sugulė. Štaineris užgesino lempą.

— Žinai, — prabilo jis po valandėlės iš šiltos tamsos, — reikia gyventi taip, lyg jau niekad ten nebegrįžtum.

— Taip, — atsiliepė Kernas. — Man tai nesunku.

Štaineris užsidegė cigaretę. Lėtai rūkė. Kaskart, kai įtraukdavo dūmą, raudonas šviesos taškelis surusendavo stipriau.

— Gal ir tu nori cigaretės? — paklausė jis. — Tamsoje jų skonis visai kitoks.

— Taip, — Kernas užčiuopė Štainerio ranką, kuri jam perdavė pakelį ir degtukus.

— Kaip sekėsi Prahoje? — pasiteiravo Štaineris.

— Gerai, — Kernas palūkėjęs užsirūkė. Paskui tarė: — Aš ten kai ką sutikau.

— Ir todėl dabar atvykai į Vieną?

— Ne tik todėl. Bet ir ji yra Vienoje.

Štaineris tamsoje nusišypsojo.

— Nepamiršk, kad tu esi klajoklis, vaike. Klajokliai turi turėti nuotykių, bet ne tokių, kurie išplėštų gabalą širdies, kai ateina laikas išsiskirti.

Kernas tylėjo.

— Aš nenusistatęs prieš nuotykius, — pridūrė Štaineris. — Nei prieš širdį. Ir visų mažiausiai prieš tuos, kurie mus, keliaujančius, truputį sušildo. Tik galbūt prieš mus pačius. Nes mes imame, o duoti galime mažai.

— Manau, kad aš visai nieko negaliu duoti, — Kernas staiga pasijuto visai bejėgis. Ką jis žinojo? Ir ką jis galėjo duoti Rūtai? Tik savo jausmą, kuris jam atrodė nieko vertas. Buvo jaunas ir nepatyręs, ir viskas.

— Visai nieko yra gerokai daugiau nei mažai, vaike, — ramiai pasakė Štaineris. — Tai jau beveik viskas.

— Priklauso nuo to, kas...

Štaineris nusišypsojo.

— Nebijok, vaike. Viskas teisinga, ką jauti. Atsiduok savo jausmui. Bet neprisirišk, — jis užgesino savo cigaretę.

— Gerai išsimiegok. Rytoj nueisime pas Poclochą...

— Ačiū. Aš tikrai čia gerai išsimiegosiu...

Kernas padėjo cigaretę į šalį ir panėrė galvą į svetimos moters pagalvę. Jis vis dar jautėsi bejėgis, bet jau beveik laimingas.

IX

Direktorius Poclochas buvo mažas žvitrus vyrukas su milžiniška nosimi, susitaršiusiais ūsais ir pensnė, kuri amžinai nuslysdavo. Jis visada baisiai skubėjo; labiausiai tada, kai nebuvo, kas veikia.

— Kas atsitiko? Greičiau! — paklausė jis, kai Štaineris su Kernu atėjo pas jį.

— Mums juk reikia pagalbininko, — tarė Štaineris. — Dieną — tvarkytis, vakarais — telepatiniams eksperimentams. Štai jis, — jis parodė į Kerną.

— Ar jis ką nors sugeba?

— Jis sugeba tai, ko mums reikia.

Poclochas sumirksėjo.

— Vienas iš pažįstamų? Ko jis prašo?

— Maisto, pastogės ir trisdešimties šilingų. Kol kas.

— Tokio turto! — sušuko direktorius Poclochas. — Kino žvaigždės atlyginimo! Ar jūs norite mane sužlugdyti, Štaineri? Beveik tiek juk mokama legaliai priimtam darbininkui, — pridūrė jau ramiau.

— Aš pasiliksiu ir be pinigų, — skubiai atsiliepė Kernas.

— Bravo, jaunuoli! Taip tampama milijonieriumi! Tik kuklieji gyvenime prasimuša! — Poclochas šypsodamasis išpūtė orą pro nosį ir sugavo krintant pensnė. — Bet jūs nepažįstate Leopoldo Poclocho, paskutinio filantropo! Jūs gausite honorarą. Penkiolika tviskančių šilingų per mėnesį. Honorarą, pasakiau aš, mielasis drauge. Honorarą, ne atlyginimą! Nuo šiandien jūs menininkas. Penkiolika šilingų honoraro yra daugiau už tūkstantį algos. Ar jis moka ką nors ypatinga?

— Šiek tiek skambinu pianinu, — tarė Kernas. Poclochas staiga energingai užkabino pensnė ant nosies.

— Ar mokate tyliai groti? Nuotaikingą muziką?

— Tyliai geriau nei garsiai.

— Puiku! — Poclochas pavirto feldmaršalu. — Jis turi išmokti ką nors egiptietiška! Prie supjaustytos mumijos ir damos be apatinės kūno dalies mums reikia muzikos.

Ir jis dingo. Štaineris pasižiūrėjo į Kerną, linguodamas galvą.

— Tu patvirtini mano teoriją, — tarė jis. — Aš visada laikiau žydus kvailiausia ir patikliausia pasaulio tauta. Mes tikrai būtumėm išpešę trisdešimt šilingų.

Kernas šypsojosi.

— Tu pamiršai viena: panišką baimę, kurią išugdė pora tūkstančių metų pogromų ir getų. Matuojant tokiu matu, žydai — netgi beprotiškai drąsi tautelė. Ir pagaliau — aš esu tik vargšas mišrūnas.

Štaineris šyptelėjo.

— Na, gerai, tai eime macų valgyti! Atšvęsime Palapinių šventę. Lilo — nuostabi virėja.

Poclocho pramogų parkas buvo trijų dalių: karuselės, tiras ir „Pasaulio stebuklų panorama“. Štaineris jau tą rytą supažindino Kerną su kai kuriais jo darbais. Jis turėjo nušveisti geresniųjų karuselės arklių pakinktų žalvarines dalis ir pašluoti karuselę.

Kernas ėmėsi darbo. Jis nušveitė ne tik arklius, bet ir elnius, kurie lingavo į taktą, ir gulbes, ir dramblius. Jis buvo taip įsitraukęs, kad neišgirdo, kai priėjo Štaineris.

— Eikš, mažyli, pietų valgyti!

— Jau vėl valgyti?

Štaineris linktelėjo.

— Jau vėl. Truputį neįprasta, ką? Tu esi tarp menininkų. O čia viešpatauja miesčioniškiausi pasaulio papročiai. Po pietų net būna pavakariai. Kava su pyragu.

— Pasakų šalis! — Kernas išsiropštė iš gondolos, kurią traukė banginis. — Dieve mano, Štaineri! — pasakė jis. — Aš pradedu bijoti, taip nuostabiai viskas klojasi paskutiniuoju metu. Pirmiausia Prahoje, o dabar čia. Vakar aš nežinojau, kur miegoti, o šiandien turiu darbą, pastogę ir esu kviečiamas pietų! Dar netikiu visu tuo!

— Patikėk, — atsakė Štaineris. — Imk nesvarstydamas! Senas klajoklių šūkis.

— Tikiuosi, kad visa taip greit nesibaigs!

— Tai nuolatinė tarnyba, — pasakė Štaineris. — Mažiausiai trims mėnesiams. Kol orai atšals.

Lilo ant žolės prie vagonėlio buvo pastačiusi klibantį stalą. Ji atnešė dideli dubenį su daržovių sriuba bei mėsa ir atsisėdo prie Štainerio ir Kerno. Buvo giedras oras. Ore tvyrojo rudens nuojauta. Virš pievos džiūvo skalbiniai, tarp kurių žaidė pora gelsvai žalių drugelių.

Štaineris ištiesė rankas.

— Sveika egzistencija! O dabar į tirą.

Jis parodė Kernui šautuvus ir kaip jie užtaisomi.

— Yra dvi šaulių rūšys, — tarė jis. — Garbėtroškos ir gobšuoliai.

— Kaip gyvenime, — burbtelėjo direktorius Poclochas, kuris kaip tik ėjo pro šalį.

— Garbėtroškos šaudo į korteles ir numerius, — aiškino toliau Štaineris. — Jie nepavojingi. Gobšieji nori ką nors laimėti, — jis parodė į lentynas tiro gale, pilnas meškiukų, lėlių, peleninių, vyno butelių, bronzinių figūrėlių, namų apyvokos reikmenų ir panašių daiktų. — Jie turi ką nors laimėti. Būtent iš apatinių lentynų. Bet jeigu kuris išmuša penkiasdešimt taškų, tada gauna prizą iš viršutinių lentynų, kur daiktai verti dešimties ir daugiau šilingų. Tada tu jam įdėsi į šautuvą vieną iš originalių stebuklingų direktoriaus Poclocho kulkų. Jos atrodo taip pat, kaip ir kitos. Padėtos čia, nuošaliau. Žmogus nustebs, kai jis netikėtai numuš tik dvejetuką ar trejetuką. Truputį mažiau parako, supranti?